Mūsų mintys – mūsų likimas

Sielos akys

Viename gūdžiame miške gyveno atsiskyrėliai vienuoliai. Kai vienas iš jų eidavo į mišką uogauti ar grybauti, tuoj pulkelis žvėrių jį apsupdavo: vieni lyg šuniukai bėgdavo šalia jo, o smulkesni net užsiropšdavo jam ant pečių – taip jį mylėjo..
Kitas gi ir duoną į mišką nešė, ir kalbėjo su žvėreliais meiliai, tačiau šie ne tik nėjo artyn, bet ir už medžių slapstėsi.
– Kaip gi taip, broli? – stebėjosi vienuolis. – Aš jiems nieko pikta nedarau, o jie neina prie manęs taip, kaip prie tavęs!..
– O ką tu apie juos pagalvoji, kai jie neprieina?
– Na, pagalvoju, kad jie nedėkingi padarai! Maitinu, nuo savęs kąsnį atplėšiu, o jie, nenaudėliai, vis vien manęs nemyli!
– Neįmanoma, brolau, jokiomis dovanomis priversti save mylėti. Juk jei nuo vaikų ar žvėrių savo blogus poelgius dar gali nuslėpti, tai blogas mintis – ne. Žinai, kodėl? Jų sielos turi akis!

Tik tai, ko reikia

Prie savo namų sėdėjo Mokytojas ir jo mokinys. Prie jų priėjo žmogus ir ėmė bartis bei šaukti ant Mokytojo. O Mokytojas ramiai sėdėjo ir žvelgė į tolumą. Pusvalandį žvelgė į tolumą, valandą.. Pabodo svečiui tuščiai šūkauti, ir, numojęs ranka, jis išėjo.
Mokinį labai nustebino toks Mokytojo elgesys:
– Mokytojau! Kodėl jūs taip ramiai sėdėjote? Juk jūs vienu smūgiu galėjote pastatyti į vietą šį įžūlų žmogų!..
Mokytojas į tai tik šyptelėjo:
– Atsakyk man: ką tu darai, jei tau duoda kažką, bet tau to nereikia?
– Aš to neimu!
– Štai ir aš nepaėmiau, – atsakė Mokytojas.

Stebuklas

Ėjo sau keliu vaikinas. Žiūri – kapeikėlė guli. “Ką gi, – pagalvojo jis, – ir kapeika – pinigas!“ Pakėlė ją ir įsidėjo į piniginę. O mintys kad įsisuko: “O ką aš daryčiau, jei rasčiau tūkstantį rublių?.. Nupirkčiau dovanas motinai ir tėvui!“

Tik pagalvojo taip ir pajuto, kad piniginė lyg ir storesnė pasidarė.. Atvėrė ją, o ten – tūkstantis rublių! “ Keista! – pagalvojo vaikinas. – Buvo viena kapeika, o dabar – tūkstantis rublių!.. O ką aš daryčiau, jei rasčiau dešimt tūkstančių rublių?.. Nupirkčiau karvę ir girdyčiau tėvus pienu!“

Žvilgtelėjo į piniginę – ogi jis jau dešimt tūkstančių turi! “Stebuklas! – apsidžiaugė vaikinas, – o kas, jei šimtą tūkstančių rublių rasčiau?.. Nupirkčiau namą, vesčiau, ir pasiimčiau savo tėvus į naujus namus!“

Greitai atvėrė piniginę.. – o ten guli šimtas tūkstančių! Ir.. ėme jis svarstyti: “O gal neimti į naujus namus tėvo ir motinos? O kas, jeigu jie mano žmonai nepatiks? Tegul sename name gyvena.. Ir karvę laikyti sunku, geriau aš jiems ožką nupirksiu. O ir dovanų nepirksiu, nes ir taip daug išlaidų..“

Ir staiga čiupt už piniginės – pajuto, kad ji lengvut lengvutėlė pasidarė.. Išsigando vaikinas, atvėrė ją, žiū – o ten.. viso labo viena vienintelė kapeikėlė guli..

Mūsų mintys – mūsų likimas (M. Gandis)

Sekite savo mintis. Tegul jūsų mintys bus pozityvios, nes jūsų mintys tampa žodžiais.
Sekite savo žodžius. Tegul jūsų žodžiai bus pozityvūs, nes jūsų žodžiai tampa jūsų poelgiais.
Sekite savo poelgius. Tegul jūsų poelgiai bus pozityvūs, nes jūsų poelgiai tampa jūsų įpročiais.
Sekite savo įpročius. Tegul jūsų įpročiai bus pozityvūs, nes jūsų įpročiai tampa jūsų vertybėmis.
Sekite savo vertybes. Tegul jūsų vertybės bus pozityvios, nes jūsų vertybės tampa jūsų LIKIMU!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂