Ar bandėte atsakyti sau į klausimą – kas yra meilė? Sutikite, klausimas paprastas, bet atsakyti į jį nėra lengva, o ir atsakysime visi skirtingai. Vieni apie meilę galvoja kaip apie romantiką, kiti ją susieja su poezija ar gražia, bet atitrūkusia nuo gyvenimo filosofine mintimi. Kažkam tai religinis jausmas, kažkam – trumpas gyvenimo akimirksnis, kuris “retkarčiais nutinka“, o paskui praeina. O kažkas jos tiesiog laukia visą gyvenimą..
Šiuolaikinio žmogaus meilės suvokimas labai platus ir.. labai skirtingas, bet ar jis tikras? Kai išgirstame tiek daug atsakymų, atrodytų, paprasčiau suprasti, kas nėra meilė, nei kas ji yra iš tiesų.. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmonės nagrinėjo šį klausimą, ir šiandien vis dažniau girdime išvadą, kad meilė – visaapimanti kūrinijos energija. Žmogui tai sveikos sąmonės būsena, suvokimas, kuriame nėra nieko negatyvaus.
Meilė – harmonijos principas, tai būsena, kuri vienija, susieja, suartina ir palaiko. Kai mylime, esame geranoriški, pozityvūs ir skleidžiantys gėrį. Visi mes turime intuityvų žinojimą: kuo daugiau meilės gyvenime, tuo geriau. Gyvenimas meilėje – ne romantiška koncepcija, skirta maloniam laisvalaikiui, o vienintelis būdas padaryti savo ir aplinkinių gyvenimą laimingu.
Meilė ne tik sujungia žmones, bet ir suteikia sugebėjimą matyti pasaulį vientisą – kaip gyvą organizmą, o save kaip visumos dalį. Toks suvokimas neleidžia daryti bloga nei kitam žmogui, nei sau, nei Žemei. Tai leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis svarbia visumos dalimi ir matyti ateities perspektyvą – tai kūrėjo ir bendrakūrėjo kelias. Kaip visaapimanti energija, meilė turi daug išraiškų: motinos meilė, vaiko meilė, tėvo meilė, sutuoktinių meilė, broliška meilė, draugų, meilė gamtai ir t.t..
Mylėti sugebame visi, tačiau nesėkmes meilėje patiriame dėl klaidingo meilės suvokimo. Santuoką daugelis sukuriame kupini lūkesčių, kad gyvenimas pasikeis į gera, kad sutuoktinis padarys mus laimingu. Mums maža, kad mylimas žmogus šalia, mums dar prireikia, kad jis ištaisytų savo trūkumus (kuriuos “nustatome“ mes), kitaip.. mes jo nemylėsime. Tačiau patys norime, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, be sąlygų..
Sąlygos laimei, lūkesčiai.. Tuo tarpu psichologijoje yra toks principas: kuo daugiau lūkesčių, tuo didesnė nusivylimų tikimybė. Taip nutinka todėl, kad žmonės nesikeičia tik todėl, kad mes manome, kad taip bus. Todėl dažnai santykiai baigiasi kito žmogaus kaltinimu, kad santykiai nepavyko, o jei yra kaltinimai, reiškia, yra ir pretenzijos, ir neišsipildę lūkesčiai.
Žmonės mūsų laikais žingeidūs, jie ieško informacijos ir stengiasi išspręsti iškilusias bendravimo problemas. Niekas juk nesiskiria po pirmo barnio, visi ieško sprendimų: bando susitarti, tampa dėmesingesni ir atidesni, tariasi su draugais ar specialistais, užsiima saviugda. Poros santykiai – didelė vertybė kiekvienam žmogui, todėl daroma viskas, kad ją išsaugoti. Tačiau sunku būti adekvačiais, kai esame emocijose ar darome kažką iš baimės prarasti.
Juk daugelis žmonių net nesuvokia, kad jų mintys, jausmai, emocijos ir veiksmai veikia artimiausius žmones. Bet koks konfliktas kuria nesveikas negatyvias energijas, kurios verčia kentėti. Kaip spręsti konfliktus? Geriausia išeitis – jų nekurti. Savo nuomonės piršimas, nerealūs lūkesčiai, ginčai, kategoriškumas, kritika, įsakymai – visa tai konfliktų priežastys, o ne būdai jiems spręsti. Jie sėja susierzinimą, pyktį ir įtampą.
Juk meilė yra harmonija, todėl gali ištirpdyti bet kokį negatyvumą geranoriškumu, nuoširdumu ir švelnumu. Gyventi harmonijoje lengva, o be harmonijos – sunku, todėl kurkime harmoniją savo santykiuose. Artimi esame ne todėl, kad gyvename kartu ar daug bendraujame, bet todėl, kad sukuriame artimus ir atvirus, nuoširdžius ir pasitikėjimu grįstus santykius.
Jei meilė yra harmonijos būsena, tuomet turime ją branginti, saugoti ir auginti. Liguista savimeilė visuomet ardo harmoniją santykiuose. Mylėti kitą žmogų be sąlygų galime tuomet, kai esame taikoje su savimi, kai neturime vidinių konfliktų, kuriuos projektuotume į savo mylimą žmogų. Mylėti nereiškia turėti ar valdyti, poroje gyvename ne tam, kad apkartintume ar apsunkintume vienas kitam gyvenimą.
Mes visi galime ir mokame mylėti, tik nepamirškime mylėdami, kad meilė yra harmonija. Bendravimas yra energijų apykaita ir jei dalinamės širdžių šiluma, ji mums būtinai sugrįžta: ką atiduodame, tai ir gauname 🙂 . Apie meilę plačiau – šią savaitę 😀 .. Ar norite apie tai pasvarstyti?
ruvi 
Norime visada :)! Meilė yra gėris ir palaikoma tik gėriu. Bet oj kaip kartais nelengva būti gera kai užsikreti mylimų žmonių *perdarymu* ir tobulinimu 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas, Daiva 🙂
Labai svarbi mintis – gėris palaikomas tik gėriu 🙂 .
Taip, su “perdarymu“ nėra taip paprasta 😉 . Bet jei supranti, kad tai pačios noras, juk visada gali jį sustabdyti ir.. eiti kurti gėrį gėriu 🙂 .
PatinkaPatinka
Įdomus straipsnis!
Pastebėjimas apie lūkesčius ir nusivylimus buvo gan taiklus bakstelėjimas :)Dar dėl lūkesčių manau, kad kai kurie žmonės iš kitų reikalauja/tikisi daugiau, nei iš savęs, to nekeičiant meilė/santykiai sunyksta, apkarsta.
Apie meilę skaičiau įdomią knygą- E. Fromm’o, labai prisidėjo ugdant meilės suvokimą.
PatinkaPatinka
Gie, labas vakaras 🙂
Pritariu jūsų mintims 🙂 . Ši tema neišsemiama, nes mes kartais viską taip sudėtingai padarome, kad paskui nelengva ir išpainioti 😉 . Todėl gal kartais ir kartojuosi, bet taip norisi iki galo išpainioti šią temą.. įtariu, kad viskas susives į paprastą: jei nori būti mylimas – mylėk 😀 ..
Skaitote mano mintis – kaip tik ruošiuosi šią savaitę ištraukas iš “Menas mylėti“ parinkti 🙂 .
PatinkaPatinka
Žmogui meilė – sveikos sąmonės būsena, suvokimas, kuriame nėra nieko negatyvaus. Visu šimtu pritariu! 🙂
PatinkaPatinka
Labas rytas, guru 🙂
Labai svarbi mintis (man asmeniškai), kurią suvokus, keičiasi požiūris į.. labai daug ką, gal net į viską 🙂 .
PatinkaPatinka
Ir vis dėlto mes suklystame. Nes esame tik žmonės… Ieškome (nors to gal ir nepripažįstame)… Galima eiti į santykius tikrai su geru noru (gėriu), draugiškumu. Abiems. Tačiau, jeigu tai nėra TIKRAS jausmas, taip ir liks klaida… Visuomeninės normos, įskiepyta “šeimos moralė“ gali versti palaikyti santykius. Bet ar taip bus pasiekta PILNATVĖ? Žmonės klysta… Bet ar dėl to reikia kaltinti vieną kurį ar abu?
Gal iš tiesų meilė yra vibracija? Ir, kai du dažniai sutampa – įvyksta TOKS rezonansas, kurio nepastebėti neįmanoma. Toks BENDRUMAS, tokia VIENYBĖ… Vienintelė visoje Visatoje. Tokia, kai du ištirpsta vienas kitame: Jis – tai Ji, Ji – tai Jis. Absoliutus TOBULUMAS. Kai bet kokie svarstymai apie santykių palaikymą, tobulinimą, vystymą nubyra, kaip smėlis. Beprasmiška ir menka…
Nes MEILĖ yra aukščiausia HARMONIJA. Besąlygiška ir VIENINTELĖ. Ji – neišsenkanti energija. Būtis.
Tik ar sulaukiame jos? Ar kiekvienam lemta šitam gyvenimo kely?
PatinkaPatinka
Labas, Rolandai 🙂
Idealių žmonių šioje Žemėje nėra, nes čia esame vis vedami į išorinius blizgučius. Todėl ir meilė šiais laikais suvokiama kaip dviejų egoistų savanaudiškas sandoris, prisirišimas, pasisavinimas, o geriausiu atveju – aistra. Visa tai yra trumpalaikiai dalykai, kad ir kaip juos žmonės stengtųsi išlaikyti.
Bet gebėjimą besąlygiškai mylėti turime mes visi, ir anksčiau ar vėliau, bet visi suvokiame, kad meilė ir yra ta vienintelė žmones vienijanti jėga ir harmonija: tai ir draugystė, ir pagarba, ir vienybė, ir pasitikėjimas, ir ištikimybė, ir santarvė, ir dar daugybė pačių gražiausių meilės išraiškų..
Kad mylėtume besąlygiškai, turime atsisakyti egoizmo. Tai nelengva mūsų egoizmu ir savanaudiškumu perpildytame pasaulyje. Bet įmanoma, tikrai įmanoma 🙂 .. Tereikia nuoširdaus noro ir kantrybės 🙂 . O žmonės kaipmat sureaguoja į besąlygišką meilę, jie ją pajunta – šalia ją spinduliuojančio žmogaus jie tampa ramūs, geranoriški, atviri. Pradėkime nuo savęs, viskas mūsų rankose 🙂 .
PatinkaPatinka
Taip. Egoizmu, materializmu daugelis esame sužaloti. Tik man labiau priimtina galvoti, jog to nesuvokiame, nesusimąstome. T. y. ne piktavališkai esame tokie.
Dar daugiau – vis garsiau girdėti nuomonė, jog žmonija sąmonėja. Vis daugiau besidominčių dvasiniais dalykais, ezoterika… Gal mes tampame naujo, kokybinio žmonijos šuolio liudininkai? Priartėję prie Aukščiausiosios Sąmonės, daugiau pažinsime besalyginės meilės… Bent labai jau norisi tuo tikėti .
PatinkaPatinka
Rolandai, aišku, žmonės ne piktavališki, mes visi iš prigimties geri ir dvasingi, bet papuolame į šią dualumo matricą, kur ateiname mokytis skirti melą nuo tiesos. O melas labai klampus, ir ilgam įtraukia į iliuzijas.
Dabar – taip, mes visi stebime (ir jau dauguma tame dalyvauja) žmonijos sąmoningumo šuolį. Evoliucija vyksta – supranta tai žmonės ar ne.. Tai vis aiškiau visi matome: kyla į paviršių melas, nedžiugina materialūs daiktai ir visokie išoriniai blizgučiai. Vis daugiau žmonių jau supranta materializmo iliuzijas ir sugrįžta prie dvasingumo ištakų ir amžinųjų vertybių. Bet tokie procesai nevyksta akimirksniu – yra atsibudimo, vertybių išgryninimo, iliuzijų griūties ir harmonijos užgimimo periodai. Visus juos lydi chaosas, kol senosios manipuliavimo priemonės galutinai nustoja veikti, o dvasinės vertybės dar netvirtos. Viskas bus gerai, tik nepraraskime tikėjimo, kad Meilė – tyra ir besąlygiška – būtinai atves mus į Harmoniją 🙂 .
PatinkaPatinka
Neįmanoma tiksliau pasakyti, Rūta. Visiškai sutinku. O kol kas – apsišarvuoti viltimi ir per žinias kelti savo sąmonę, vidinį Aš.
O dar skleisti geras žinias ir gėrį… Kaip tai daroma šioje svetainėje 🙂
PatinkaPatinka
Rolandai, pilnai pritariu: ne veltui sakoma, kad kantrybė – didelė dorybė.. Reikia mokėti išlaukti. O laukti, žinant evoliucinius tikslus, ir savo kasdieniniame gyvenime prisidedant viskuo, kuo tik galime, prie harmonijos kūrimo – ne taip jau ir sunku 🙂 .. Greitai daromi tik pikti darbai.
PatinkaPatinka