Išminties pamokėlė

…“Vertinti save reiškia save mylėti. Kaip tik iš tokios nuostatos ir kyla mūsų meilė kitiems. Vertė tarsi apykaitos vienetas – jei tu pats deramai save vertini, tu turi ir kitiems ką duoti. Jeigu tu savęs nevertini, tu neturėsi iš ko pasiimti. Jeigu jūs žiūrite į save ir klausiate: “Ką turėtų manyje mylėti kitas žmogus?“, tai vienintelis atsakymas turėtų būti: “Mane“. Tik tie žmonės, kurie gali šitaip atsakyti, vertina save, o ne tai, ką daro ar sako kiti.

… Dažnai mes pavydime įvaizdžio asmenims, kuriais visi gėrisi, dažniausiai aktoriams ar modeliams, gyvenantiems iš to, kad jie patrauklūs kitiems. Tikrovėje, ko gero, jie jaučiasi ypač netvirtai dėl to, kad jais taip žavimasi, kadangi jų vertingumas priklauso nuo publikos, kurios jie niekuomet akis į akį nesutinka, užgaidų. Siekti susitapatinti su tokiu įvaizdžiu reiškia stengtis tapti tuo, kuo nesi.

… Dauguma žmonių yra išauklėti siekti ego tikslų, dažniausiai nė nekeldami sau dėl to jokių klausimų. Ego trokšta materialių dalykų, nuspėjamų išvadų, tęstinumo, teisuoliškos privilegijos. Bet jūs galite pasirinkti ir kitą lygmenį – pereiti į dvasios planą, su visiškai skirtingais tikslais: meile, laisve, kūrybinėmis galimybėmis.

… Pritarimo mes laukiame iš kitų. Toks elgesys labiausiai išreiškia vidinį mūsų nepasitikėjimą savimi, mes viliamės, kad koks nors išorinis autoritetas palengvins mūsų sielai šią naštą. Viltis, kad kas nors pasilenks prie mūsų ir dovanos mums meilę, yra kapituliacija, prisipažinimas, jog nesugebame kurti savo pačių gyvenimo.

… Mes visi linkę nagrinėti save dalimis, tačiau nepatraukliais mus padaro kaip tik šis savikritikos aktas, o ne kurios nors atskiros mūsų dalys. Tai, kas jūs esate, nėra kažkokių dalių rinkinys, tai visuma. Išvysti save kaip visumą – pirmas žingsnis į save tikrąjį.

… Visos dvasinės tradicijos bylojo, jog sėkmė gyvenime priklauso nuo to, ar randame Kelią, ar sugebame nepaisyti išorinio pasaulio trukdžių. Tačiau jūsų ego tvirtina, jog jūsų išlikimas priklauso nuo to, ar sugebėsite sutelkti į išorinį pasaulį Visą dėmesį.

… Dvasia nepripažįsta jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta aplink jus, yra dabartinės jūsų dvasinės būklės atspindys. Jeigu jūsų dvasia maištauja, jei jūs nerimaujate, tuomet dharmos (teisingumo, darnos įstatymas) veikimas jūsų gyvenime tegali būti ribotas. Jūs esate nutolęs nuo natūralių įstatymų, kurių veikimui lemta paklusti kiekvienam. Dharma yra jautrus, paslankus vedlys, neapsakomai subtiliai reaguojantis į vieną ar kitą žingsnį, kuris skirtas tik jums ir niekam kitam.

… Realybė nėra kokia nors duotybė, nors mes apie tai nesusimąstome. Kiekvienas gyvename skirtingoje realybėje. Jūsų sąmonė nuolat kuria asmeninę realybės versiją paremdama ją įsitikinimais, lūkesčiais, interpretacijomis. Jūsų protas užtveria kelią laisvam gyvenimo sruvenimui tvirtindamas: “Štai kaip viskas turėtų būti, štai kaip viskas privalo būti“. Išsilaisvinęs iš tokių proto nuostatų pasijusite tarsi ištrūkęs iš kietų gniaužtų, o kai iš jų ištrūksite, jums atsivers nauji realybės pavidalai.

… Kelias susideda iš daugelio mažų žingsnelių. Tačiau tie žingsneliai iš esmės visuomet tokie patys: reakcijas ima keisti sąmoningumas. Reakcija esti savaiminė, ji paremta susiformavusiais įsitikinimais bei lūkesčiais, skausmingais praeities vaizdais ir atmintyje slypinčiu patirtu malonumu, tik ir laukiančiais vesti mus į ateities situacijas. Reakcijai įveikti reikalingas sąmoningumas. Sąmoningumas nesipriešina tam, kas įspausta atmintyje. Jis tik įžengia į atmintį ir klausia, ar dabar jums reikia to, kas įrašyta, o toliau jūs pats nuspręsite, kaip elgtis.

… Realybė nėra gigantiška sustingusi schema, į kurios spąstus patenkate be jokio pasirinkimo. Kiekvieną akimirką galite rinktis ir ištrūkti iš beužsiveriančių spąstų – savaiminių reakcijų, įkyriai atsivijusių jus iš praeities. Kiekvieną sykį, kai jaučiate pagundą pasielgti lygiai taip pat, paklauskite, ar jūs norite ir toliau likti praeities kalinys, ar norite tapti ateities pionieriumi. Praeitis uždara ir ribota, ateitis atvira ir laisva.

… Jūsų sąmonė yra tai, ką jūs priduriate prie realybės. Tai, ką suvokiate kaip realų, tampa realiu.

… Būkite gailestingi sau ir kitiems. Atsigręžkite su meile kiekvieną akimirką, kai tik galite. Kalbėkite apie meilę su kitais. Priminkite vienas kitam savo dvasinį tikslą. Niekuomet nepraraskite vilties. Žinokite, kad esate mylimi. Jeigu praktiškai taikysite šias tiesas, būsite atviras ir galėsite priimti visas pamokas, kurios padeda dvasiškai augti. Pasaulyje tiek baisybių, tai nepaneigiama, mažai kas tegalvojame, kad jos išnyks. Bet jos išnyks, nes meilė yra aukščiausioji realybė, palyginti su ja, visa kita laikina, kintama ir nerealu. “

(Pagal D. Čopros knygą “Kelias į Meilę“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio !! 😀