Abejingumas

Dažniausiai abejingumas lyginamas su siena arba ledu. Kartais jis vadinamas mūsų amžiaus rykšte ir visų žmonijos blogybių šaknimi. Akivaizdu, kad tai neigiama savybė, tačiau abejingų žmonių matome vis daugiau. Kodėl žmonės pasidaro abejingi?

Priežastys gali būti vaikystėje dėl neteisingo auklėjimo – meilės ir švelnumo trūkumo, tėvų dėmesio ir palaikymo trūkumo, t.y., abejingi tėvai auklėja abejingus vaikus. Abejingumą skatina ir aplinkos poveikis – propaguojamas egoizmas ir paviršutiniškumas.

Abejingu žmogus gali tapti ir dėl vidinių prieštaravimų, kai kažkokie deklaruojami dalykai neatitinka tikrovės. Tokiu atveju žmogus užsidaro savo pasaulėlyje, kuris jam atrodo saugesnis, nei realybė, o viskas, kas vyksta aplinkui, pasidaro nesvarbu – tai tarsi apsauga nuo to, kas skaudina.

Abejingas žmogus tyli tuomet, kai reikia kalbėti, neveikia, kai reikia veikti, niekur nesikiša ir tikisi, kad viskas apsieis be jo, kad geriau tyliai palaukti. Jis abejingas ir kitų skausmui. Todėl abejingumas dažnai prilyginamas bailumui ir niekšiškumui.

Dažniausiai žmonės nepripažįsta, kad yra abejingi ir maskuoja tai įvairiais pasiteisinimais: “ne mano problema“, “nenoriu gilintis“, “patys kalti“, “nenoriu trukdyti“ ir t.t.. Būna ir taip, kad žmogus abejingumą laiko gera savybe, todėl randa “logišką“ paaiškinimą: “tokie laikai“, “visiems nepadėsi“, “nieko asmeniško, tik darbas“ ir t.t..

Tokie žmonės atbunka – iš pradžių jie nejautrūs smulkmenoms, vėliau – svetimam skausmui ir socialinėms problemoms. Taip atsiranda pragmatiški, formalūs vykdytojai visuose visuomenės sluoksniuose, apie tai rašytojas A. Jasenskis rašė: “Bijok abejingų – tik su jų tyliu pritarimu Žemėje vyksta baisiausi dalykai“.

Mes esame žmonės, mums duoti jausmai ir emocijos – per juos pažįstame save ir pasaulį. Būtent abejingumas palengva gesina viską, kas žmoniška, todėl abejingi žmonės – dvasiškai tingūs, siauro suvokimo, sunkiai bendraujantys, egoistiški, nekūrybingi.

Vienintelis dalykas, kas gali sujaudinti abejingą – jis pats ir viskas, kas liečia jo interesus. Štai toks abejingojo portretas: šaltas viskam, kas jo asmeniškai neliečia, ir kryptingas ten, kur jam svarbu. Tarpusavio santykiuose abejingumas žeidžia labiausiai, todėl jį dažnai lydi vienatvė.

Kartais galime painioti ramybę su abejingumu. Tačiau mokėjimas išlikti ramiu ir valdyti savo jausmus, jei to reikia – teigiamos savybės, nes žmogus yra jautrus ir išgyvena jausmus. O štai abejingas nesugeba giliai jausti, yra paviršutiniškas – dėl to jis gali pasidaryti net žiaurus.

Neatsiejami abejingumo palydovai – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti ir užjausti, suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius. Abejingumas palengva naikina vienybę, meilę, pasitikėjimą, draugystę – viską, kas jungia žmones.

Pabandykime įsivaizduoti analogiją su žmogaus organizmu – jei, tarkim, susižeisime pirštą, kūnas nesako: “tai ne mano problema“, “visiems nepadėsi“.. Atvirkščiai, organizmas mobilizuoja visas pajėgas ir padeda jam pasveikti – jo ir visų labui.

Taip ir kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, didelės visumos dalis. Jei žmonės bus abejingi – palengva žlugs viskas, kas juos vienija. Rašytojas B. Šo rašė, kad abejingumas yra nežmoniškumo pagrindas, todėl – nebūkime abejingi!

Reklama

11 minčių apie „Abejingumas“

  1. Labas rytas Ruvi:)

    Abejingumas arba neabejingumas dažnai susijęs su pagalba kitam.

    Kita vertus lengviau padėti būna nepažįstamam žmogui, kadangi matai, kad jam reikia pagalbos ir nesvarstai ar jam iš tingėjimo nutiko nelaimė ar kitaip.

    Netgi sakyčiau materialinė pagalba yra kenkianti tarpusavio santykiams. Bet kuriam žmogui supratimas reikalingas, kur kas labiau nei pinigai. Gali kenčiančiam duoti pinigų ir taip dar labiau padidinti jo kančias. Gali jį suprasti ir jis pasijus ne toks vienišas. Na pavyzdžiui yra alkoholikas, kuris jau nebe “saikingai“ vartoja, bet visu pajėgumu, galima jį keikti, koneveikti, na bet kas jį privedė prie tokios situacijos- nors žinoma logiškai niekas negali priverst save nuodyt, bet jis yra tokioje sąmonės būklėje ir belieka tik suprasti jį ir net parodyti kitokį kelią, bet labai atsargiai- kaip žinia tai menas keisti kito žmogaus požiūrį taip, kad jis galvotų, jog savo valia keičiasi.
    Ir visgi turime nepamiršti, jog visą ką darome gera- darome ir vardan savo interesų- kitaip sakant darydami gerą kitiems švariname savo karmą- kas duoda mums patiems laimingesnį gyvenimą 🙂

    Patinka

  2. sveiki,

    manau žmogaus prigimtis bei gyvenimo aplinkybės lemia koks jis taps užaugęs. pats žmogus turi tik tam tikrą diapazoną kuriame jis gali “rinktis“, kokiu jam būti. auklėjimas, manau veikia irgi tik tame diapazone. žinoma, galima žmogų priversti elgtis priešingai jo prigimčiai, bet tikiu, jog pastaroji anksčiau ar vėliau išlys kaip yla iš maišo.

    jei žmogus turi atjautą, tai jis ir nebus abejingas nei žmonėms, nei gyvūnams nei augalams. jei jis tos atjautos neturi, tai kažką išaiškinti jam, tas pats kas aklam pasakoti apie spalvas ar kurčiam paišyti kas yra garsai. o jei žmogus dvasinis kurčnebylys?

    Patinka

  3. Labas vakaras 🙂

    uliau, juk žmogus auga visą laiką, ir jį galima paauklėti, jeigu tik jis pats nori tobulėti. Nėra taip, kad sukako žmogui 18 metų, ir viskas – kaip jį išauklėjo tėvai ir aplinka, toks jis ir bus visą likusį savo gyvenimą. Geriausia auklėti kitą yra gyvais pavyzdžiais, o ne sausa teorija – pvz. užleisk vietą vyresniam troleibuse, ir kažkas iš jaunimo pamatys tavo tokį elgesį, ir kažkuriam iš jų tai užsifiksuos pasąmonėje ir galbūt kitą kartą jis pasielgs taip pat.

    Vytautai, kaip yra geriau padėti alkoholikui, prašančiam išmaldos? Ar duoti jam tas kelias kapeikas, ar neduoti?

    Patinka

  4. Labas rytas, uliau.
    Ar Tu nori pasakyti, kad užaugęs žmogus jau nebepasikeis? Net jeigu žmogui parodysi kitą kelią, jis to kelio nebesirinks, nes jo yra kitokia prigimtis ir jį taip auklėjo? Jeigu taip, tai tuomet daugumą užaugusių žmonių jau reikėtų “nurašyti“.

    Patinka

  5. Labas vakaras visi 🙂

    Oposumai,esmė ta kad tam alkoholikui ar/ir prašančiam išmaldos labiausiai ne tų kapeikų reikia (nors gal jie patys to nesuvokia). Na tokia situacija tarkim:alkoholikas meilija iš žmonos pinigų alkoholiui, o ji neduoda, ar alkoholikas negerbs savo žmonos- netgi priešingai dar labiau gerbs, bet jei ši dar ir “ūdys“ jį tai kogero negerbs, nes kaip jin pati elgias: keikia jį bet nieku gyvu nesiskiria- neadekvatus elgesys. Tačiau jei žmona neduos pinigų, bet pasiūlys kartu ką nors nuveikti, nueiti kažkur, kaip senais gerais laikais 🙂 pamažu ištrauks iš jo viską kas ant širdies guli, tai jam nebeliks noro gert (bent jau tą vakarą) ir netgi dar labiau gerbs sąvąją. Paprasta taisyklė- kai užpildai vidinę tuštumą (tikrais dalykais turiu omeny) nebekyla noras imtis girtavimo ar panašiai. Tai va neabejingumas nereiškia, kad tu turi elgtis taip kaip nori “nelaimingasis“, bet taip kad ištrauktum tą žmogų į kitokį apšvietimą.
    Na manau ulius turėjo omeny, kad aplinkybės labai stipriai įtakoja ir netgi pridėčiau tos aplinkybės labai mėgsta laikyti status quo. Visiškai nesvarbu kokio amžiaus esi, kokios lyties ir t.t. keistis gali visada ir visur- tik teks susitaikyti su tuo jog keičiantis ir draugus kitokius turėsi susirast. Nes būtent senieji draugai nepajėgs suprast ką tu čia darai ir trauks visais būdais tave atgal.
    Tai visuomenės programavimas taip veikia žmonės, kad jau koks esi tai jau ir turi likt, nes kaip čia dabar, taip niekas nedaro, bet pabandęs supranti kad visos tos kalbos oi kokia iliuzija 🙂

    Patinka

  6. Sveiki 🙂

    kokia įdomi diskusija. Trumpai įsiterpsiu 🙂 .

    Žinoma, abejingumas susijęs ir su pagalba (nepadėjimu), ir man tai greičiau ne veiksmas, o sąveika, santykis su aplinkiniais. Arba žmogus stovi susireikšminęs ar susimenkinęs nuošalyje ir nesijaučia visumos dalis, ir jį domina tik tai, kas jam svarbu; arba jis jaučia vienybę ir neatskiria savęs nuo visumos ir jam svarbu ne tik tai, kaip jis gyvena, bet ir tai, kaip gyvena kiti. Abejingas nejaučia vienybės, gal todėl ir yra abejingas.

    O dėl galimybės keistis – pritarčiau ir uliui, ir oposumui. Žinoma, žmogus gali keistis bet kokiame gyvenimo tarpsnyje – tereikia suvokimo, kad kažkas negerai gyvenime ir noro keistis. Iš kitos pusės – nėra taip lengva keisti iš vaikystės įskiepytas nuostatas, nes jos veikia automatiškai, inertiškai. Bet tikrai įmanoma.

    Ir tikrai, kaip rašo Vytautas, yra dar mitai, kad koks žmogus yra, toks ir liks, koks yra pasaulis, toks ir liks.. – žodžiu, migla ir neviltis. Bet tai mitai. Pati įsitikinau 🙂 , nes jei man kas nors prieš dešimtį metų parodytų mane šiandieninę, tai nepatikėčiau, kad čia aš ;), o ir pasaulis taip pasikeitė ir tebesikeičia (visų žmonių dėka), kad tikrai neįmanoma numatyti, kas bus po kelių metų 🙂 .

    O dėl išmaldos alkoholikui – ką aš žinau.. mano nuostata dėl alkoholio yra tokia: kadangi aš išsiaiškinau, kad alkoholis yra nuodas, aš jo nevartoju ir negaliu nuodyti ir kitų žmonių. Nežinau, ką daryčiau, kažkaip geriančių žmonių mano aplinkoje nepasitaiko, todėl negaliu atsakyti.

    Jaukaus visiems vakaro :)!

    Patinka

  7. Sveiki, visi:)

    “Geriau vėliau negu niekad“, pasakė bobutė pavėlavusi į traukinį:)

    Taip ir aš pakomentuosiu kiek pavėlavęs.

    Man atrodo priimtinas Vytauto siūlomas elgesys susidūrus su alkoholizmo problema. Perfrazuodamas, kas parašyta noriu pasakyti savo nuomonę. Manau labai svarbu nepastatyti žmogaus, kuriam norime padėti į žemesnę padėtį. Būtina suvokti pačiam ir parodyti kitam, jog visi žmonės yra svarbūs ir vertingi, nežiūrint į tai su kokiomis problemomis jie dabar susiduria. Deja kartais susiduriame ne tik su žmonėmis kurie bando pabrėžti savo aukštesnį statusą, bet ir su tokiais kurie bando eksploatuoti savo nusižeminimą, savo problemas ir visai nenori būti “tokie kaip ir visi“. Atrodo jiems paprasčiau ir lengviau egzistuoti “išpardavinėjant“ savo žmogiškojo orumo likučius. Deja.
    Kiekvienas bandymas realiai padėti kitam žmogui (kaip ir Vytauto aprašytas) reikalauja labai daug laiko ir emocinių jėgų. Gal būt iš tikro visiems padėti neįmanoma. Tačiau įtariu, jog kartais padėti kitiems ar netgi pastebėti kitų problemas gali sutrukdyti mūsų pačių perdėti siekiai tobulinti savo aplinką bei savo dvasines ir fizines savybes:(.

    Norėčiau įkelti citatą iš Martino Buberio knygos. Gal ji ir ne visai į temą, tačiau…

    “Atsivertimas
    (skyrius iš Martino Buberio knygos „Dialogo principas II“ (63-65 p.) Vilnius „Katalikų pasaulis“ 2001)
    Kai buvau jaunesnis, „religingumas“ man reiškė išskirtinumą. Tai būdavo valandos, iškeltos iš įprastos dalykų eigos. Kažkas pramušdavo tvirtą kasdienybės lukštą. Tada patikimas reiškinių pastovumas sutrikdavo; kažkas įsiverždavo ir suardydavo jo reguliarumą. „Religinė patirtis“ būdavo rišlioje gyvenimo tėkmėje neišsitenkančio kitoniškumo patirtis. Iš pradžių tai galėdavo būti kas nors įprasta, kokio nors gerai pažįstamo daikto kontempliavimas. Bet staiga tas daiktas tapdavo paslaptingas ir baugus, o galiausiai – skaidrus, ir pro jį pasimatydavo paslapties tamsa, o joje blyksėdavo žaibai. Tačiau laikas galėdavo perplyšti ir be jokios dingsties – iš pradžių suirdavo tvirta pasaulio sandara, vėliau išgaruodavo dar tvirtesnis pasitikėjimas savimi, ir anas beasmenis kažkas, kuriuo tik ką buvai pats, bet kurio dabar jau nebepažįsti, būdavo atiduotas tai pilnatvei. „Religingumas“ iš¬keldavo žmogų. Kažkur ten likdavo įprasta egzistencija su jos reikalais, o čia viešpataudavo atsietumas, nušvitimas, ekstazė (Entzückung) – anapus laiko, anapus padarinių. Tad mano pa¬ties buvimas aprėpdavo Šiapus ir Anapus, ir nebuvo jokio ryšio, tik kiekvieną sykį įvykstanti faktinė perėjimo akimirka.
    Tai, kad mirties ir amžinybės link tekančio laikinojo gyvenimo, kuris mirties ir amžinybės akivaizdoje negali būti realizuotas kaip nors kitaip, o tik realizuojant jo laikiškumą, nevalia šitaip dalinti, man paaiškėjo per vieną kasdienį įvykį. Tai buvo įvykis-teisėjas, kuris, teisdamas mane, paskelbė nuosprendį sučiauptomis lūpomis ir pastėrusiu žvilgsniu, taip, kaip savo nuosprendį mėgsta skelbti įprasta dalykų eiga.
    O įvyko tik tai, kad kartą, vieną priešpietį, po „religinio“ įkvėpimo rytmečio, mane aplankė vienas nepažįstamas jaunuolis. Aš jį priėmiau taip, kad mano siela tame nedalyvavo. Tai nereiškia, kad su juo buvau nepakankamai malonus. Traktavau jį nė kiek ne atsainiau, negu traktuojami jo amžiaus jaunuoliai, kurie šiuo paros metu buvo įpratę lankyti mane tarsi kokį orakulą, malonėjantį su jais kalbėtis. Bendravau su juo dėmesingai ir atvirai, tačiau nepasistengiau atspėti klausimų, kuriuos jis pats nutylėjo. Tų klausimų esminį turinį kiek vėliau sužinojau iš jo bičiulio – mat jo paties jau nėra tarp gyvųjų. Taip pat sužinojau, kad jis tąsyk apsilankė pas mane ne šiaip sau, o likimo vedamas, apsilankė ne paplepėti, o apsispręsti. Jis buvo atėjęs būtent pas mane, būtent šią valandą. Ko mes tikimės tada, kai esame apimti nevilties ir vis dėlto einame pas kokį nors žmogų? Tikriausiai jo buvimo, kuriuo mums bus pasakyta, jog vis dėlto ji, prasmė, yra.
    Nuo to laiko atsisakiau viso to „religingumo“, kuris yra ne kas kita, o tik išimtis (Ausnahme), išgriebtis (Herausnahme), išžanga (Heraustritt), ekstazė (o gal „religingumas“ manęs at¬sisakė). Nuo to laiko nebeturiu nieko, išskyrus kasdienybę, iš kurios nebebūnu išimtas niekados. Paslaptis daugiau nebeatsiveria, ji pasitraukė arba apsigyveno čia, kur viskas vyksta taip kaip vyksta. Nebežinau jokios kitos pilnatvės, tik kiekvienos mirtingos valandos reiklaus kreipinio ir atsakomybės pilnatvę. Nors toli gražu nesu jos vertas, tačiau žinau, kad tuo reikliu kreipiniu kreipiamasi į mane ir kad ta atsakomybe galiu atsakyti, ir dar žinau, kas kalba ir kas laukia atsako.
    Daugiau nežinau nieko. Jei tai religija, tai ji yra tiesiog viskas, paprastai išgyventas Viskas ir jame glūdinti dialogo galimybė.
    Čia yra vietos ir jos patiems aukščiausiems pavidalams. Juk kai meldiesi, tai, užuot nusigręžęs nuo šio savo gyvenimo, kaip tik jį melsdamasis turi omenyje – gal ir vien tam, kad jį atiduotum, – lygiai taip, būdamas tame, kas negirdėta neregėta, kas pavergia, kai tave pašaukia iš aukštybių, kai tu esi pakviestasis, išrinktasis, įgaliotasis, pasiųstasis: net tada į tave kreipiamasi su tavo mirtinguoju gyvenimo gabalu, ši akimirka nėra išimta iš to gyvenimo, ji priglunda prie praeities ir moja tam, kas dar liko išgyventi, tavęs nepraryja neįpareigojanti pilnatvė, tu esi pageidaujamas įpareigojimui.“

    Vladas

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s