Pasaka apie Spalvotą Apsiaustą

Sykį Kūrėjas, atsitraukęs nuo svarbių Kūrinijos reikalų, žvilgtelėjo žemyn ir pamatė ką tik pagimdžiusią kūdikį moterį. Ji švelniai žiūrėjo į mažylį ir meldėsi: “Viešpatie! Duok mano vaikui laimės! Padaryk taip, kad visos bėdos ir nelaimės jį aplenktų! Apsaugok nuo blogo žodžio, piktos akies ir negero žmogaus! Lai gyvena jis džiaugsme! Man neteko laimės patirti, tegul nors jis…“

– Na ir kvailiukė – švelniai šyptelėjo Kūrėjas. – Kaip gi neteko? Štai ji, tavo laimė, šypsosi, guguoja! Na, bet gerai, išpildysiu jos prašymą. Sukursiu aš jam… spalvotą apsiaustą! Jis apsaugos jį nuo bėdų ir suteiks gyvenimo džiaugsmą. Vienas, du, trys!

Kūrėjas pūstelėjo – ir kūdikį apgaubė nematomas apsiaustas. Jei galėtume jį savo akimis pamatyti, tai būtume sužavėti: jis visas buvo iš Meilės, ir austas iš tylėjimo aukso ir žodžių sidabro, jame persipynė melsvos ir rausvos svajos, žaižaruojančios viltys ir žalsvos žolės švelnumas, jis spindėjo daugybe spalvų ir buvo nepaprastai gražus! Tokiu apsiaustu apglėbtas žmogus švyti, šalia jo šilta ir šviesu, ir kitiems žmonėms norisi su juo pabūti – štai tokias stebuklingas savybes Kūrėjas suteikė savo kūriniui.

Praėjo daug metų. Kartą, leidęs sau trumpą poilsį tarp Kūrinijų, Kūrėjas netikėtai prisiminė tą mažylį ir panoro žvilgtelėti – kaip ten gyvena šis laimingas žmogus, kaip savo funkcijas atlieka Spalvotas Apsiaustas? Pasakyta – padaryta: jis akimirksniu sugalvojo sau žemišką kūną ir atsirado netoliese nuo savo “krikštasūnio“.

Tačiau tai, ką jis pamatė, jį sukrėtė. Žmogus buvo gyvas-sveikas, bet labai vienišas ir visiškai nelaimingas. Priežastis buvo aiški! Jo stebuklingas Spalvotas Apsiaustas gerokai susidėvėjo, vietomis palopytas, jis virto skutais, ryškios spalvos išbluko ir nusitrynė, ir atrodė Apsiaustas taip, kad ir varguolis į jį nepažiūrėtų.

Kūrėjas sutriko. To negali būti!!! Juk Spalvotas Apsiaustas buvo sumanytas kaip rūbas, kuris gina nuo bėdų ir nelaimių ir kuria jaukumą ir laimę! Jis suteikė Apsiaustui didelę atsparumo atsargą, jis sukūrė Apsiaustą Laimei, ir kūrė jį, kaip visuomet – rūpestingai ir su Meile. Tai buvo nuostabus Įvairiaspalvis Apsiaustas, kodėl gi jis dabar atrodo taip, tarsi jį sunešiojo amžinas klajoklis?

Ir štai, sulaukęs, kol vyras užmigs, Kūrėjas vėl nusileido į Žemę skaidraus debesėlio pavidalu, pateko į žmogaus būstą ir paėmė į rankas tai, kas liko iš Spalvoto Apsiausto.

– O Viešpatie! – nesulaikė jis nuostabos.

Prieš jį atsivėrė visas šio žmogaus gyvenimo kelias, ir Kūrėjas suprato, kodėl ši nuostabi dovana neveikė. Kiekvienas Apsiausto išretėjimas galėjo papasakoti savo istoriją, ir Kūrėjas girdėjo ir matė taip, lyg jis pats būtų ten dalyvavęs.

– O, kaip jį pagieža blaškė, – nustebo Kūrėjas, tiesindamas skutelius Apsiausto kraštuose. – Lyg įsiutę šunys būtų draskę. Pyko jis ant tų, kurie su jo nuomone nesutiko, kas jį gyvenime aplenkė, kam jis save leido apgauti. Pagiežos dantys aštrūs… Ją patirti – kokia gi čia laimė?

– O čia Pavydas… – nustatė Kūrėjas, žiūrėdamas prieš šviesą į didelę skylę nugaroje. – Pavydėjo juodai visiems – tiems, kas greitesnis, sumanesnis, sėkmingesnis, kam daugiau teko, kas vikriau įsitaisė. Nieko sau, kaip rūgštimi išgraužta… Taip pat laimės iš to mažai.

– Na ir plyšimas! – nusiminęs tarstelėjo, kai norėjo sujungti iširusius audinio kraštus. – Pagal visus požymius tai abejonės! Norisi vieno, o daro kita, priverčia save tikėti tuo, kuo netiki, blaškosi tarp “noriu“ ir “privalau“, stengiasi ir vieniems, ir kitiems įtikti, štai ir plešia jį į skirtingas puses, todėl ir audinys sutrūko. Ir laimė kartu su juo.

– O čia pas mus nuoskaudos! Ant tėvų pyksta, ant jo neįvertinusių žmonių pyksta, ant jį atstūmusių moterų pyksta, ant sunkaus ir neteisingo gyvenimo, ant savęs, kad mažai pasiekė, ir ant Dievo, kad leidžia viskam šitam vykti – čia jau ir stipriausias audinys neatlaikys, pati stipriausia laimė pradės griūti.

Kūrėjas išvydo ir didžiulę kiaurą skylę tiesiai priešais širdį ir pamatė, kad žmogus anksti nusivylė Meile – labai anksti, dar vaikystėje. Jau tuomet jis suabejojo, kad tėvai jį myli, o vėliau šiam savo įsitikinimui daug kartų rasdavo patvirtinimus, ir jie dar labiau sustiprindavo jo niūrias mintis. Išgyvenęs jaunystėje neištikimybę ir išdavystę, jis nusprendė daugiau niekada nemylėti, todėl kad meilė atneša skausmą, ir tai padarė jį nelaimingu.

– Sūneli, kaip gi taip, tu atsisakei svarbiausio laimės Šaltinio, Meilės! – liūdnai kuždėjo Kūrėjas. – Atsisakei Meilės, atsisakei Dievo, kaip gi dabar aš galėsiu tave palaikyti, jei tu mane neigi??? Nenuostabu, kad tavo Vaivorykštinis Apsiaustas pasidarė toks pažeidžiamas!

Jis žiūrėjo į blankų dulkėtą audinį ir pamatė, kad į jį susigėrė tuščių rūpesčių, nebūtinų susitikimų, nereikalingų pokalbių, beprasmių pramogų dulkės, visa tai pavertė spalvotą audinį nuobodžiu ir kasdienišku. Jis pamatė, kad ant audinio tamsiomis dėmėmis nusėdo negatyvios praeities pergyvenimai ir baimė dėl ateities, vietomis keistą ornamentą sutepė juodos mintys, ir dėl to Apsiaustas visiškai neteko savo gaivumo ir ryškumo.

– Na ką gi, teks padirbėti, – atsikvėpė Kūrėjas, sutverdamas adatą ir siūlus.

Jei žmogus būtų nubudęs, kampe, sename krėsle, jis galėjo pamatyti pusiau permatomą senolį, kuris murmėdamas lopė jo Spalvotą Apsiaustą. Bet jis nepabudo. Užtat jis sapnavo neįprastus, keistus sapnus.

Sapne pas jį atėjo senolis, kuris vis papurtydavo rankose kažkokį margą audeklą ir mokė jį:

– Sūneli, drabužius reikia prižiūrėti! Akivaizdu, jei jų laiku nevalysi ir netaisysi, jie suplyš. Štai aš tavo Spalvotą Apsiaustą sulopysiu, išvalysiu. O toliau jau tu pats! Priežiūros taisyklės paprastos, jos žinomos kiekvienam vaikui, tik suaugę kažkodėl apie tai pamiršta. Nežudyk Meilės nei savyje, nei kituose; nepavydėk; nemeluok; neimk svetimo; nepaleistuvauk; nesmerk; mokėk dirbti ir ilsėtis su džiaugsmu; nepriklausyk nuo kitų nuomonės; ir dar būk patenkintas tuo, kas yra, o ne tuo, kas galėtų būti. Ir tuomet ateis pas tave Laimė!

Kalbėjo senolis, o iš jo dvelkė šiluma ir šviesa, ir nuo audinio jo rankose – taip pat.

– Dar štai ką prisimink, sūneli. Gyvenimas margas, sudėtingas, jame visko nutinka. Tu ne šventas, kartais gali nesusivaldyti, į kažką įklimpti ir sutepti Spalvotą Apsiaustą. Reikia laiku išvalyti juodas nerimo, nuoskaudų ir neatleidimo dėmes. Dar reikėtų nuolat apipurkšti audeklą Meile, tuomet jis ištikimai tau tarnaus ir saugos tavo Laimę metų metus!

O paskui užmetė senolis Spalvotą Apsiaustą ant miegančio žmogaus, rūpestingai apkamšė jį iš visų pusių, pabučiavo į kaktą, o paskui pavirto debesėliu ir išsisklaidė. Na, nėra ko stebėtis, juk sapne visko nutinka!

Pabudo žmogus ir nustebo: kodėl dabar jam taip gera, net dainuoti norisi? Lyg ir eilinė diena, ir atostogos dar negreitai, o siela – dainuoja!

Atėjo į darbą – šypsosi, ir sutikti žmonės nevalingai atsako šypsena. Ir kaip nenusišypsosi žmogui, kuris šviečia ir švyti, o jo kasdieniniai rūbai atrodo lyg būtų austi iš aukso-sidabro, iš vėjo ir gėlių, siūti iš pačios tyriausios dieviškos Meilės?

Taip ir ėjo Žeme paprastas žmogus, ir jautėsi taip, lyg Kūrėjas jį į kaktą būtų pabučiavęs. O ant jo pečių buvo užmestas labai patvarus ir laimingas Spalvotas Apsiaustas.

Autorė: Elfika

Saulėto, spalvoto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio 😀 !!

Nuoširdžiai :)..

Kaip dažnai kartojame šį žodį, kaip dažnai juo pabaigiame laiškus ar šiltus palinkėjimus.. O kai reikia apibūdinti, kaip suprantame nuoširdumą – susimąstome. Be abejo, kiekvienas žinome, kad tai viena iš žmogiškų dorybių. Nuoširdumas apibrėžiamas kaip vienas iš sąžiningumo aspektų, prieštaravimų nebuvimas (su savimi ir aplinkiniais), melo ir veidmainystės priešingybė. Nuoširdus žmogus – linkintis gera, širdingas, atviras.

Gražu. Bet kodėl tuomet taip nelengva apibūdinti nuoširdumą? Todėl, kad dažnai jį painiojame su nevaldomu impulsyvumu ar emocingu kalbėjimu visko, kas yra mintyse ir siejame su nemaloniu pasakojimu, tiesmukišku kalbėjimu ar net įžūlumu. Štai taip ir susipainiojame, nes pamirštame, kad bet kokia dorybė jau savaime yra teigiama savybė, grįsta viskuo, kas yra pozityvu.

Nuoširdumas siejamas su atvirumu, teisingumu, tikrumu, minčių aiškumu, natūralumu, adekvatumu. Tai savybė, kuri nuteikia bendrauti ir suvienija, gilesne prasme tai sielos būsena ir viena iš patraukliausių žmogaus dorybių. Kai žmogus nuoširdus ( pats žodis tarsi nusako esmę – nuo širdies), jis negali pakenkti, nes jo motyvas – padaryti gera, suprasti, išspręsti, padėti, sutarti.

Dar daugiau – be nuoširdumo neįmanoma sukurti harmoningų santykių, tai gerų santykių pagrindas, vedantis į supratimą ir pasitikėjimą. Taip bendraudami esame laisvi, jaučiame bendrumą, nes nėra prieštaravimų tarp to, ką galvojame ir to, kaip elgiamės – todėl nuoširdumas dažnai vadinamas neatsiejamu tiesos palydovu. Jo negalima suvaidinti – jis yra arba ne – ir žmonės tai jaučia..

Kad būtume nuoširdūs su kitais, pirmiausiai turime būti nuoširdūs su savimi. Tam dažniausiai trukdo noras įtikti, vertinimai, manipuliacijos, lūkesčiai, pvz.: “ką pagalvos, kaip aš pasirodysiu, kaip sureaguos, ar aš teisingai, protingai kalbu, ar tai paveiks“, ir pan.. Ir būtent nuoširdumas padaro žmogų tikru, unikaliu, leidžia pamatyti savo tikrąsias savybes be apsimetinėjimo ir kaukių: kas sutaria su savimi, gali sutarti ir su aplinkiniais.

Turime mokytis nuoširdumo, kitaip rizikuojame visą gyvenimą vaidinti tą, kuo nesame iš tiesų. Paprastas būdas išmokti nuoširdumo – elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis ir nesinaudoti kitais savo tikslams pasiekti. Nuoširdumas su savimi – tai gebėjimas įsiklausyti į save ir be pateisinimų pamatyti ir tai, ką nelabai norime matyti. Tuomet veikiame ne iš baimės ar dėl įvertinimo, o iš širdies, sielos tyrumo – tame mūsų vidinė stiprybė.

Beje, yra paprastas nuoširdumo patikrinimo būdas: parašykite, ką galvojate apie save, savo savybės, o paskui paprašykite kažką iš aplinkinių parašyti apie jus pagal tas pačias vertinimo kategorijas. Sulyginkite ir suprasite, ar esate nuoširdus. Galite tai suprasti ir pagal pojūčius: nuoširdumas teikia džiaugsmą ir laisvę, nenuoširdumas – apribojimus ir kančią.

Nuoširdumas išreiškiamas:

– dėmesiu bendravime;

– pasitikėjimu ir atvirumu;

– sugebėjimu suprasti ir išreikšti savo jausmus;

– pozityvumu ir pagarba.

Nuoširdumas turi nuostabių privalumų:

– išlaisvina mus nuo melo, veidmainystės ir dviveidiškumo;

– teikia jėgų minties, žodžio ir veiksmo vientisumui;

– dovanoja džiaugsmą – dėl natūralaus elgesio ir reakcijų;

– suteikia galimybę visada būti savimi;

– tiesia pagrindą savitarpio supratimui ir pasitikėjimui.

Kaip matome, elgtis nuoširdžiai nėra sprendimas pagal situaciją ar noras, tai turi būti gyvenimo pozicija, dvasinis polėkis, kuris mus veda į viską, kas gyvenime yra gražu – vidinį grožį, unikalumą, altruizmą, siekimą daryti gera. Nuoširdumas veda tiesiu, šviesiu ir trumpausiu keliu į laimę, jis pagreitina mūsų dvasinį augimą. Priešingas gi kelias skendi tamsoje ir kupinas kliūčių ir nusivylimų.

Argi gali būti abejonių, ką rinktis?.. 🙂

Paleisti situaciją – ką tai reiškia?

Ar susimąstėte, kodėl vienas situacijas išgyvename džiaugsmingai ar neutraliai, o kitos vis sugrįžta kankinančiais prisiminimais? O jei tokių prisiminimų ne vienas?.. Kodėl jie vis sugrįžta ir kaip su jais atsisveikinti visiems laikams? Tai galime padaryti vieninteliu būdu – paleisti situaciją. Keistai skamba: atrodytų, kam mes laikomės to, kas mus kankina?

Pasirodo, taip nutinka dėl mūsų noro viską kontroliuoti, kuris gerokai apsunkina gyvenimą. Kaip tai pasireiškia? Tuo, kad tikimės, jog kiti žmonės elgsis taip, kaip mums atrodo geriausiai, todėl ir skubame prieštarauti, nurodinėti, tikėtis, reikalauti, ginčytis, valdyti, kritikuoti.. Kai emocijos aprimsta, suprantame, kad gal ir nevertėjo konfliktuoti, gal ir teisus buvo žmogus, bet emocingai mestos frazės neduoda ramybės.. ir gana ilgai, kol jų neužgožia kiti nemalonūs prisiminimai.

Tokia graužatis yra ne tik tuščiai sugaištas laikas, tai gyvenimas negatyviomis mintimis, kurios sekina ne tik sveikatą, bet ir paveikia santykius su aplinkiniais. Todėl, kad prisiminimuose išgyvename vidines dramas, vis papildydami jas naujomis negatyviomis emocijomis. Ir iš esmės kovojame vidines ir išorines kovas, vietoje to, kad paleistume mus kankinančius atsiminimius. Tačiau kaip tai padaryti?

Pirmiausiai turime suprasti, kad nei vienas žmogus neprivalo atitikti mūsų lūkesčių – jis, kaip ir mes, turi teisę rinktis savo sprendimus. Iš kitos pusės – visi mes galime valdyti savo mintis ir reakcijas į žmonių elgesį. Jei jaučiamės įskaudinti, pabandykime suprasti mus įskaudinusį žmogų, pagalvokime, kaip pasielgtumėme jo vietoje – gal jis negalėjo ar nemokėjo kitaip pasielgti ar pasakyti, o gal turėjo priežastį, kurios mes nežinome? Atleiskime, jei to reikia – atleidimas taip pat išlaisvina.

Bet kokiu atveju – paleisti kankinančią situaciją žymiai efektyviau, nei laikytis jos. Paleisti situaciją nereiškia kažkam leisti elgtis su mumis blogai. Paleisdami ją, mes tiesiog išsivaduojame nuo negatyvių vidinių emocijų ir tokiu būdu situaciją užbaigiame. Pajuntame didelį palengvėjimą ir atsisakę kitų elgesio kontrolės. Svarbu suprasti – kodėl pykstame, ką jaučiame, kaip dažnai tai prisimename, ar šie jausmai veikia mūsų bei aplinkinių žmonių gyvenimą, ar trukdo.

Jei nemalonūs prisiminimai kankina, galima juos smulkiai išdėstyti, užrašyti popieriuje – gal tokiu būdu aiškiau pamatysime savo negatyvių emocijų priežastį. Būtent jų mes turime atsikratyti, nes jos vis grąžina į nemalonią praeitį. Neskubinkime savęs, tiesiog turėkime aiškų tikslą – paleisti kankinančią situaciją. Kad aiškiau suprastume, ką reiškia paleisti, prisiminkime:

– paleisti reiškia nustoti versti, spausti, teisti, bet mokytis palaikyti ir padrąsinti bei leisti būti kitam tokiu, koks jis yra;

– paleisti nereiškia pataikauti blogiems poelgiams, bet leisti žmogui pačiam pamatyti savo neteisingų sprendimų rezultatus; pripažinti, kad kartais rezultatas priklauso ne tik nuo mūsų;

– paleisti reiškia nustoti bandyti keisti kitą žmogų ir smerkti jį, o visą savo energiją nukreipti į savo savybių ir atsakomųjų reakcijų tobulinimą;

– paleisti nereiškia atsiriboti nuo kito žmogaus, bet pripažinti jo teisę savarankiškiems sprendimams (net ir klaidingiems);

– paleisti reiškia nustoti dominuoti, ginčytis, kabinėtis, bet pradėti suprasti save, savo privalumus ir trūkumus;

– paleisti reiškia išsilaisvinti iš kankinančių prisiminimų, o visas jėgas skirti šiandienos ir rytojaus gerovei;

– paleisti reiškia mažiau bijoti, būti atviram, daugiau pasitikėti ir mylėti be sąlygų.

Stenkimės daugiau stebėti gyvenimą, daryti išvadas bei elgtis adekvačiai, nei kontroliuoti jį, aktyviai kištis ar priešintis. Siekis primygtinai įrodyti savo teisumą ar valdyti kitų gyvenimus neišvengiamai kertasi su kitų žmonių interesais. Mes galime turėti savo nuomonę, tartis, jei yra bendri reikalai, rodyti deramą pavyzdį, geranoriškai bendrauti – mes visuomet turime pozityvų pasirinkimą.

Ir būsime nustebinti, kad atsisakę kontrolės, mes valdome savo gyvenimą žymiai efektyviau, nes nėra baimės, nerimo ir nereikalingų lūkesčių. O geranoriškai bendraudami kuriame puikius santykius.. Todėl paleiskime iš savo gyvenimo visas nemalonias situacijas, kurios jau įvyko ir kurių jau nebepakeisime. Tikrai pajusime išsilaisvinimą ir didelį palengvėjimą.

Kaip manote?

Mūsų laikmečio paradoksai

“Mūsų laikmečio paradoksas yra tame, kad mes turime aukštus pastatus, bet žemą pakantumą, plačias magistrales, bet siauras pažiūras.

Išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame daugiau, bet džiaugiamės mažiau.

Turime didelius namus, bet mažesnes šeimas, didesnius patogumus, bet mažiau laiko.

Turime geriausią išsilavinimą, bet mažiau išmanymo, geriausias žinias, bet prasčiau įvertiname situaciją, turime daugiau ekspertų, bet ir daugiau problemų, geriausią mediciną, bet prastesnę sveikatą.

Geriame daug, rūkome daug, pernelyg neatsakingai išlaidaujame, juokiamės per mažai, važinėjame per greitai, lengvai supykstame, miegoti gulamės per vėlai, atsibundame pavargę, skaitome per mažai, per daug žiūrime televizorių ir meldžiamės per retai.

Padidinome savo pretenzijas, bet sumažinome vertybes.

Kalbame per daug, mylime per mažai ir nekenčiame per dažnai.

Žinome, kaip išgyventi, bet nežinome, kaip gyventi.

Metais pildome žmogaus gyvenimą, bet nepildome metų gyvenimu.

Pasiekėme Mėnulį ir grįžome, bet sunkiai pereiname per gatvę ir susipažįstame su kaimynu.

Įveikiame kosmines erdves, bet ne dvasines.

Darome daugiau, bet ne geriausių darbų.

Valome orą, bet užteršiame sielą.

Suvaldėme atomą, bet neįveikėme savo prietarų.

Rašome daugiau, bet sužinome mažiau.

Planuojame daugiau, bet pasiekiame mažiau.

Išmokome skubėti, bet ne laukti.

Kuriame naujus kompiuterius, saugančius vis daugiau informacijos ir teikiančius vis didesnius srautus kopijų, bet bendraujame vis mažiau.

Tai greito maitinimo ir prasto virškinimo, didelių žmonių ir menkų sielų, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikai.

Šeimos lėšų augimo ir skyrybų augimo, gražių namų ir sugriautų namų židinių laikai.

Trumpų atstumų, vienkartinių sauskelnių, vienkartinės moralės, ryšių vienai nakčiai laikai; virsvorio ir tablečių, kurios atlieka viską: sužadina mus, nuramina mus, užmuša mus…

Užpildytų vitrinų ir tuščių sandelių laikai.

Laikai, kai technologijos leidžia šiam laiškui pasiekti jus ir tuo pačiu pasidalinti juo arba tiesiog nuspausti “Delete“.

Nepamirškite, skirkite daugiau laiko tiems, kuriuos mylite, nes jie su jumis ne visam laikui.

Nepamirškite, pasakykite gerus žodžius tiems, kurie susižavėję žiūri į jus iš apačios į viršų, nes šis mažas žmogus greitai išaugs, ir jo nebus šalia jūsų.

Nepamirškite ir karštai priglauskite prie savęs artimą žmogų, todėl kad tai vienintelis lobis, kurį galite atiduoti jam iš širdies, ir kuris nekainuoja nė cento.

Nepamirškite ir sakykite “myliu tave“ savo mylimiesiems, bet iš pradžių iš tiesų tai pajuskite.

Bučinys ir apkabinimas gali ištaisyti bet kokį nesklandumą, jei darome tai iš širdies.

Nepamirškite ir laikykitės už rankų ir branginkite akimirkas, kai esate kartu, nes vieną dieną šio žmogaus nebus šalia jūsų.

Raskite laiko meilei, raskite laiko bendravimui ir raskite laiko pasidalinti viskuo, ką turite pasakyti.

Todėl, kad gyvenimas matuojamas ne įkvėpimų-iškvėpimų skaičiumi, o akimirkomis, kuomet dvasia pakylėta!“

(Džordžo Karlino manifestas)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Bendravimo poreikis

Tai vienas iš svarbiausių žmogaus socialinių-psichologinių poreikių, kurį – daugiau ar mažiau išreikštą – turime visi. Jis būna įvairus, priklausomai nuo situacijos ir bendraujančių žmonių: pavyzdžiui, vyriškas bendravimas skiriasi nuo moteriško, buitinis – nuo darbinio, šeimos – nuo draugų bendravimo, dalykinis – nuo asmeninio. Būtent bendraudami mes galime pažinti save ir žmones, išgyventi įvairias emocijas, kaupti patirtį, gauti naują informaciją ir formuoti savo charakterį.

Mūsų tokia prigimtis – mes jaučiame poreikį dalyvauti bendroje veikloje, būti kartu, priklausyti grupei, padėti ir priimti pagalbą, palaikyti ir jausti emocinį kontaktą. Nenoriai bendrauja uždari, linkę į egoizmą žmonės, ir tai galima paaiškinti: jiems nelabai sekasi bendrauti, nes jie įžeidūs, nelinkę nusileisti, dalintis ir padėti, jiems nelabai įdomios kitų žmonių problemos, nes jie susirūpinę išskirtinai savimi.

Ir būtent bendravimo poreikis veda į egoizmo atsisakymą dėl tarpusavio santykių palaikymo ir išsaugojimo. Šis poreikis suartina žmones, suteikia galimybę plačiau pažinti save ir supantį pasaulį. Yra žmonių, kuriems platus bendravimas – gyvenimo būtinybė. Jie sugeba atsisakyti asmeniškumų dėl kitų, aukojasi, padeda, išklauso, dalyvauja draugų gyvenimo peripetijose ir vis siekia plėsti savo draugų ratą.

Bendravimą galime pavadinti veikla, nes humanistine prasme jis turi aiškius motyvus: būti visumos dalimi, bendradarbiauti, draugauti, būti naudingais ir reikalingais. Tai ne tik žodžiai, bet ir požiūrių, elgesio, poelgių, tikslų sąveika. Bendravimas gali būti pozityvus – lengvas, efektyvus ir kokybiškas; bet gali būti ir problematiškas – konfliktinis, neefektyvus, lydimas kritikos, kaltinimų, pretenzijų manipuliavimo.

Įdomu tai, kad mūsų gyvenime yra nemažai ritualinio bendravimo – tai ryšiai su sociumu. Jį galime pavadinti paviršutinišku, tačiau įprastu ir palaikomu, todėl ir tapusiu ritualiniu. Ritualinis bendravimas neliečia svarbių žmogaus interesų, tačiau be jo žmogus pasijunta socialiai izoliuotas. Čia galime priskirti įvairias pasikartojančias šventes, sveikinimąsi ir formalias frazes, pvz.: “sveiki, kaip laikotės?“, pokalbius apie orą, transportą, ir pan.

Beje, yra ir proksimaliniai (lot. proximus – artimiausias) bendravimo parametrai – kai pagal atstumą tarp žmonių nustatomas jų bendravimo lygmuo. Antropologas E. T. Hall’ as sukūrė mokslą – proksemiką ir nustatė keturias bendravimo zonas ir distancijas, nurodančias bendravimo pobūdį tarp žmonių. Jas tikrai verta žinoti:

1. Vieša, visuomeninė – nuo 3,5 m ir daugiau. Tai vieša zona, toks atstumas tarp žmonių parodo, kad jie neturi ryšių ir nelinkę suartėti.

2. Socialinė zona – nuo 1,2 iki 3,5 m. Joje bendraujantys žmonės yra pažįstami, partneriai arba kolegos, jie gali turėti ne tik darbinių, bet ir draugiškų santykių.

3. Asmeninė zona – 45 cm – 1,2 m. Šioje erdvėje bendrauja žmonės, tarp kurių yra asmeniniai ryšiai. Čia nepageidaujami nepažįstami žmonės, bet gali būti pakenčiami, esant būtinybei, pvz., lifte, eilėje parduotuvėje, visuomeniniame transporte ar masiniame renginyje.

4. Intymi zona – nuo 0 iki 45 cm. Į šią erdvę įleidžiami tik patys artimiausi žmonės. Kiekvienas žmogus pasijunta nejaukiai, jei yra pažeidžiama jo intymi zona. Įėjimas į šią zoną prieš žmogaus valią gali būti traktuojamas kaip priekabiavimas, todėl reikėtų būti atidiems.

Kad bendravimas būtų pozityvus, mes turime mokytis bendrauti – to galime išmokti tik bendraudami. Turime žinoti ir savo bendravimo tikslus, pastebėti neefektyvaus bendravimo pasekmes ir suprasti jų priežastis. Jei norime nuoširdaus bendravimo, mūsų tikslai turi būti geranoriški. Tuomet mūsų poreikis bendrauti, būti kartu, kurti harmoningus santykius bus visapusiškai patenkintas ir naudingas visiems.

Na, o problematišką – grįstą manipuliacijomis, konfliktais ir kaltinimais bendravimą net bendravimu nesinori vadinti, nes jis ne tik neefektyvus, bet ir destruktyvus. Kaip jūs manote?

Kodėl bijome vienatvės?

Visi ją suvokiame skirtingai: vieniems tai išbandymas ir kančia, kitiems – natūrali būsena ir ramybė. Vieni žmonės sunkiai išbūna dieną ar net valandą vienatvėje, kitiems mėnesių ar metų vienatvė – normalu. Tačiau dažniausiai vienatvė tapatinama su negatyviais jausmais ir daugelis jos bijo, ir ši baimė – viena iš stipriausių žmogiškų baimių. Kaip manote – kodėl?

Dėl klaidingo įsitikinimo. Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad nieko baisaus vienatvėje nėra. Iš esmės vienatvė, kaip teigia žodynas – tai vieno žmogaus būvis, tai ne atsiribojimas. O štai vienišumo jausmas, kurį galime išgyventi dėl įvairių priežasčių, įvardinamas kaip buvimas be kitų, atsiskyrimas. Yra posakis: vienas, bet ne vienišas. Tuo tarpu vienišu galima pasijusti ir tarp žmonių – kai žmogus jaučiasi nesuprastas ar nereikalingas.

Vienatvę periodiškai išgyvename visi: tai gali būti susiję su netikėtomis ar kardinaliomis permainomis gyvenime, išsiskyrimu, gyvenimo, mokslo ar darbo vietos pakeitimu, sunkia liga ar trauma. Tokia vienatvė priklauso nuo situacijos. Galima ir vienatvė, kurią pasirenkame dėl patirtų nesėkmių bendravime – kad išvengtume galimų nusivylimų. Yra ir sąmoninga vienatvė, kai žmogus tiesiog geriau jaučiasi neįsipareigojęs.

Vienatvė – gyvenimiškai svarbi žmogui būsena, kai ieškome atsakymų į svarbius klausimus, sprendimų ir atramos taško savyje, kai generuojame savo idėjas. Mums dar neįprasta, kad žmogus turi skirti laiką savo dvasinio potencialo atvėrimui, savo vidiniams išgyvenimams. Mums įprasta, kad didžiąją dalį savo jėgų ir laiko žmonės atiduoda išoriniams, socialiniams tikslams – paklūsdami visuomenės sėkmingumo šablonams.

Dėl išorinės veiklos ir dvasinio gyvenimo disbalanso vidiniai psichiniai ir dvasiniai išgyvenimai dažniausiai paliekami be dėmesio. Tai ilgainiui sukelia įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Todėl ir sunku pakelti vienatvę, o ypač tylą, nes būtent tuomet šie visi neišspręsti vidiniai klausimai iškyla į paviršių. Kad išvengtų šios akistatos su savimi, dažnas nustūmia ją išoriniais dirgikliais – garsia muzika ar televizoriaus laidomis, užsiima įvairia išblaškančia veikla – bet kuo, kas užima dėmesį ir laiką.

Vienatvės bijome ir todėl, kad gyvename visuomenėje, kuri sukurta socialinio rungtyniavimo principu, todėl vienatvė tapatinama su pralaimėjimu ir izoliacija. Kadangi rungtyniavimas skirsto ir priešina, bendrumo iliuzija palaikoma per įvairias šventes, pramoginius renginius, varžybas, televiziją, internetą – viską, kas gali suburti nors trumpam žmones kartu ir sukurti bendrumo pojūtį. Kai aplink šurmulys, retas į jį įsitraukęs, jaučiasi vienišas ir atskirtas.

Tuo tarpu daugybė vidinių klausimų taip ir lieka neišspręsti, o vienatvė ir ramybė – gąsdinančios. Vienatvę su vienišumu siejame ir todėl, kad būtina laimės sąlyga laikome kitą žmogų. Tačiau nuo vienišumo negali išvaduoti kiti žmonės – pats geriausias ar artimiausias žmogus neužpildys vidinės dvasinės tuštumos ir neišspręs mūsų vidinių prieštaravimų.

Yra tam tikri bendravimo paradoksai: tapti savimi ir išvystyti savo unikalumą galime tik iki tam tikros ribos atsiskyrę nuo kitų, tačiau turime ir bendravimo poreikį. Tuo tarpu sukurti pilnaverčius santykius gali tik savarankiškos ir brandžios asmenybės. Kitas paradoksas: besiskundžiantys vienatve žmonės dažniausiai sunkiai sugyvena su kitais žmonėmis, nes labai daug ką daro iš vienišumo baimės.

Teisingai susidėlioję akcentus matome, kad vienatvė, jei teisingai ją suvokiame, yra viena iš svarbiausių asmenybės vystymosi sąlygų. Teisingas vienatvės suvokimas – ir yra “vaistai“ nuo vienišumo. Vystydami savo dvasinį potencialą, mes ne tik nesijaučiame vieniši, bet ir pasijuntame laisvi: mums nereikia pritarimo ar įvertinimo, žmonės mūsų gyvenime tampa ne atrama ir ne priedu, o draugais ir bendraminčiais.

Mums nereikia vaidinti to kuo nesame, nes vystome savo unikalias savybes. Tačiau ir netampame atsiskyrėliais, atvirkščiai – pasikeičia tik mūsų atramos taškas: jei anksčiau ieškojome palaikymo ir supratimo iš išorės, dabar visa tai randame savyje. Tuomet keičiasi ir bendravimo lygis – ne iš būtinybės, o dėl vienybės ir nuoširdaus tarpusavio intereso.

O ką jūs manote apie vienatvę?

Tavo gyvenimo kelias

* Sekti kitu Mesijumi – reiškia pasiduoti iliuzijoms, tarsi jis žino atsakymą į tavo klausimą. Jis – nežino. Patikėjęs, kad jis žino, tu atsisakai savo sugebėjimo atsakyti į savo klausimą. Tu pats sau Mesijas – vienintelis, galintis duoti galutinį atsakymą. Klausykis visų, prie ko linksta širdis, bet nesek niekuo, išskyrus save. Žinok, kad tavo atsakymas – tavyje.

* Suprask, kelias, kuriuo eini – tik tavo. Niekas negali gauti savo unikalaus atsakymo, sekdamas paskui tave. Tačiau dalindamasis savo atradimais su kitais, tu gali jiems padėti atrasti savo kelią. Pajusk ir išreikšk savo atsakymą geriausiu būdu. Atmink, kad jis gali pasitarnauti laipteliu kitiems jų asmeniniame kelyje.

* Keisdamas savo įsitikinimus, tu pereini į kitą realybę. Nesikabink už savo įsitikinimų, tuomet jie keisis kartu su tavimi ir tau tarnaus. Būk atviras augimui – leisdamas savo įsitikinimams keistis, tu suteiki sau galimybę evoliucionuoti. Leisk gyvenimui tekėti laisvai, pažink save permainose.

* Atsiverdamas permainoms, suvok, kad gyvenimas – ne lenktynės. Nėra jokio kosminio chronometro. Pasiduodamas laiko spaudimui, tu netenki jėgos. Tau nereikia rungtyniauti nei su vienu žmogumi pasaulyje, nes visi jūs esate viena. Nedidelė azarto dalis gyvenime reikalinga, nes adrenalinas kartais naudingas organizmui. Tačiau: jei azartas keičiamas baime, tu turi teisę nutraukti (sustabdyti) veiksmą. Išeik už laiko rėmų – duok sau laiko.

* Viskas, kas guli prieš tave tavo gyvenimo lėkštėje, atsidūrė ten neatsitiktinai. Jei joje yra kažkas, kas neatitinka tavo skonio – suvalgyk tai, kad suprastum, kodėl tai atsidūrė čia, ir judėk toliau. Tokiu būdu tu kaskart išlaisvinsi vietą kažkam naujam.

* Visata sutverta ne prieš milijardus metų, kiekvieną akimirką ji kuriama iš naujo. Ji kuriama ir dabar. Suvokti tai – reiškia žinoti, kad tu gyveni neribojamoje begalybėje. Kiekvienoje sekundėje yra potenciali galimybė pakeisti viską. Koks tu esi dabar – sprendi tu pats.

* Svajok kaip vaikas, kurio aplinkiniai dar neišmokė riboti savo galimybių. Tu pats sukuri kliūtis – kas įmanoma, o kas ne – kurios trukdo įgyvendinti tavo siekius. Visata tavęs niekaip neriboja, ji nuolat tavęs klausia: “Kiek daug tu leisi duoti tau?“ Priimk šią idėją, ir viskas pasikeis. Realybė – tavo įsitikinimų veidrodis, ji atspindi viską, kuo tu tiki.

* Turėk drąsos susitikti su ciniku ir pesimistu tavyje, kurį tu linkęs vadinti “realistu“. Ne kas kitas, o tavo “realizmas“ atėmė iš tavęs viltį, nes tu bijojai, kad viltis gali tapti skausmo priežastimi. Baimė yra apribojimas. Atsikratęs jos, pajusi didelį palengvėjimą ir laisvę.

* Dauguma svajonių pradžioje atrodo neįgyvendinamos – kol tuo tiki, jos taip ir pasiliks neįgyvendintos. Nesistenk tiksliai nubrėžti, kaip jos turi būti įgyvendintos – taip tu riboji kelius ir būdus, kuriais svajonė gali išsipildyti. Neužtenka tik galvoti apie savo svajonę, reikia jausti ją visa savo esybe, eiti link jos ir tvirtai žinoti, kad ją pasieksi. Jei tu žinai, taip ir bus.

* Nemanyk, kad jei pasaulis pilnas kančios, džiaugtis yra egoistiška. Kad kančios pasibaigtų, reikia pradėti gyventi džiaugsme. Gyvendamas džiaugsme tu spinduliuoji džiaugsmą ir padedi jį atrasti kitiems – tavo būsena veikia aplinkinius. Spinduliuok džiaugsmą. Spinduliuok meilę, šviesą. Pildydamas pasaulį savo laime, tu pakeisi jį šimtus kartų greičiau, nei pergyvendamas dėl kitų kančios, skleisdamas gailestį, skausmą ir baimę.

* Pajusk skirtumą tarp nerimo ir konstruktyvaus problemų sprendimo. Nerimauti reiškia demonstruoti, kad nepasitiki savimi. Nerimas yra labiausiai paplitusi mūsų laikais baimės išraiška, nerimaudamas atiduodi jai savo energiją. Rinkis meilę, o ne baimę. Nebijok, kad be nerimo gyvensi idealizuotame pasaulyje. Ne, tu gyvensi absoliutaus vidinio žinojimo, džiaugsmo ir meilės pasaulyje. Nerimas nepadeda problemų sprendimui, todėl jis beprasmiškas.

* Nepasiduok tikėjimui mitu, kad realybė – kalėjimas, ir tu turi jame kankintis. Ne, realybė – drobė, o tu – dailininkas, ir gali rinktis, ką nori joje nupiešti.

* Meilė – atsakymas į visus klausimus. Mylėti – reiškia išlaisvinti. Besąlygiška meilė padeda žmogui atsiverti, ji išaukština ir mylintį, ir mylimąjį. Mylėti reiškia žadinti ir skleisti žmogaus “aš“, o ne primesti jam save. Suteikti žmogui jėgų, o ne valdyti jį. Tu pats renkiesi, kokiomis akimis žiūrėti į pasaulį. Žiūrėk meilės akimis ir pamatysi meilę.

(pagal S. Uoters knygą “Tu Mesijas“)

Saulėtos visiems nuotaikos ir smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Konstruktyvi kritika

Kritikuodami mes turime lyg ir pozityvius norus – norime pagerinti, ištaisyti situaciją, atkreipti dėmesį į trūkumus, pamokyti, bet.. dėl kritikos pateikimo būdo dažnai gauname priešingą rezultatą. Kritika gali būti nukreipta į asmenį, į pasisakymus ar veiksmus. Ji išreiškiama įvairiai: tai gali būti išplėstinė nuoroda į trūkumus, trumpos pastabos, kaltinimai, pretenzijos, reikalavimai. Kritikuoti galima atvirai ar paslėptai (per analogiškus pavyzdžius), pelnytai arba ne, konstruktyviai arba destruktyviai.

Kritikos tikslas aiškus – padaryti poveikį kritikuojamajam. Pastebėta, kad kritikuoti linkę daugelis žmonių, o štai būti kritikuojamais nemėgsta niekas, todėl dažniausiai į kritiką atsakoma dar aršesne kritika. Kritika gali būti ir konflikto priežastimi, nes tai yra būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ir pasakyti apie tai, kas nepatinka kitame žmoguje. Nevalingai galime pulti kritikuoti ir tuomet, kai esame prastos nuotaikos, kai mūsų požiūris į gyvenimą yra negatyvus, kai pykstame ant kito žmogaus ar jaučiame jam antipatiją.

Kritikuoti galime kerštaudami, gindamiesi nuo pernelyg didelių reikalavimų arba norėdami pasirodyti pranašesni už kritikuojamąjį. Kai kritikos motyvas yra negatyvus, t.y., ne pagerinti situaciją, o pažeminti žmogų, tuomet ji yra destruktyvi. Ji išreiškiama atsainiais, žeminančiais ar net agresyviais vertinimais apie žmogų ar jo veiksmų išjuokimu.

Destruktyviai kritikuodami mes žeminame žmogų, tuo pačiu tarsi parodydami, kad mes esame pranašesni. Tokia kritika sukelia negatyvias emocijas ir verčia žmogų gintis. Todėl destruktyvi kritika vienareikšmiškai vertinama ne tik kaip beprasmiška, bet ir kaip nenaudinga bei kenksminga bet kokiems santykiams. Į tokią kritiką patariama nereaguoti ir jos neaptarinėti.

Tačiau visiems gyvenime pasitaiko situacijų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių turime pasakyti pastabą (nurodyti klaidą). Kaip tai padaryti, kad nesukeltume konflikto? Tam ir yra konstruktyvi (reikalinga, efektyvi) kritika. Jos pagrindas – atvirumas, nuoširdumas ir pasirengimas susitarti kitaip, teisingai. Todėl konstruktyvi kritika – pirmiausiai pagalba, kuri nukreipta į klaidos nurodymą ir paskatinimą ją ištaisyti.

Tokiu atveju kritikuojama pozityviai ir tik tuomet, jei padaryta klaida, pats žmogus jos nemato (ji gali būti atsitiktinė), o pastabą pasakyti būtina. Beje, pasiūlymus galime duoti tik tuomet, kai žmogus nežino, kaip ištaisyti klaidą. Jeigu žmogus yra specialistas (žinovas), o klaida atsitiktinė, tai pakanka taktiškai nurodyti klaidą, ir žmogus pats žinos, kaip ją ištaisyti.

Konstruktyvios kritikos žingsniai:

– išsiaiškinama situacija: tai atsitiktinė ar pasikartojanti klaida;

– koks poelgio motyvas: galbūt, žmogus savaip supranta situaciją ir jam tai neatrodo kaip klaida;

– pokalbyje akcentuojama ne tai, kas blogai, o kaip padaryti gerai: ką pakeisti ar pridurti, kad gautume norimą rezultatą;

– svarbu: jei tiksliai nežinome, ką patarti ir kaip padėti žmogui, kurį rengiamės kritikuoti, tuomet apskritai nekritikuokime.

Konstruktyvi kritika gali būti naudinga informacinė pagalba, nes mums paprastai nėra lengva pamatyti savo darbo trūkumus taip, kaip juos mato žmonės iš šalies. Tokia kritika leidžia pataisyti ir pagerinti veiklą, į ją verta reaguoti pozityviai – ramiai pripažinti savo klaidas ir jas taisyti. Tokiu atveju noras pagerinti situaciją išreiškiamas pagarbiai, o geranoriškumas skatina tobulėti ir bendradarbiauti.

Manau, verta mokytis konstruktyvios kritikos, kurią galėtume pavadinti bendro rezultato siekimu. Todėl jei kritikuojame ir nesulaukiame norimo rezultato, užduokime sau klausimą – norime pagerinti situaciją, ar kažką įrodyti ir pažeminti? Gal mūsų tikslai nėra tokie geranoriški, kaip mums atrodo?.. O jei iš tiesų norime nuoširdžiai padėti savo pastabomis, tai mūsų žodžiai, tikslai ir jausmai turi būti geranoriški 🙂 .

Ar sutinkate?