Alegorinės istorijos

Gyvenimo išmintis

Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.
– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?
Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:
– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.

Stiklinė vandens

Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir.. išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:
– Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo.. Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens..

Moralė: mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

Mėgstamiausias nelabojo instrumentas

Labai labai seniai nelabasis nusprendė išparduoti savo veiklos instrumentus. Jis įvertino juos ir tvarkingai sudėliojo visuotinei apžvalgai. Tai bent kolekcija susidarė! Čia kabėjo blizgantis Pavydo kardas, o šalia puikavosi Pykčio kūjis. Lentynoje gulėjo Godumo ir Norų lankai, o šalia buvo paskleistos apnuodytos Geidulio ir Keršto strėlės. Stovėjo išrikiuoti ir Baimės, Išdidumo bei Neapykantos pabūklai.

O pačioje gražiausioje lentynoje, atskirai nuo visų instrumentų, gulėjo mažas, nušiuręs, neišvaizdus medinis pleištelis, ant kurio buvo užkabinta kortelė su užrašu “Nusiminimas“. Keista, bet jis buvo aukščiausiai įvertintas ir kainavo tiek, kiek visi instrumentai kartu paėmus.

Vieną praeivį nustebino toks kainų skirtumas, ir jis paklausė nelabojo, kodėl jis taip aukštai vertiną tokį neišvaizdų pleištelį. Nelabasis švelniai paglostė savo brangiausią instrumentą ir atsakė:
– Aš tikrai vertinu jį labiau už kitus, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu visada pasikliauti, net jei visi kiti pasirodo neveiksmingi. Jei tik šį pleištą įkalu į žmogaus mintis, jis dažnai atveria duris ir visiems kitiems mano instrumentams. Patikėkite, nėra nieko pražūtingesnio už nusiminimą!

Vaikų laimė

Ėjo keliu išminčius ir pamatė žmogų, kuris keliavo gerokai palinkęs, slegiamas savo sunkiai pakeliamos naštos.
– Kodėl pasmerkei save tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
– Aš kankinuosi dėl savo vaikų ir anūkų laimės, – atsakė žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kankinosi dėl senelio laimės, senelis kankinosi dėl mano tėvo laimės, tėvas kankinosi dėl mano laimės, o aš taip pat kentėsiu visą gyvenimą – kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi..
– O ar buvo kažkas laimingas tavo šeimoje? – vėl paklausė išminčius.
– Ne, bet mano vaikai ir anūkai būtinai bus laimingi!.. – atsakė nelaimingas žmogus.
– Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis neišauklės erelio! – pasakė išminčius, – išmok pirmiausiai pats būti laimingas, tuomet ir suprasi, kaip padaryti laimingais savo vaikus ir anūkus!

Apie žmonas

Susitiko du draugai. Vienas skundžiasi:
– Mano žmona tokia apsileidusi, tokia netvarkinga! Aš jai nuolat tai sakau, bet su kiekvienais metais viskas eina tik blogyn..
Antrasis atsako:
– O mano žmona tokia išmintinga, tokia puiki šeimininkė! Ir kuo toliau, tuo geresnė! Aš jai taip pat nuolat tai sakau..

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂