Alkoholizmas: liga ar pasileidimas?

Psichiatrai ir narkologai alkoholizmą skaito sunkia progresuojančia liga su aukštu mirtingumu, o visuomenė alkoholio vartojimą dažniausiai vertina kaip pasileidimą. Abi pusės teisios – alkoholizmas turi dvejopą prigimtį: liga yra tampriai persipynusi su palaidu gyvenimo būdu. Atkreipkite dėmesį: beveik visi žmonės alkoholizmą vertina neigiamai, tačiau… geria dauguma. Bėda tame, kad žmonės linkę pastebėti paskutines, atstumiančias alkoholizmo stadijas, bet į kelią iki jų nenorima žiūrėti, o alkoholikas įvardinamas kaip žmogus, kuris „nemoka“ gerti.

O kaip yra iš tiesų? Specialistai tvirtina, kad kiekvienas (ne specialistas), pamatęs alkoholizmo pasekmes – alkoholines psichozes, alkoholinės epilepsijos priepuolius, baltąją karštinę ar ilgalaikio alkoholio vartojimo sukeltą mirtį – pasibaisėtų, ir nekiltų klausimų, ar alkoholizmas yra liga. Bet visuomenę ar geriančiojo giminaičius taip pat galima suprasti: sunku stebėti kaip žmogus degraduoja – ir daro jis tai ne prievarta, o savo noru – todėl tai ir atrodo kaip pasileidimas.

Alkoholizmą galime įvardinti kaip labai specifinę savanorišką kančią. Išskirtinė šios kančios savybė – tiek už ligos pradžią, tiek ir už jos pasekmes yra atsakingas pats ligonis. Alkoholizmas baigiasi arba mirtimi, arba ilgu ligos vystymųsi į chronišką ligą. Arba – grįžimu į normalų blaivų gyvenimą. Nei vienas geriantis žmogus nėra apsaugotas nuo alkoholizmo, todėl reikia prisiminti paprastą taisyklę: slidaus alkoholizmo kelio pradžia visada yra pirmas stikliukas ar taurė, o susirgusiam alkoholizmu žmogui dažnai jau sunku sustoti dėl fizinės ir psichologinės priklausomybės.

Viskas prasideda būtent nuo pirmojo stikliuko: dažnam tai atrodo nekalta, bet retai kada šventimas pasibaigia vienu stikliuku. Ir jau po pirmojo stikliuko pakinta sąmonė, užblokuojama kontrolė išgertam alkoholio kiekiui (todėl geriama toliau), žmogus pradeda elgtis neadekvačiai – taip, kaip blaivas jis niekada nepasielgtų: jis elgiasi iššaukiančiai, leidžiasi į abejotinus nuotykius, kelia skandalus, sėdasi už automobilio vairo ir t.t…

Todėl reikėtų gerai pagalvoti prieš keliant tą pirmąją taurelę – juk dažnas tik ją ir prisimena: „išgėriau vieną, porą stikliukų, bokalą, taurę…“ Ją keldamas nei vienas žmogus neturi tikslo tapti alkoholiku ar padaryti tai, ko paskui gailėtųsi – kiekvienas įsitikinęs, kad jam tai negresia. Na, o įsitraukęs į alkoholio vartojimą, žmogus sugalvoja neįtikėtinus pasiteisinimus savo priklausomybei, ir visą savo gyvenimą pertvarko taip, kad organizuotų išgertuves ir jas pateisintų. Bet pagalvokite: kam reikalingi tokie pasiteisinimai? Žinoma, tik pačiam geriančiajam.

Tuo tarpu tiesa tokia: jei priklausomybės priežastis yra pačiame žmoguje, tuomet tik jis pats gali įveikti priklausomybę. Kol jis ieško pateisinimų savo priklausomybei, tol jis yra priklausomas. Beveik kiekvienas alkoholikas pabrėžia, kad jis ne alkoholikas, nes žino „saiką“ ir gali bet kada nustoti gerti – tačiau tai nėra sveikatos rodiklis. Jis teisus tik dėl to, kad gali nustoti gerti alkoholį (nors ir geria). „Saikas“ – tėra iškreiptos sąmonės sukurtas pasiteisinimas. Saikingai vartoti narkotinę medžiagą neįmanoma.

Pagrindinė pasveikimo nuo alkoholio vartojimo sąlyga – prisiimti atsakomybę už savo priklausomybę ir nustoti ją teisinti. Tuo tarpu gyvenime dažnai matome kitokį vaizdą: dėl savo gėrimo geriantysis kaltina visus ir viską, tik ne save. Alkoholiko bėda tame, kad jis nenori mesti gerti. O juk jis visada turi pasirinkimą – negerti, jis turi daug kitų pasirinkimų, išskyrus vieną – stikliuką, kuris jį veda į pragaištį.

Yra ligos, kurių eiga visiškai nepriklauso nuo ligonio: tarkim, ūmus apendicitas – tuomet viskas chirurgo rankose. O štai chroniškų ligų atveju daug kas priklauso ir nuo ligonio disciplinuotumo bei noro pasveikti, ir nuo gydytojo profesionalumo. Ir tik dviem atvejais: nutukimo ir alkoholizmo – nuo žmogaus nusiteikimo ir veiksmų priklauso viskas.

Nutukę žmonės paprastai išbando daugybę dietų, reklamuojamas „stebuklingas“ lieknėjimo piliules, gimnastikos pratimus, treniruoklius, kol galiausiai supranta paprastą tiesą: vienintelis efektyvus lieknėjimo būdas yra optimalus maisto kiekis konkrečiam žmogui. Tačiau yra esminis nutukimo ir alkoholizmo skirtumas: be maisto žmogus negali gyventi, ir jei jis nori būti lieknas ir sveikas – jis turi išsiugdyti sveikus mitybos įpročius: valgyti sveiką maistą ir neviršyti kiekio, t.y., pajusti saiką.

Tuo tarpu su alkoholizmu viskas yra principingai kitaip. Skirtingai nei maistas, alkoholis organizmui yra toksinė medžiaga, todėl alkoholikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, turi jo atsisakyti, o apie „saiką“ negali būti nė kalbos – saiko matas nėra taikomas nuodui. Natūrali žmogaus būsena yra blaivybė, o alkoholio vartojimas yra primestas ir priešingas žmogaus prigimčiai žalingas įprotis.

Nuo alkoholizmo kasmet žūva daugybė žmonių. Alkoholis nusineša daugiau gyvybių bei atneša daugiau nelaimių (nusikaltimai, avarijos, išsigimimai ir t.t.), nei stichinės nelaimės, katastrofos ir karai. Tai praeito ir mūsų amžiaus rykštė. Galime vadinti tai ir liga, ir pasileidimu, bet turime pagaliau ją įveikti. Nieko gero alkoholis į žmonių gyvenimą neatnešė: iš pradžių jis dovanoja dirbtiną euforiją, o vėliau – tikrąja ta žodžio prasme – sudegina žmogų.

Iš karčios alkoholikų gyvenimo patirties gimęs liūdnas aforizmas: „alkoholis dar vakar – „gyvybės eliksyras“, o jau šiandien – „mirties eliksyras“ – labai tiksliai nusako alkoholizmo esmę. Todėl, manau, klausimai – kas yra alkoholis, kas yra alkoholizmas – šiandien jau aiškūs, svarbesni yra kiti klausimai: kaip jį įveikti ir kaip nutraukti tą ydingą alkoholizmo estafetę, kuri perduodama iš kartos į kartą.

Alkoholio vartojimas nėra nekaltas laiko praleidimas ar šventimas – tai žalojantis žmogų gyvenimo būdas, gyvenimas iškreipta sąmone, gyvenimas iliuzijose. Tam, kad nutrauktume šią alkoholizmo estafetę, turime grįžti į natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – blaivybę. Ir kiekvienas turime pradėti nuo savęs, kito kelio tiesiog nėra.

(Pagal narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)