Geros mintys

Asmeninis pavyzdys yra natūralus auklėjimo ir mokymo metodas.

Veiksmų pastovumas sukuria įprotį.

Baimė yra emocinė reakcija į nežinomybę, barjeras tarp pažinto ir nepažinto.

Bet kuris tikslas yra tarpinis todėl, kad niekas tiksliai nežino tobulėjimo ribų.

Laikas tarp dabarties ir ateities yra auksinis laikas, suteikiantis žmogui šansą ir galimybę ištaisyti situaciją, peržiūrėti savo išankstinius rezultatus ir įeiti į savo ateitį atsinaujinusiu ir laimingu.

Viskas, ko dar nėra, yra apspręsta tuo, kas jau yra.

Noras turėti mažiau yra galimybė turėti daugiau.

Kiekvienas eilinis troškimas turėti ir valdyti kaskart praplečia kančios ribas.

Kuo mažiau vidinės laisvės, tuo daugiau išorinės nelaisvės. Kuo mažiau išorinės nelaisvės, tuo daugiau vidinės laisvės.

Nepasiruošusiam žmogui laisvė atrodo kaip didžiausia nelaisvė.

Patys tvirčiausi žmogiški santykiai yra santykiai, grįsti laisve ir abipusiu vidiniu troškimu būti kartu.

Supratimo jėga yra norėjime suprasti.

Kiekvienas turi šansą, nes kiekvienas turi pasirinkimo laisvę.

Nebėkite nuo savęs, nes visvien pas save atbėgsite.

Bet kokios sistemos viduje laisvė tėra iliuzija.

Kam kentėti, jei yra džiaugsmas?

Pažink save ir tapsi laisvas.

Viskas visiems yra duota šiame gyvenime, bet ne viskas yra imama.

Tikra vertybė nustatoma naudingumu, o ne kaina.

Pagrindinis dvasios penas yra žinių apie tiesą energija.

Tiesa yra tai, kas patvirtinta ir patikrinta laiku.

Tikras ir realus laikas yra dabar momentas. Tikras ir realus erdvės momentas yra momentas čia.

Viskas, ką mes darome kiekvienas atskirai, visuomet turi poveikį Visumai.

Tai, ką kuriame šiandien, rytoj bus mūsų realybė.

Jei žmogus “netelpa“ į visuomenės apibrėžtus rėmus, tai dažniausiai reiškia, kad jis laisvai išreiškia savo genijaus dvasią.

Protas – kūno kompiuteris.

Poliariškumas suteikia galimybę pamatyti kontrastą ir remiantis tuo padaryti pasirinkimą.

Mūsų vidinis negatyvumas tėra mūsų pačių energija, kuri užstrigo, užsistovėjo ir negali ilgą laiką laisvai judėti.

Be absoliučios tiesos žinojimo dvasinis progresas neįmanomas.

Dviejų kraštutinumų tiesos susivienijusios tampa absoliučia tiesa.

Ginče gimsta kiekvieno iš besiginčijančių pusių teisybė.

Kiekvienas gali judėti arba augimo, arba griovimo keliu – kitų kelių nėra.

Žmogus kenčia dėl meilės kai nori, kad jį mylėtų taip, kaip jis to nori.

Reikalingas augimas bendravime, o ne bendravimas dėl bendravimo. Reikalingas pažinimo augimas, o ne pažinimas dėl pažinimo.

(Mintys iš įvairių paskaitų)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie emocijas

Mūsų emocijos yra tarsi objektyvas, pro kurį mes žvelgiame į pasaulį. Kiekviena emocija – tarsi nauji akiniai, kurie rodo skirtingą pasaulio vaizdą. Kokia mūsų vidinė būsena (kurią mes galime pasirinkti), tokios ir mūsų reakcijos-emocijos į pasaulį. Galime rinktis optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, galime rinktis pesimizmą ir liūdesį – priklausomai nuo mūsų pasirinkimo ir reaguosime į išorinį pasaulį ir įvykius.

Nevaldomos emocijos gali užvaldyti, galime į jas įsijausti. Galime ir sąmoningai formuoti per mintis emocijas, kurios ugdys naujus jausmus ir vidinę būseną. Dažnai emocijos, deja, yra nevaldomos ir sunkiai suvokiamos. Kodėl? Todėl, kad per socializaciją mes išmokome jas slopinti, neigti ir slėpti. Nevaldomos emocijos tokiu būdu pradeda valdyti mus, tuomet tampame perdėtai emocingi.

Tai nereiškia, kad būti emocingu yra blogai – audringa reakcija gali būti įtakota temperamento ar tiesiog įpročio taip reaguoti, o išorinė ramybė ne visada reiškia aukštą dvasingumą ir vidinę ramybę. Visi žmonės išgyvena emocijas, jos yra žmogaus patirties dalis, per jas žmogus suvokia savo patirtį. Svarbiausia – jas pilnai išgyventi ir suprasti, nes nesuvokęs savo patirties, neišgyvenęs pilnai visų patirties emocijų, žmogus vėl ir vėl prie jos sugrįš.

Emocija yra tai, kas suteikia minčiai jėgą, todėl tai, kas įvyks su žmogumi artimiausiu metu, bus jo emocinės būsenos atspindys. Būtent emocija suteikia minčiai impulsą, ypač jei ta emocija stipri ir ilgalaikė, perauganti į jausmus – teigiamus ar neigiamus. Būti laisvu nuo emocijų nereiškia jų neturėti, tai reiškia laisvę tas emocijas išgyventi (neslopinti) ir suprasti, suvokti išgyventų emocijų patirtį ir pritaikyti ją savo gyvenime.

Ramios emocijos ateina iš žinojimo, kad mūsų būsena ir jausmai yra mūsų pačių (sąmoningai arba ne) pasirinkti. Kai dėl savo piktų reakcijų kaltiname kitus žmones, mes tarsi duodame jiems leidimą valdyti mūsų emocijas. Kritinėse situacijose mes mokomės, ir kiekvienas, pažvelgęs į savo praeitį, patebės, kad į daugelį anksčiau erzinusių aplinkybių jis jau reaguoja ramiai – tai tobulėjimo rezultatas.

Emocinė laisvė ateina tuomet, kai laisvai išgyvename savo emocijas, jas suprantame, bet atsisakome pasiduoti į jas sukėlusias reakcijas – mintis ir elgesį, paprastai tariant, nervuotis reiškia pasiduoti emocijoms. Išgyventi reiškia išjausti ir suvokti pilnai, bet ne gromuluoti mėnesiais ar metų metais tas pačias mintis, sukeliančias neigiamas emocijas arba savo elgesiu jas provokuoti. Beje, aplinkinių demonstruojamas neigiamas elgesys ar emocijos gali rodyti, kad jiems trūksta dėmesio ar meilės..

Jei neigiamos emocijos atsiranda bendravime, paklauskime savęs – ar priimame žmones tokius, kokie jie yra, kodėl taip reaguojame ir ko galime pasimokyti iš šios situacijos ir žmogaus? Pasijutę įžeisti ar išduoti, daugelis žmonių tampa uždari, taip atsiribodami nuo galimo skausmo bendravime. Tuo pačiu jie paskęsta neigiamose emocijose, ir tai dar labiau pasunkina bendravimą.

Tuo tarpu skaudinantis elgesys dažnai ateina iš baimės būti patiems įskaudintiems, ir taip kuriama ydingo bendravimo grandinė. Jei atsidūrėme emocinės krizės būsenoje, stenkimės nusiraminti ir atsipalaiduoti. Ar pastebėjote, kad vienas suirzęs žmogus gali neigiamai paveikti daugelį kitų, lygiai kaip ir vienas gerai nusiteikęs žmogus gali padaryti didžiulę teigiamą įtaką daugeliui? Todėl vaduokimės iš neigiamų emocijų sąmoningai! Kaip?

Raminkime protą – tam padės meditacija. Mintys visada yra lydimos emocijų, todėl pakeiskime liūdną mintį, ir išnyks liūdna emocija. Tam puikiai padės afirmacijos – tai nėra bandymas, kaip gali pasirodyti, patikėti tuo, ko nėra – tai teiginiai, keičiantys įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Tam, kad afirmacijos būtų veiksmingos, jos turi būti paremtos atitinkama emocija – ji sustiprina mintį. Tuomet afirmacija taps aformacija, t.y., įgaus norimą išraišką.

Kai žmogus išmoks valdyti savo emocijas ir taps emociškai laisvas, jis išvystys aukščiausias žmogiškas savybes – atjautą, altruizmą, supratimą, vienybės pojūtį. Kaip teigia Č.Ledbiteris, šios aukštos emocijos turi spalvą – skaidriai žalią su mėlynais atspalviais. Žemos emocijos išreiškiamos tamsiomis, purvinomis spalvomis, tai pilkai rudi, raudonai rudi ir kiti tamsūs atspalviai – tai jau fiksuoja specialūs aparatai, fotografuojantys žmogaus energetinį lauką.

Visos neigiamos emocijos rodo, kad esame nutolę nuo savo “aš“ ramybės (ir kūrybinio) centro. Emocijos užfiksuoja mus laike ir erdvėje, jomis mes manifestuojame savo vidinę būseną, tai tarsi kuras, kuris padeda išreikšti save. Jei norime kurti, pirmiausia turime turėti mintį ir impulsą – emociją. Todėl… reiškime save maksimaliai pozityviai – juk tokie esame iš prigimties 🙂 .

Nestiprinkime emocijomis negatyvių minčių, nes viskas, ką mes transliuojame su stipria emocija, grįžta pas mus sustiprinta jėga. Sąmoningai rinkimės geras ir gražias mintis ir nuoširdžiai stiprinkime jas šiltomis emocijomis – ar galite įsivaizduoti, koks tuomet bus gyvenimas?. 😀 Ką jūs apie tai manote?

Apie atsakomybę

Sąvoka atsakomybė apibrėžiama kaip moralinis įsipareigojimas atsakyti už savo pasirinkimų pasekmes. Mūsų dienomis aktualizuojama pasirinkimų ir veiksmų laisvė, o apie atsakomybę dažniausiai prisimename, kai reikalaujame jos iš kitų žmonių. Kai esame atsakingi žmonės, mes suprantame, kad galime atsakyti tik už savo pasirinkimus. Už kitus žmonės, kokie jie artimi bebūtų, mes negalime atsakyti, o geriausia, ką galime dovanoti savo vaikams – ugdyti jų savarankiškumą ir atsakomybę už save.

Įdomiausia yra tai, kad, kaip teigia L.Burbo, savarankiškumas – visų mūsų prigimtinė savybė, ir vaikai labai anksti pradeda tą savarankiškumą reikšti: jie būtinai nori viską padaryti patys. Tėvams reikia nemažai kantrybės, kol vaikai išmoksta viską atlikti savarankiškai ir kol išmoksta pamatyti savo veiksmų pasekmes. Dažnas suaugęs neištveria, imasi padėti, nes jaučiasi atsakingas už tai, ką vaikas daro. Tuo tarpu svarbiausia tėvų atsakomybė yra mylėti, nukreipti, palaikyti savo vaikus, įžvelgti jų gabumus.

Būtent meilė ir palaikymas ugdo mumyse sugebėjimą rinktis ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kai neugdomos šios pagrindinės savybės, žmogus auga nesavarankiškas, o tėvai pradeda nuolat jausti kartėlį dėl to, kad vaikas nepateisina jų lūkesčių. Jie pradeda jausti ir kaltę bei atsakomybę už tai, ką daro jų vaikas. Tai tarsi teisinga iš tėvų pozicijos, o iš vaiko?

Natūralu, kad prieš gimstant vaikui, tėvai supranta, kad imasi tam tikrų įsipareigojimų: užtikrinti jo gyvybinių poreikių patenkinimą (maistas, pastogė, išsilavinimas), taip pat – o tai svarbiausia – mylėti, gerbti ir palaikyti savo vaiką. Kai kuriems suaugusiems svetima mintis apie pagarbą vaikui, tai automatiškai siejama su autoritetu, jėga ir amžiumi. Tuo tarpu žmonėms, kurių pagarba kyla iš meilės, tai natūralu: savo vaikams, atsižvelgiant į jų amžių, jie suteikia galimybę (motyvuoja) skleisti savo gabumus ir drauge kurti bendrą gyvenimą.

Tokio ugdymo rezultatai – savarankiškas ir atsakingas žmogus. Tai nelengva, nes mokydami savo vaiką atsakomybės už save, tėvai turi remtis būtent meile, pagarba ir pasitikėjimu (ir rodyti pavyzdį, būtinai). L.Burbo teigia, kad jei mokysime to iš mažens (pagal vaiko suvokimą), vaikas palengva išmoks matyti savo veiksmų pasekmes (jei aptarsime jas ir kartu analizuosime, leisime rinktis be spaudimo). Toks nuoseklus auklėjimas visada duoda gerus rezultatus ir šeimoje vyrauja geranoriška atmosfera.

Kodėl toks svarbus atsakomybės ugdymas? Todėl, kad žmogus su išvystyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų (supranta, ar jiems pasiruošęs), laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Žmogus su išvystyta atsakomybe už savo veiksmus gerbia kitų teisę daryti savo pasirinkimus ir už juos atsakyti. Toks žmogus nedarys spaudimo, bus linkęs susitarti dėl bendrų sprendimų. Galiausiai, su tokiu žmogumi lengva bendrauti – jo nekankina kaltės jausmas, jis neturi pretenzijų ar nepagrįstų reikalavimų.

Daugelis sutiksime, kad labiausiai krentantis į akis šių laikų žmonių bruožas ir yra neatsakingumas. Vyrauja išsisukinėjimas, pareigų (nes įsipareigojimų dėl neatsakomybės imtis nenorima) vengimas, manipuliavimas, melas. Kurlink tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo.

Išeitis? Ugdyti atsakomybės jausmą pirmiausia savyje. Jei neišmokome to vaikystėje, galime mokytis sąmoningai, būdami suaugę. Peržiūrėkime savo gyvenimą ir beveik kiekvienas atrasime neįvykdytų pažadų – sau ir kitiems, taip pat pamirštų įsipareigojimų, kaltės jausmo dėl kitų žmonių elgesio, o ir pačių mūsų neatsakingo elgesio (pvz., ekologijoje).. Visa tai neigiamai veikia gyvenimą, todėl taisykime tokias kad ir smulkiausias situacijas ir visada prisiminkime savo asmeninę atsakomybę.

Tai svarbu, tai veikia ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet galiausiai ir visų mūsų, visuomenės gyvenimą. Taip pat nepamirškime, kad tikėtis ko nors iš kitų žmonių galime tik tuomet, kai yra prisiimti aiškūs įsipareigojimai. Ir.. auklėkime asmeniniu pavyzdžiu (atsakingumu) savo vaikus – tai svarbu mūsų visų ateičiai 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

Vydūnas apie sveikatą ir mitybą

Tai mūsų tautos šviesuolis, vienas mėgiamiausių mano autorių. Vydūno domėjimosi sričių įvairovė stebina, jo užrašytos mintys aktualios ir mūsų dienomis. Jis studijavo filosofiją, sociologiją, įvairių tautų (daugiausiai rytų Vedas) mitologiją ir religijas, literatūros ir meno istoriją, taip pat anglų, prancūzų ir sanskrito kalbas. Vydūnas dažnai įvardinamas kaip humanistinės etikos kūrėjas. Šiandien ištrauka iš jo knygos “Sveikata. Jaunumas. Grožė“, kuri buvo išleista 1928 metais Tilžėje:

“… Didžiausias žmonių skaičius maitinasi visiškai neprotingai. O jie to nė nežino. Tiki, seka mokslininkų patarimais. O iš tikrųjų jie vadovaujasi mokslo prietarais. Mokslas daug gero teikia žmonėms, bet mitimo atžvilgiu jis juos lig šiol stačiai kvailino. Daug geriau būtų, jei žmogus klausytųsi kūno proto, bet ne materializmo mokslininkų. Bet paprastai žmogus neatsižiūri į kūno reikalus, bet į tai, ko geiduliai šaukia. Rodos, jau būtų laikas suprasti, kad kūnas geriausiai žino, kas jam tinka, o kas jam netinka.

… Žmogaus kūno mitime yra trys dalykai, kuriais žmogus turėtų rūpintis. Tai maisto suteikimas kūnui, maisto suvartojimas kūne, nebereikalingo išmetimas. O jau pirmame uždavinyje mūsų laikų žmogus suklumpa. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu. Nevalgykime daug! Valgykime žmoniškai! Be galo tai svarbu. Ir kalte įkalti reikėtų tai žmonėms.

…Labai žalinga yra tarp valgymo valandų šį tą dar kišti į burną. Nebereikalingas materialas žarnose guli, pūva ir kraują nuodija. Kūnas nebesivalo. O aišku, kad tai labai kenkia sveikatai. Ir visas jo atrodymas tai apreiškia: žmogus sensta ir praranda savo grožę. Kurs rūpinasi sveiku kūno apsivalymu, tas žymiai jaunėja ir grožėja. Dar kūnas valosi ne vien tik viduriais, bet ir oda.

…Su saldumu atsargiai! Baltasis cukrus gadina kūną. Jam virškinti reikia visokių materialų, kurie iš kūno traukiami. Ir taip dantys ir kaulai gadinami. Labai svarbu sveikatai, kad kūne būtų daugiau šarmų negu rūgščių. Papildiniai, arba vitaminai, yra mokslo tiktai du paskutiniu dešimtmečiu atrasti. Seniau niekas jų nežinojo. Jie žmogaus mitimui labai svarbūs.

…Be oro žmogus negali gyventi nė valandėlės. Bet ir vanduo jam būtinai reikalingas. Sveikatai naudingesnis yra nevirintas vanduo. Sveikam žmogui, kuris maitinasi tikslingai, vandens gerti reikia tiktai kaitroje, kai jis daug prakaituoja. Druska, dirbtini saldumynai žadina troškulį. Šie dalykai, ypačiai druska, į kūną patekę, tirpsta, o tam suvartoja drėgmės. Jie jos traukia iš kūno, iš jo narvelių. O tie sunyksta, neturėdami drėgmės.

Todėl jie rėkia papildo. Ir žmogus geria, turi gerti. Geria vandens, alaus, vyno. Ir netrukus kūnas yra permirkęs tų gėralų, kurie iš kūno plauna gyvenimui būtinai reikalingus materialus, ir kūnas vėl rėkia. Reikalauja druskos, sūdytos mėsos dalykų, saldumynų ir t.t. Žmogus tai valgo ir vėl turi daugiau gerti. Ir taip sukasi žuvimo ratas. Žmogus patsai galuojasi. O lengvai galėtų apsisaugoti: norėdami nusipratinti nuo daug gėrimo nevalgykim stipriai sūdytų valgių!

… Visuomet reikia saugoties augmenų (javų, daržovių, vaisių), kurie augę per daug trąšiose dirvose. Lietuvoje tuo tarpu visi augmenys, vaisiai ir daržovės skanesni negu kitur, kadangi ne tiek tręšti. Bet, rodos, netrukus “kultūra“ tą gerumą nuodugniai pataisys. Paprasčiausia įrodymas, kad maistas žalingas, yra vidurių pūtimas ir garų pasidarymas (riaugėjimas). Sunkiai virškinami valgiai dažnai padaro kietus vidurius. Sveikai mintant, viso to nėra.

… Nevalgykime greitai! Valgiui nuryti laikas tada, kai jis burnoje visai minkštas ir likęs be skonio. Valgio skanumas yra labai svarbus mitimo dalykas. Kurs valgį gerai sukramto, tam ir valgyti tiek daug nėra reikalinga. Kurie valgį tik ryja, tie ne vien savo sveikatą gadina, bet ir maistą eikvoja. Bent trys valandos turėtų praeiti po valgių, kol nevalgom iš naujo.

… Žmonės dažnai valgo, nieko nemąstydami apie tai, ką daro, gal tuo tarpu skaitydami ar net kalbėdami. Valgant reikia būtinai vien apie tai mąstyti, koks skanus yra valgis. Žmogus valgo, kad valgis jį maitintų. Bet apie tai jis valgydamas ir turėtų vien mąstyti.

… Kiekvienas žmogus minta skirtingu savo būdu. Todėl reikėtų ištirti kiekvieno žmogaus kūno ypatumą. Reikia atsiklausti kūno proto instinkto. Tiktai jisai gali reikalingiausią valgį pasirinkti. Jau vaikams brukama visa ko, kas gadina ragavimo dirgsnis. O tada vaikai jau ir patys nori to, kas žudo jų kūno protą ir sveikatą. Suaugusieji šį nelemtą darbą baigia tabaku ir alkoholio gėralais.

Kūno protą galima gaivinti vengiant visų tų nuodų ir nuodugniai kramtant maistą. Tada kūnas, kad ir negreitai, išmoksta atskirti tai, kas jam tinka ir netinka. Ir pagaliau jis numano smulkiausią kvapą ir skonį. Tuomet žmogui tereikia kūno atsiklausyti. Žmogus turėtų toks protingas būti ir kūnui duoti ramybės: be valgio praleisti vieną antrą dieną yra dažnai geriausia gydysena.

.. Kūno gyvenimas palaikomas žmoniškosios dvasios-sielos, bet iš aplinkos – augmenijos. Kiekvienu metų laiku reikia labiausiai tai valgyti, kas tada gamtos tiekiama. Žiemai tūli dalykai gali būti priruošiami. Gyvenimas eina su laiku. Jam palaikyti laikas atneša tai, kas gyvenimui reikalinga.

… Žmonės nesimaitina žmoniškai. Reikia maitinties žmoniškai!“

🙂 Būkime sveiki, rūpinkimės savo sveikata! Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Sąmoninga mityba (tęsinys)

Jei žmogaus kūno svoris normalus, jis yra sveikas, pozityviai mąstantis ir besidžiaugiantis gyvenimu, tuomet jo mityba, mąstymo ir gyvenimo būdas yra jam teisingi. Bet jei pastebime, kad pilnėjame, pavalgius traukia prisnūsti, nieko nesinori daryti, jaučiame įvairius sveikatos sutrikimus, nuotaikų pokyčius – dažniau apatiją ar pyktį – turėtume atkreipti dėmesį pirmiausiai į savo mitybą.

Kai maitinamės sąmoningai, subalansuotai pagal savo kūno poreikius, tuomet gauname visas reikalingas medžiagas normaliam kūno funkcionavimui. Kai maisto kiekis viršija skrandžio virškinimo galimybes, kai maistas nekokybiškas, chemizuotas – visuomet atsiranda sutrikimai, kurie galiausiai išprovokuoja įvairius susirgimus. Taisyklė paprasta: kai neviršijame, nenuodijame, tai ir neperkrauname, ir nėra ko valyti: viskas organizme funkcionuoja optimaliai ir į sveikatą.

Jei mūsų išoriniai energijos šaltiniai yra oras, vanduo ir kietas maistas, tai peržvelkime trumpai, kaip mes jais naudojamės – ar visapusiškai ir pilnavertiškai, ar sąmoningai? Pradėkime nuo oro – neveltui senieji mokymai jį vadina gyvybine energija, ore yra reikalingi kūnui junginiai ir mikroelementai. Teisingas, praturtinantis gyvybinėmis medžiagomis kvėpavimas yra diafragminis – taip kvėpuoja kūdikiai, o ilgainiui dėl sėdimo gyvenimo būdo mes įprantame kvėpuoti plaučių viršūnėlėmis, paviršutiniškai. Taigi, yra ką taisyti, nes kvėpavimas – pradžių pradžia..

Dėl būtino vandens kiekio nuomonės vis keičiasi. Ilgai buvo teigiama (pvz., Vydūno ir kitų to meto mokslininkų), kad perteklinis vandens kiekis organizme yra nesveikas ir gerti daug nerekomendavo. Šiandien teigiama, kad vandens per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 2 litrus. Tai pagrindžiama tuo, kad žmogaus kūnas turi virš 70 procentų įvairių kūno skysčių, kuriuos galime papildyti tik gerdami vandenį.

Logiška. Tačiau pastaruoju metu prabylama apie dar vienų tyrimų išvadas: jie parodė, kad su šlapimu pašalinama daugiau skysčių, nei išgeriama. Tai leido daryti išvadą, kad vandenį gauname ne tik gerdami vandenį ar valgydami skystą maistą. Iš kur? Ogi iš.. oro. Taip, ir aš nustebau, bet tai turi mokslinį paaiškinimą: mūsų oras turi drėgmės, kurią mes ir įkvėpiame. Per parą suaugęs žmogus įkvepia apie 10m3 oro, kas prilygsta maždaug 13 kg. Tai yra nemažai, ir iš to kiekio mes gauname ir vandenį – priklausomai nuo oro drėgnumo.

Remiantis šiais faktais teigiama, kad negalima dirbtinai apkrauti inkstų, kepenų, širdies ir kitų organų papildomu krūviu geriant daug vandens. Gerti turime tiek, kiek norime – priklausomai nuo oro, fizinio krūvio ir aktyvumo, amžiaus. Mūsų liežuvis ir burnos ertmė parodo, ar pakanka skysčių – jei atsiranda sausumas, laikas atsigerti, ir ne stiklinėmis, o mažais gurkšneliais. Sveikiausias – grynas švarus vanduo.

Ir trečiasis išorinis energijos papildymo būdas – kietas maistas – mūsų kasdieninis maistas. Pradėkime nuo maisto kokybės. Atidžiai rinkimės maisto produktus, skaitykime jų sudėtį. Nesižavėkime vadinamais velnio mišiniais, kurie pateikiami kaip gurmanų egzotika: pvz., kumpio skonio ledai ar mėsa su šokoladu – tai dirbtinai sukurti mišiniai, kurie neturi nieko bendra su sveika mityba ir kurių tikslas – šokiruoti ir nustebinti (dažnai sveikatos sąskaita).

Jei valgome daug žalumynų, rinkimės vietines daržoves ir vaisius. Iš pirmo žvilgsnio tai priimtiniausia ir švariausia mityba žmogui, palyginus su kitomis mitybos formomis. Tačiau.. dabar nėra nei vienos daržovės ar vaisiaus iš prekybos centro (nebent iš ekologinio skyrelio), išauginto be cheminių trąšų ir neapdorotų, kad negestų, cheminiais priedais. Kai valgome daug tokių žalumynų, kartu valgome ir visą tą chemiją, kuri juose ir ant jų yra. Net kruopščiai nuplovus, chemija jau bus padariusi savo poveikį. Tokie žalumynai dažnai sukelia ir alergines reakcijas.

Labai svarbu išmokti patiems ir išmokyti savo vaikus suprasti, ko reikia kūnui. Tai nereiškia, kad turime gaminti visiems atskirai pagal jų norą, tiesiog paklauskime, ką valgysim, tarkim, vakarienei – makaronų ar salotų su skrebučiais – siūlykime tai, ką galime iš turimo maisto pagaminti. Toks įprotis rinktis išugdys gerą įprotį įsiklausyti į kūno poreikius ir sąmoningą požiūrį į mitybą. Ir būtinai sėskime valgyti už stalo visa šeima.

Ir apie maisto kramtymą – ar susimąstėte, kodėl tai svarbu? Pirmiausiai todėl, kad gerai kramtant maistą, virškinimas prasideda teisingai – jau burnoje, ir tolimesnis maisto įsisavinimas yra kokybiškas. Be to, jei kramtome pakankamai, tai karštas maistas atvėsta iki kūno temperatūros, o šaltas įgauna kūno temperatūrą. Nepamirškime, kad gerai kramtydami maistą, mes pilnai pajuntame skonį ir juo mėgaujamės – skonio receptoriai yra tik burnoje. Jei kramtome nepakankamai, mes nepajuntame skonio ir mums atrodo, kad nepasisotinome.

Yra mitybos ypatumų, atsižvelgiant ir į žmogaus amžių. Iki 25 metų, kol organizmas auga ir visapusiškai vystosi, mityba gali būti gausesne ar dažnesnė (atsižvelgiant į poreikius), įvairi, bet išlaikant balansą. Po brendimo žmogus jau turi būti išmokytas ar išmokęs pažinti savo kūno poreikius ir sąmoningai maitintis. Sąmoningumas mityboje reiškia ir žalingų įpročių atsisakymą – sunku įsivaizduoti, kad sąmoningas žmogus nuodytųsi ar kenktų sau.

Kiek kartų į dieną ir ką valgyti, visada turime spręsti patys. Nepaverskime gyvenimo nesibaigiančiu virškinimu, nes perkrausime kūną ir nesuteiksime jam galimybės kokybiškai atlikti kitas funkcijas ir ilsėtis – kai ilsisi virškinimo sistema, ilsisi ir visas kūnas. Jei išsiugdysime sąmoningą požiūrį į mitybą, tuomet maitinsimės sveikai ir balansuotai – organizmas veiks optimaliai, būsime žvalūs, normalaus svorio, sveiki, jaunatviški ir entuziastingi.

Etika mityboje pirmiausiai reiškia sąmoningą požiūrį į tai, kuo mintame, kaip mintame, ir kaip mityba veikia mūsų savijautą ir gyvenimą. Išorinis etiketas svarbus, bet svarbesnė yra mitybos kultūra, įtakota vidinio suvokimo. Šiuolaikinis gyvenimo būdas iškraipė tą suvokimą, o dar senieji mokymai teigė, kad maistas yra ne tik energijos šaltinis, bet ir vaistas – kaip nutolome mes šiandien nuo šito: skaičiuojame kalorijas, gramus, litrus ir negirdime savo tikrųjų poreikių.

Teisus buvo Pitagoras, sakydamas, kad mes esame tai, ką valgome.. Ar sutinkate? 🙂

Sąmoninga mityba

Žmogaus gyvenimo inertiškumas veikia ir jo požiūrį į mitybą. Pažvelgę į kiekvieno mūsų mitybos įpročius galime spręsti – paviršutiniškai ar rimtai į tai žiūrime. Reikia pripažinti, kad daugelis mitybos srityje esame inertiški ir negalvodami renkamės tai, ką mums siūlo. Mes nesiejame maisto kokybės ir kiekio su savo savijauta. Dažniausiai siekiame tik pasisotinti, o maisto pasirinkimo kriterijai – išoriniai (“skaniai“ atrodo).

Maisto pramonė tenkina šį poreikį ir maistas dažnai dabar atrodo lyg nuglaistytas, paryškintas iki nenatūralių atspalvių, t.y., jam suteikiama prekinė išvaizda. Kokia tos išvaizdos kaina, žinome jau daugelis. Žmonės intuityviai jaučia, kad visas tas išorinis maisto grožis, pakuotės, o ir tam tikros skonio savybės yra pasiekiamos chemijos pagalba. Labai džiugu, kad gimsta visuomeninės iniciatyvos, jų įkvėpėjai vykdo švietėjišką veiklą, parodo tikrąją padėtį ir priverčia apie tai pagalvoti:

Ar susimąstėte, kodėl iš kartos į kartą buvo perduodamos mitybos tradicijos, valgymo ceremonijos, arbatos gėrimo ceremonijos? Ar tik tam, kad tai gražu? Valgymo tradicijos buvo kuriamos tam, kad sąmoningai skirtume laiką mitybai, kad tai būtų sąmoninga veikla. Nuo mūsų mitybos didele dalimi priklauso mūsų sveikata, todėl visais laikais į tai buvo žiūrima rimtai, išskyrus.. mūsų laikus. Mitybos tradicijos, taip pat valgymo veiksmas yra paverstas išoriniu etiketu.. O kasdienybėje pripratome valgyti greitai, bet ką, neskirdami tam laiko, prabėgomis.

Tokio paviršutinio požiūrio rezultatas – sunkumas pavalgius, mieguistumas, slogi nuotaika, tingulys. Mes iškreipėme valgymo esmę, pavertėme tai gurmaniškomis įmantrybėmis, kurios tapo ėdrumu ir primityviu pilvo prikimšimu. Paplito nutukimas ir su nutukimu susijusios ligos, cheminiai maisto priedai taip pat ardo sveikatą: vis jaunesni žmonės serga pagyvenusių žmonių ligomis. Tuo tarpu jei sąmoningai ir teisingai maitinamės, po valgio turime jausti lengvumą ir energijos antplūdį.

Esame gamtos dalis ir gyvename pagal jos dėsnius. Iš chemijos mokslo žinome, kad materija yra keturių būsenų: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Tai atitinka gamtos elementus – žemę, vandenį, orą ir ugnį. Žmonės seniai ieškojo dėsningumų, atitinkančių mūsų prigimtį ir ryšio su mus supančia aplinka, kurios dalis mes ir esame. Dauguma mokymų priėjo vieningą išvadą: visais būtinais gyvybei elementais žmogus aprūpinamas per kvėpavimą, vandenį ir kietą maistą – būtent tokiu eiliškumu.

Viskas, kas yra šios civilizacijos sukurta mitybos ir gyvenimo būdo modeliavimo srityje, yra ne tik iškraipyta, bet ir pavojinga sveikatai (ir gyvybei) . Orientuota į išorę mitybos “kultūra“ destruktyviai veikia žmogaus psichiką ir organizmą. Tuo tarpu vidinės mitybos kultūros išraiškos ieškantis žmogus pirmiausiai turėtų sau užduoti klausimus: ką jis valgo, kada valgo, kaip valgo, kiek valgo, galiausiai – kam jis valgo?

Labiausiai paplitęs įprotis valgyti per daug, gausiai, orientuojantis į tai, ką matome, sukuria disbalansą organizme ir didžiulę perkrovą visam kūnui iš vidaus. Apsivalgymas (dažnai nekokybiškais ir chemizuotais maisto produktais) slopina natūralų žmogaus mitybos režimą ir trikdo medžiagų apykaitos procesus. Žmogus jau negali suprasti ir pajusti, ko jo organizmui iš tiesų reikia.

Tuo tarpu sveikas, neperkrautas virškinimo procesu kūnas pats “pasako“, ko jam trūksta. Ir ne pažiūrėjus į maistą, o gavus tiesioginį signalą iš smegenų: kada ir kokio produkto trūksta. Tuomet, suvalgius reikiamo produkto, kurio virškinimui ir pasisavinimui jau iš anksto išskiriamos visos reikiamos medžiagos, mes gauname būtent tai, ko organizmui šiuo metu reikia. Tai optimali mityba.

Tuo tarpu kai organizmo virškinimo sistema dirba perkrovos režimu, mes ne tik nesugebame pajusti, ko reikia organizmui, bet vienpusiškai perkrauname jį tam tikromis medžiagomis, nekalbant jau apie pražūtingus cheminius priedus, kurie sukuria skonio iliuziją ir nuolatinį alkio jausmą. Taigi, vietoje to, kad gautume energiją iš maisto, mes trikdome medžiagų apykaitą ir viso organizmo darbą.

Yra tam tikros laiko patikrintos mitybos taisyklės ir etika, apie kurias plačiau – sekantį kartą. Ką jūs apie tai manote?

Minčių skrynelė

“Aiškumas – štai gilios minties išskirtinis bruožas.“

“Prekiaudamas garbe nepraturtėsi.“

“Nelengva vertinti žmogų taip, kaip jam to norisi.“

“Žmonės paprastai kankina savo artimuosius, prisidengdami tuo, kad linki jiems gero.“

“Mes teisinamės, kad neturime laiko svarbiems dalykams, tuo tarpu dažnai neriamės iš kailio, siekdami niekingų tikslų.“

“Menas patikti – tai mokėjimas apgaudinėti.“

“Žmonių dorovė kur kas lengviau pagadinama, nei pataisoma.“

“Prievarta gėrio nesukursi.“

“Kad išmokytume žmonės mėgautis tikromis vertybėmis, mes turime atimti iš jų apgaulingas gėrybes; geras grūdas nesudygs, jei neišravėsime aplink piktžolių.“

“Neturėti nė vienos dorybės neįmanoma lygiai taip pat, kaip neturėti nei vienos ydos.“

“Pas mus pakankamai daug gerų taisyklių, tik mažai gerų mokančiųjų (mokytojų) pavyzdžių.“

“Tinginystė – miegančio proto požymis.“

“Genialumo nepadirbsi.“

“Kas gerbia save, tą gerbia ir kiti žmonės.“ ( Šių minčių autorius – L. de Klapje Vovenargas)

“Dosnumas ne tame, kad duoti daug, o tame, kad duoti laiku.“

“Skatiko nevertas jausmas, kuris turi savo kainą.“

“Revoliucijos vykdomos ne tik todėl, kad viena pusė tapo išmintingesnė, bet ir todėl, kad kita peržengė visas padorumo ribas.“ (A.de Rivarolis)

“Nebijok priešų: pikčiausias žmogaus priešas – jis pats.“

“Daugelis dalykų mums nesuprantami ne todėl, kad mūsų suvokimas silpnas, bet todėl, kad tie dalykai neįeina į mūsų suvokimų akiratį.“

“Jei nori būti laimingas – būk.“

“Ką turim – nesaugom; pametę – verkiam.“

“Daugelis žmonių panašūs į dešras: kuo juos prikemša, tą jie ir nešioja savyje.“

“Bet koks daiktas yra begalinės įvairovės išraiškos forma.“

“Iš visų vaisių (darbo) geriausius atneša geras auklėjimas.“

“Atsek visa ko pradžią, ir tu daug ką suprasi.“

“Geriau pasakyk mažiau, bet gerai.“

“Visi sako, kad sveikata brangesnė už viską; bet niekas ja nesirūpina.“ (K.Prutkovas)

(parinko ruvi.lt)

🙂 Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Ekologija: mada ar būtinybė?

Priklausomai iš kokio taško pažiūrėsime.. Labiausiai paplitęs požiūris – kiek tai naudinga-kenksminga atskiram individui, sukelia-nesukelia alergiją, ar turi nepageidautinų pasekmių jo kūnui ar gyvenimui. Nusiprausėme, nusiplovėme rankas, nuleidome vandenį tualete, palaikome švarą namuose, sveikai (ekologiškai) maitinamės, naudojame ekologiškas higienos priemones, rengiamės natūralaus pluošto rūbais – štai į ką dažniausiai susiveda šiuolaikinis “ekologiškumas“.

Su tokiu suvokimu tai ir atrodo tarsi mada ar egzotiška naujovė: vieni ja seka, norėdami būti madingais, kiti atmeta kaip praeisiantį dalyką. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad tai jau tapo gyvenimo būtinybe, ir kad vartotojiškas šio reiškinio suvokimas gali būti pražūtingas? Klaida manyti, kad Žemė yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir sukurta tik tam, kad tarnautų žmonijai, o žmonės gali išdarinėti su ja ką tik sumanę, ir tai niekaip nepakenks nei Žemei, nei žmonijai.

Ar susimąstome, kad Žemė yra mūsų visų vieninteliai namai? Ir kad žmonija visapusiškai nuo jos priklauso – kaip kūdikis nuo savo motinos? Tai nėra bedvasis uolos luitas, tai planetų sistemos dalis su tvirtai susieta ekosistema ir atmosferos balansu. Mūsų technologijų amžius – pats griaunamiausias visoje istorijoje visomis prasmėmis: nuo dvasinės iki ekologinės.

Dėl vienadienio patogumo, vis besikeičiančio komforto suvokimo ir pelno iškertami miškai ir niokojami gamtos resursai. Savo veikla žmonės verčia Žemę gyvuoti ekstremaliomis, žudančiomis sąlygomis, ir ji, tiesą sakant, ginasi, valosi ir kovoja už savo būvį.. Tai pasireiškia nenuspėjamomis audromis, uraganais, vulkanų išsiveržimais, potvyniais ir klimato pokyčiais: to jau negalime nepastebėti.

Mūsų laikų pramonė, o ypač chemijos pramonė, nepataisomai teršia gamtą. Su naftos ekspluatacijos plitimu grandioziniais kiekiais ir vis didėjančiais tempais yra deginamas kuras – ir visa tai kaupiasi atmosferoje, nes Žemė tiesiog nespėja atstatyti balanso. Atmosferos sluoksnis užterštas, plonėja, ir tai kenkia Žemės paviršiui ir žmonėms. Atmosfera neatlieka apsauginių funkcijų, ardomi ir elementai, kurie sudaro filtrą kosminei radiacijai..

Ar susimąstome apie tai, be didelės reikmės užvesdami automobilį ar naudodami vienkartines priemones? Pakuotės, plastikiniai buteliai ir maišeliai – ar įsivaizduojate milijoninio miesto vienos dienos šiukšlių kalną? O metų?. Juk jis nedingsta taip greitai, kaip buvo padarytas, ir kasdien vis papildomas. O cheminės atliekos – buityje naudojami cheminiai skalbimo milteliai, muilai, geliai, šampūnai – visa tai suteka galiausiai į vandenynus.. Nekalbant jau apie tai, kad ir pačio žmogaus kūno procesų šalutiniai produktai dėl chemizuoto maisto ir besaikio vaistų vartojimo tampa nuodingi.

Kiekvienas turime pradėti mąstyti plačiau ir suprasti, kad ekologiniai judėjimai – ne užėjusi mada, o gyvenimo būtinybė. Mažai kas skelbia ekologinių judėjimų veiklos rezultatus, bet jie tikrai įkvėpiantys.. Mes galime numoti ranka ir sakyti, kad tai nuo mūsų nepriklauso, kad kalta valdymo sistema, kad tai kaina už technologijų progresą ir gyvenimo realybė.

Bet pabandykime pagalvoti kitaip: kas tuos kalnus šiukšlių sukrauna, kas važinėja automobiliais, naudojasi cheminėmis priemonėmis, vienkartinėmis pakuotėmis, servetėlėmis, indais? Mes. Valdymo sistema kalta, o ką ji valdo? Mus. Kodėl tuomet leidžiamės įtikinami, kad parazitiškas gyvenimo būdas yra normalus? Kodėl patikime, kad toks gyvenimo būdas neturi jokių pasekmių?

Bet kokia visuma visada priklauso nuo jos sudedamųjų dalių – tai neginčijamas dėsnis. Vis daugiau žmonių supranta Vienybės svarbą. Žmogaus sąmonė ir mąstymo būdas tampriai susietas su jo veikla. Tam, kad pakeistume situaciją ekologijoje, turime keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Turime būti ne tik vieningi tarpusavyje, bet ir pajusti vienybę su mūsų visų vieninteliais namais – Žeme.

Tiesiog turime tai pradėti realiai daryti, kitaip sunku nuspėti pasekmes.. Tai, dėl ko perspėjo mokslininkai jau senokai, ir kuo mažai kas tikėjome, vyksta jau šiandien, pakanka apsižvalgyti aplink: oro permainos, nesugebėjimas jų nuspėti, saulės aktyvumas, žemės erozijos.. Nenumokime į tai ranka kaip į neišvengiamą dalyką, kiekvienas susimąstykime ir padarykime asmeninį tvirtą sprendimą keisti savo įpročius.

Pažiūrėkime tiesai į akis ir supraskime, kad mūsų ir Žemės likimas yra mūsų visų rankose – todėl negalima jų nuleisti. Pradėkime nuo mažų dalykų, peržiūrėkime savo gyvenimo būdą, atsisakykime kenkiančių aplinkai įpročių, mokykime ekologiškai gyventi savo vaikus. Pradėkime žiūrėti į Žemę kaip į Motiną, ir ji tikrai atlieps, ji turi (kaip ir mes) visus savireguliacinius įrankius, tik nereikia jai kenkti ir trukdyti.. Mes ne Žemės užkariautojai, mes turime būti harmonijos bendrakūrėjai ir palaikytojai.

Ką jūs apie tai manote?