Metai: 2010

Šeima

Šeima dažnai vadinama visuomenės ląstele, ir nesuklysime pasakydami, kad tai pagrindinė visuomenės ląstelė. Nesvarbu, kaip ją vertina atskiras žmogus, realybė yra tokia: šeima yra tas gyvenimo modelis, kuris, kaip parodė žmonijos istorija, yra optimaliausias visuomenei ir valstybei, o taip pat, žinoma, ir šeimos nariams. Besivystant visuomenei, keičiasi ir požiūris į šeimą, nekintantis lieka vienas dalykas: mūsų vaidmenys šeimoje.

Neveltui sakoma, kad šeimoje žmogus atsiskleidžia visapusiškai, juk nei vienoje kitoje gyvenimo srityje mes nesusiduriame su tokia įvairiapusiškai plačia patirtimi. Pradžioje esame du vienas kitą mylintys žmonės (atėję kiekvienas iš savo šeimų), kurie sukuria šeimą. Taigi, tampame vyru ir žmona. Šalia prasideda ir bendravimas su sutuoktinių tėvais. Galime galvoti, kad tai nesvarbu, bet nuo to, kaip su jais bendraujama, priklauso ir sutuoktinių santykiai.

Vėliau sutuoktiniai tampa tėvais, ir tarpusavio ryšių įvairovė dar labiau prasiplečia: yra vyro ir žmonos santykiai, tėvo ir motinos santykiai, vaikų ir tėvų santykiai. O kur dar seneliai, kartais proseneliai ir jų santykiai su savo vaikais ir vaikų vaikais – anūkais ir proanūkiais. Taigi, gaunasi, kad vienoje šeimoje jau gali būti iki penkių kartų, ir visos jos susaistytos tarpusavio ryšiais.

Gali atrodyti, kad svarbiausi yra vienos šeimos santykiai, o visi kiti giminiški ryšiai nėra tiek svarbūs. Tačiau taip tikrai nėra: jei ryšiai su artimais giminaičiais bus geri, tai ir šeimoje bus ramybė, jei įtempti – ta įtampa vienaip ar kitaip paveiks ir sutuoktinių santykius. Nekalbu apie tai, kad bet kuria kaina reikia dirbtinai lipdyti santykius, o apie tai, kad pyktis ar kovoti su giminaičiais tikrai neverta.

Geri santykiai su artimiausia gimine suartina sutuoktinius ir parodo jaunąjai kartai – vaikams – puikų bendradarbiavimo pavyzdį. Tuo tarpu nesutarimai ar ignoravimas (kas mūsų laikais ypač paplitę), nuskurdina pirmiausiai jaunąją kartą ir.. rodo prastą bendravimo pavyzdį, ypač jei tokie nesutarimai aptarinėjami girdint vaikams.

Žinoma, būna sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų, bet ir tokiu atveju nesutarimus reikėtų išspręsti maksimaliai geranoriškai, kitaip įtampa veiks visos giminės gyvenimą. Be to, nepamirškime, kad jei tarp kažkurių giminės narių nesusiklostė bendravimas, tai nereiškia, kad su visais jis bus blogas. Pavyzdžiui, jei žentas nesutaria su uošve, tai nereikėtų riboti savo vaikų bendravimo su ja – juk tai jos anūkai, ir su jais ji gali kuo puikiausiai sutarti.

Vieno artimos giminės nario nesutarimai su kitu giminės nariu neturėtų įtakoti kitų. Pykčiai ir ignoravimas yra blogiausia, kas gali būti tarp šeimos narių. Tik geranoriškumas ir tarpusavio pagarba gali nutraukti bet kokius nesutarimus ir pakeisti gera linkme visos giminės bendravimą. Konfliktai niekuomet nieko gero nesėja ir niekuomet nieko neišsprendžia – tai žino visi.

Pagrindinis krentantis į akis mūsų laikų kraštutinumas giminės santykiuose – savininkiškas ir išnaudotojiškas požiūris į artimus giminės narius. Tėvai kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą, niekaip nesusitaikydami su mintimi, kad jie jau savarankiški. Vaikai, savo ruožtu, mano, kad tėvai privalo besąlygiškai jiems visame kame padėti – palaikyti finansiškai ar prižiūrėti vaikus. Tokie santykiai “geri“ tol, kol kiekvienas gauna tai, ko nori, jie nenuoširdūs.

Iš tiesų šeimos sąvoka yra žymiai platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – anksčiau sakydavo, kad išteki ar vedi ne tik mylimą žmogų, bet ir visą jo giminę.. Tai tiesa. Kodėl svarbu tai suprasti? Todėl, kad giminystės ryšiai – patys stipriausi – galime pyktis, galime juos ignoruoti, bet jie veiks mus stipriausiai. Tai ryšiai, per kuriuos galime vystyti visas savo savybes. Be to, šeimoje auga mūsų vaikai, kurie ugdomi mūsų pavyzdžiu.

Mes rodome ir bendravimo modelį, kuris – vienoks ar kitoks, priklausomai nuo rodomo pavyzdžio – vieną dieną atsistos prieš mus ir, žinoma, bus perduodamas sekančioms kartoms. Todėl – mylėkime savo vyrus, žmonas ir vaikus, o taip pat savo tėvus, anytas ir uošves, šešurus ir uošvius, močiutes ir senelius, prosenelius ir proseneles, anūkus ir proanūkus..

Juk tai artimiausi žmonės šioje Žemėje.. 🙂 Ir tegul gal ne visai tokie, kokius mums norisi matyti, bet jie – mūsų giminė, kurių tarpe žmonės, per kuriuos mes čia atėjome, o kokia ateis sekanti karta – priklauso nuo mūsų 🙂 .

Ką apie tai galvojate?

Šaolino išmintis

“… Jei manote, kad Šaolino mokymas yra kovos meno mokymas, tai klystate. Kai įgijęs meistro vardą mokinys išeina, jis jau seniai būna atsisakęs šios minties. Jis yra išmokęs jausti savo kūną, jį gerbti ir juo naudotis… Jis yra suvokęs, kad protas suteikia kūnui energijos arba atsisako jos duoti. Jis yra suvokęs, kad proto galia jis gali kontroliuoti save ir aplinką ir kad vien protas padaro jį nenugalimą. Ir mažiausias susierzinimas tuščiai eikvoja energiją, kurią kitur galima panaudoti kur kas naudingiau.

Gyventi Čia ir Dabar, vadinasi priimti reiškinius tuo metu, kai jie vyksta. Iš kiekvienos akimirkos paimti tai, ką ji siūlo. Gyventi šia akimirka, vadinasi sutelkti į ją visą savo dėmesį. Ją visiškai išnaudoti, tačiau ir viską jai atiduoti.

Šaolino atidumo principas moko mus suprasti, kad niekas, iš tiesų niekas nevyksta savaime, nors ir atrodo taip labai suprantama, ir mes manome, kad tai savaime suprantama.

Veiksmo principas moko mus suvokti, kad tik nedaugelis žmonių veikia, o dauguma tik reaguoja į veiksmą. Tie, kurie veikia patys, nuo pat pradžių yra geresnėje pozicijoje. Jie nusistato žaidimo taisykles… Gynėjai gali tik bandyti apsiginti.

Šaolino ryžtingumo principas mus moko, kad žmonės, kurie veikia, nulemia pasaulio ir gyvenimo tėkmę. Kol liekate tik reaguojančiu, kiti jums nurodinėja, ką privalote daryti ir ko nedaryti.

Godulys padaro mus pažeidžiamus, nuspėjamus ir prieinamus šantažui. Kas nekontroliuoja savo geismo (godulio), tas suteikia kitam galią valdyti save, savo jausmus, ir taip tampa lengviau pažeidžiamas.

Principas nekaupti turto moko mus daryti dalykus todėl, kad to norime, o ne todėl, kad gautume už tai atlygį.

Karštakošis žmogus yra nuspėjamas. Įniršęs žmogus yra stiprus, tačiau nekontroliuoja situacijos ir savo veiksmų pasekmių. Pykčiu patys save žeidžiate.

Kai esi susijaudinęs, tai nedaryk nieko ir nesakyk nieko. Lėtai įkvėpk kelis kartus ir palauk, kol dvasia nurims ir bus skaidri. Net jei pyktis kartais tikrai yra pagrįstas, turėtumėte pasvarstyti, apie ką iš tiesų kalbama. Ar norite rėkti vien tam, kad “nuleistumėte garą“, ar kad tikrai pakeistumėte situaciją? Rėkti, norint iš esmės pakeisti situaciją, yra beprasmiška.

Kas skuba – daro klaidas. Norint ką nors daryti greitai, reikia pradėti to mokytis lėtai. Privalai priversti save neskubėti. Greitumas ateis savaime. Viską, ką moki daryti lėtai, po kurio laiko mokėsi padaryti greitai.

Dauguma žmonių veikia pagal planus, ir tik nedaugelis naudojasi proga. Jei žmogus nesidairydamas laikosi savo plano, tai visai nepastebės daugybės galimybių, “žydinčių“ abipus jo kelio. Mokėti pasinaudoti proga nereiškia palikti visko savieigai. Pagaliau poreikis planuoti savo gyvenimą yra tokia pat esminė savybė, kaip ir gebėjimas nuo jo nukrypti. Tačiau daugelis nemato antrosios galimybės. Planas daugiau nusako tikslą, o ne vienintelį kelią, kuriuo galima jį pasiekti.

Kantrybė veda į sėkmę. Žmonės kartais metų metus laukia tinkamo momento ir viską praranda, nes lemiamu momentu netenka kantrybės.

Ir pagaliau Šaolino principas mus moko, kad būtina šiek tiek toliau pažvelgti į ateitį. Nepradėti mokytis tada, kai jau reikia žinoti. Tada visuomet būsi antras. Daugelis žmonių visą gyvenimą vaikosi praleistų progų ir to nesupranta.

Nors grupė žmonių atrodo daug galingesnė ir nepagrįstai tikimasi iš jų daugiau jėgos, tačiau pajėgiausi kovotojai yra atskiri, judrūs kovotojai. Pavienis kovotojas praeidamas gali pasinaudoti tokiomis progomis, prie kurių grupė dėl savo nerangumo nė nesustotų.

Šaolino principas mus moko, kad lankstumas nugali kietumą.

Tas, kuris yra priklausomas nuo kitų pagyrų, tampa pažeidžiamas. Pranašumą jo atžvilgiu išlaikys tie, kuriems jis bet kuria kaina nori patikti.

Didžiausi meistrai yra tie, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Nuo visko šiame gyvenime galite pabėgti. Nuo savo priešų, savo draugų, savo mėgstamų ir nekenčiamų vietų, nuo savo darbo ir nuo savo hobio. Tik nuo vieno asmens negalite pabėgti – tai nuo savęs. Kad ir kur slėptumėtės, kad ir kokią klastą sugalvotumėte, – visur būsite tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visada.

Mes esame tuo, kuo patys save padarome. Mes stovime ten, kur patys atsistojame. Ne atvykimas, o pati kelionė yra tikslas.“

(Iš B.Moestl knygos “Šaolinas“)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie kovą

Visas pasaulis nuolat kovoja. Kovoja tiesiogine prasme, kovoja su idėjomis, tikėjimais, teorijomis.. Dažnas žmogus taip pat nuolatinėje kovoje: su savimi, savo trūkumais, priklausomybėmis, apribojimais, svoriu, žalingais įpročiais, su kaimynais.. Toks įspūdis, kad gyvename kaip tame rusų klasiko eilėraštyje: gyvenimas – amžina kova, ir nėr jame ramybės.. Bet ar taip yra iš tiesų ar tiesiog susikuriame ar paskelbiame priešus, kad turėtume su kuo kovoti?

Kovos būtinybę diktuoja ir konkurencijos idėjos skleidimas. Kovotojas ir pats kovos principas pateikiami kaip teigiami dalykai – sakoma, kad pasaulis žiaurus ir tik kovodami už save galime išlikti. Tai skamba įtikinančiai, bet tai, ką mes matome, dažnai yra visai ne taip, kaip yra iš tiesų. Įdomu, kad tiesiausią atsakymą į kovos principą duoda būtent kovos menų filosofija, ir tas atsakymas stebina, nes.. neragina kovoti.

Ko gi mokosi tie paslaptingi kovotojai? Pirmiausiai – išminties, mokėjimo matyti pasaulį, nes žiūrėjimas ir matymas yra du skirtingi dalykai. Kadangi mūsų akys dažniausiai žiūri tik į aplinką, todėl mato tik išorinius dalykus, kurie mus dažnai klaidina. Mes labai mažai žinome apie pasaulį ir visa ko egzistavimo būdą, kuris nesikeičia ir yra pastovus. Skirtingas tik mūsų žiūrėjimo būdas.

Kai nesuprantame daugelio egzistencijos principų, tuomet aiškiname juos savaip. Kai aiškiname tai iš siauro matymo pozicijos, tuomet pasaulis išties atrodo bauginantis, kupinas nepaaiškinamų ir nepalenkiamų jėgų. Toks suvokimas veda prie, atrodytų, priešingų dalykų: jaučiamės auka, ir, iš kitos pusės – įtikime, kad tik kovodami galime tas nepaaiškinamas jėgas nugalėti ir sustiprėti. Tai spąstai, nes kovojame su savo sukurtomis iliuzijomis, o kartu stojame į sekinančią ir niekur nevedančią kovą.

Tuo tarpu jėga slypi pažinime. Kodėl, suprantame jau daugelis – tik žinios išlaisvina iš susikurtų iliuzijų, ir dauguma susikurtų “priešų“ išnyksta tą pačią akimirką, kai pamatome esmę. Daugelyje mokymų sukurtas kovotojo vaizdinys yra ryžtingumo, kryptingumo ir drąsos simbolis. Kovotojas yra išminties ir žinių ieškotojas, pritaikantis žinias gyvenime ir nuolat einantis gyvenimo keliu. Tai pažinimo ir saviauklos forma, kuri yra neatsiejama nuo savidisciplinos ir susikaupimo, kurie naudojami tikslui pasiekti, o ne kovai prieš kažką konkretaus.

Jei prieš kažką aršiai kovojame, galiausiai patys tampame tuo, prieš ką kovojame, nes kova – visada pyktis ir agresija. Kai naudojamės šiais “instrumentais“, jie tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, jais ir tampame. Paradoksalu, bet su tokiomis savybėmis mes tik didiname tai, prieš ką kovojame. Kova arba sustiprina priešą, arba jį “nugalėjus“, sukuria vis naują, dar stipresnį – kokias energijas transliuojame į išorę, tokios ir sugrįžta, dažniausiai keleriopai sustiprėjusios.

Vietoje ramybės ar gerų tikslų, dėl kurių taip įsitikinę ir kovojame, kova kuria dramas ir vis naujus konfliktus. Kovos ir karai Žemėje pasibaigs tuomet, kai kiekvienas žmogus nustos kovoti pirmiausiai savyje ir skleisti tas agresyvias energijas ir intencijas į aplinką. Susimąstykime: ar daug gyvenime situacijų, kai turime tikrai susikaupti ir kovoti, ar daug tikrų grėsmių, ar tikrai aplink vieni priešai? Ir ar tikrai visos mūsų įsivaizduojamos pergalės yra tikros ir svarbios?

Juk dažnai, net nesuvokę situacijos, jau puolame karštai reaguoti. Šaolino filosofija teigia, kad tas, kuris nori laužtis galva pro sieną, greičiausiai pats save pribaigs. Turime savo gyvybinę energiją naudoti išmintingai ir išmokti veikti tiksliai tada, kai tam atėjo metas. Išdidumas ir karštas būdas – lengvi valdymo svertai provokacijoms ir manipuliavimui.

Tuo tarpu teisingi sprendimai yra priimami tik vidinės pusiausvyros būsenoje. Tuomet būdami kritinėje situacijoje, tarkim, užpulti realaus priešo, nešvaistysime energijos neapgalvotiems veiksmams, o veiksime tiksliai ir adekvačiai situacijai. Niekas negali numatyti tiksliai visų situacijų, kurias patirsime gyvenime, o tuo labiau išmokyti ypatingų triukų (fizinių ar psichologinių), kuriuos galėsime tiksliai ir veiksmingai pritaikyti tose situacijose.

Pirmiausiai turime suvokti, kad kiekvienas esame pats atsakingas už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Jei turime savyje pykčio ir agresijos energijas ir transliuojame jas į aplinką, mes nuolat kursime dramas savo gyvenime. Jei mūsų širdyje yra meilė, taika ir geranoriškumas – visa tai ir “pritrauksime“ į savo gyvenimą. Kovos principas yra mūsų kūrybos vaisius, įtakotas klaidingo pasaulio suvokimo. Kova skaldo, priešina ir stiprina tai, prieš ką kovojame.

Mūsų dienomis žmonijos sąmoningumas auga, vis daugiau žmonių suvokia vienybės ir humanizmo principus, kurie ir yra harmoningo sugyvenimo pagrindas. Kova yra visapusiškai save parodžiusi ir baigianti savo dienas iliuzija. Dar senieji mokymai teigė: laimėk nekovodamas. Išminčius nekovoja, eikvodamas savo gyvybines jėgas, neigiamą jis paverčia teigiamu absoliučios tiesos pagrindu.

Kelias į šviesą ir tiesą negali būti grįstas pykčiu ir agresija. Situacijas gyvenime turime spręsti, o ne kovoti su jomis. Gerinti bet kurią gyvenimo sritį galime tik su šviesiomis mintimis ir turėdami aukštus idealus, veikdami vienybės ir bendradarbiavimo principu. “Laimėk nekovodamas principas – tai mąstymo kelias į ramybę, skaidrumą ir vidinę stiprybę“ – taip teigė B.Moestl, studijavęs Šaolino Kung Fu esmę.

O ką apie tai manote jūs?

Konkurencija

Nuolat girdime, kad konkuruoti yra gerai, kad konkurencija skatina vystymąsi ir yra naudinga visais atžvilgiais: nuo asmeninio iki valstybės gyvenimo. Ar tai tiesa? Žvelgdami į gyvenimo realybę, matome priešingą reiškinį: konkurencija sekina ir žadina žemiausias egoizmo apraiškas. Pagrindinė iš jų – priešiškumas, nes negali būti iš esmės tokio dalyko, kaip draugiška konkurencija. Geranoriškas gali būti tik bendradarbiavimas.

Mes vis dar žavimės konkurencija, varžomės ir bet kokia kaina stengiamės tapti nugalėtojais. Tuo tarpu šalyse, kuriose konkurencija, kaip gyvenimo būdas ir rinkos reguliavimo instrumentas, parodė visas savo puses, jau seniai kviečiama atsipeikėti – konkurencija negali būti evoliucijos ir tobulėjimo pagrindu. Apie tai dar praeito amžiaus viduryje rašė psichologai W. ir M. Beecher. Jų įžvalgos ypač aktualios mūsų dienomis, todėl žvilgtelėkime:

“ Įprotis konkuruoti taip plačiai paplitęs, kad daugelis žmonių tvirtai tiki, kad tai yra gamtos įstatymas. Tai brangiai kainuojantis nesusipratimas, kadangi žmonių įgūdžiai tinkamai formuojasi tik bendradarbiaujant – tai sustiprinanti sąlyga. Konkurencija yra įprastinio elgesio variacija, kylanti iš mąstymo stereotipų.

Konkurencija protą paverčia vergu ir verčia jį degraduoti. Tai viena labiausiai dominuojančių ir griaunančių iš visos daugybės priklausomybės formų. Įsitvirtinęs kaip įprastas požiūris į žmonių tarpusavio santykius, jis užnuodija mūsų bendravimą.

Konkurencija visada prieštarauja bendradarbiavimui ir taip sužlugdo asmeninę žmogaus iniciatyvą. Dauguma nemato skirtumo tarp iniciatyvos ir konkurencijos, kai kurie laiko jas net identiškomis, tačiau skirtumas yra, ir jį turime pamatyti, kitaip negalėsime išvengti konkurencijos nešamų blogybių.

Iniciatyva yra konkurencijos priešingybė. Konkurencija visais įmanomais būdais mėgina pamėgdžioti iniciatyvą. Liūdna tikrovė: mes konkuruojame su kitais tik tokiose situacijose, kur bijome arba neturime iniciatyvos.

Iniciatyva yra laisvo proto savybė, absoliučiai spontaniška ir intuityvi. Laisva mintis leidžia žmogui vadovautis vidumi, konkurencija, visai priešingai, yra tik pamėgdžiojantis atsakas, einantis iš paskos, laukiantis nurodymų ir pritarimų kažkieno, kas buvo išrinktas mūsų veiklos tempui ir krypčiai nustatyti.

Besivaržantysis iš aplinkinių išsirenka nustatančius jam tempą, kuriuos jis laiko aukštesniais už save. Taip darydamas jis atsisako savo iniciatyvos ir ima kovoti, kad pralenktų tuos, kuriuos jis pats pastatė aukščiau savęs.

Jis patenka į visiškos išorinės priklausomybės sąlygas, nes jam nuolat reikia vedlio. Konkuravimas neatsiejamas nuo įpročio lyginti: mes lyginame save arba su aukštesniais, arba su žemesniais (mūsų manymu) už save. Noras pirmauti prieš kitus veda prie priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės – taip protas patenka geros aplinkinių nuomonės troškimo vergijon.

Konkuruojantis individas yra tarsi netikęs sportininkas. Jis negali ilgai išbūti jokioje situacijoje, kurioje nėra priekyje kitų. Jei jaučia, kad negali laimėti, jis tampa drumstėju ir nori sužlugdyti kitų žaidimą.

Arba jis netenka drąsos ir susidomėjimo žaidimu, taigi iš jo pasitraukia, arba jis žais tik tuose žaidimuose arba veiks tokiose situacijose, kuriame turės daug galimybių pirmauti. Visa konkurencija yra priešiška: ji išauga iš troškimo pasiekti dominuojančią padėtį ir sustiprinti kitų paklusnumą.

Apibendrinus galima teigti, kad konkuruojantis žmogus veikia vedamas nuolatinės baimės. Baimė visuomet mus apriboja – mes niekada negalėsime pasiekti savo potencialių galimybių baimės atmosferoje, kurią gimdo konkurencija. Ji nužemina iki pamėgdžiojimo, infantilizmo, konformizmo ir apsimetinėjimo. Priklausomybė ir mėgdžiojimas niekada neatveda prie kūrybingumo ir nepriklausomybės.

Kad išlaisvintume protą nuo įpročio varžytis, mes turime suprasti, kaip įkliūname į šiuos spąstus. Išsivadavimas slypi pasitikėjimo savo jėgomis augime, nes konkurencija gali išaugti tik iš pasitikėjimo savimi trūkumo. Štai kaip paprasta. Savarankiškumas padaro tai, ko konkurencija negalės net paliesti.

Iniciatyva gimdo pasitikėjimą savo jėgomis, kai jūs nustatote savo standartus, tuo tarpu konkurencija su kitais reiškia, jog jūs leidžiate nustatyti jums standartus, jūsų vertybes, jūsų apdovanojimus. Atminkite, kad konkurencija visuomet atiduos jūsų gyvenimą į kitų rankas, tuo tarpu iniciatyva suteiks laisvę pasirinkti savo pačių likimą.“

Šie pamąstymai visiškai atitinka ir mano požiūrį į konkurenciją, o ką apie tai manote jūs?

Mintys iš perskaitytos knygos

Visa Visata – nuostabi Mintis.

Kiekvieną momentą mes esame tinkamiausioje kelio atkarpoje. Tai, kuo mes esame, būtinas žingsnis į tai, kuo mes tapsime.

Mes girdime širdimi, o ne ausimis. Mes suprantame intuicija, o ne protu.

Gyvenimiškos situacijos – išoriniai simboliai to, ką nori sužinoti ir išmokti dvasia.

Visos mūsų kovos – neteisingas suvokimas.

Tamsa – tai pasirinkimas. Tai viso labo savęs neigimas, bet tai nereiškia, kad Šviesos nėra.

Kiekviename iš mūsų yra neklystantis kompasas – mūsų širdis. Ji pažįsta mūsų dvasią geriau, nei protas. Jeigu protas netarnauja širdžiai, jis tampa jos sugadintu ir iškreiptu šeimininku.

Kai paskęstame smulkmenose, prarandame ryšį su visuma.

Meilė – universali ryšio sistema, tai energija, sukūrusi Visatą ir palaikanti gyvybę. Tai “klijai“, ant kurių laikosi Visata.

Kaip tapti tuo, kuo esi? Nustoti būti tuo, kuo nesi.

Ritualai – ne kelias. Tai tik priminimas apie tai, kad kelias egzistuoja.

Meditacijai tinka viskas: muzika, tylus pasivaikščiojimas, ugnis židinyje, degančios žvakės, mylimo žmogaus rankos jūsų rankose – viskas, kas padeda jums susikoncentruoti į būties džiaugsmą ir negirdėti triukšmingų intelekto protestų.

Kaltės energija – stingdanti, griaunanti, pati nenaudingiausia iš visų energijų, nes ji nekuria, tik paralyžuoja.

Jūsų gyvenimas ne jūsų valdovas, tai jūsų kūrinys.

Išreikšdama save, sąmonė dalinasi ir smulkinasi. Priėjusi tašką, kur dalinimasis jau neduoda galimybės augti ir plėsti suvokimą, sąmonė vėl pradeda vienytis į visumą.

Mokydamiesi mylėti mes atsiveriame pačiam meilės procesui. Meilės neįmanoma valdyti, ji tiesiog įleidžiama į gyvenimą.

Meilė ir tiesa neatskiriamos, jos visada eina viena šalia kitos.

Vyro ir moters santykiai – būdas atrasti kiekvienam savąjį “aš“. Šeima – dvasinio augimo šiltnamis.. Žmogiškoji meilė – ne dvasinės meilės pakaitalas, tai jos tęsinys.

Vaikų gimimas šeimoje – stiprus katalizatorius, atveriantis tėvams savybes, kurių jie nė neįtarė turintys.. Todėl tėvystė ir motinystė – didelė dovana žmogui.

Kuo gilesnis žmogaus sąmoningumas, tuo didesnė jo atsakomybė.

Žmogaus kūnui reikia žymiai mažiau poilsio, nei jums atrodo.. Jums tereikia išmokti atsipalaiduoti ir išreikšti save, kad gyvybinė energija tekėtų laisvai. Tuomet nėra nuovargio. Jūs pavargstate ne nuo to, ką padarėte, o nuo to, ko nepadarėte. Išmokite sudėlioti prioritetus savo gyvenime ir nešvaistykite savo energijos – tai ne tik racionalu, bet ir pagarbos sau ženklas.

Tai, kas jums sekasi lengvai ir kas teikia jums įkvėpimą, ir yra jūsų gyvenimo užduotis.

Praeities paminklai – sustingusios mintys, jie primena ir moko.

Visos valstybinės instancijos perdėtai išsipūtė ir tapo neproporcingos tiems žmonių poreikiams, kurioms jos ir sukurtos tenkinti.

Baimė valdo tuomet, kai fokusuojame savo dėmesį į sunkumus.

Visada prisiminkime, kad priežastis ir pasekmė – pačio žmogaus kūriniai.

Jei atsisakote savo svajonių, tai jos niekuomet ir neišsipildys, o tiesiog taps nemaloniu priminimu, kuris skaudins.

Veikdami iš vidinės tiesos paskatų, neįmanoma pasielgti blogai.

Pasaulis pradės keistis tą pačią akimirką, kai žmonės kilstels savo sąmoningumą iki aukščiausių teisingumo ir gėrio idealų.

Juk į tobulumą turime eiti su meile, o ne su nerimu, abejonėmis ar neapykanta.

Pasaulis krizėje.. bet kas yra krizė? Tai ir yra pažinimo procesas.

Mūsų dvasinė esybė – Meilė.

(iš R.Pet ir S.Džudit knygos “Gyvenimo vadovėlis“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Vegetarizmas: už ir prieš

Racionalios mitybos mokslas (dietologija) nuolat ieško optimalaus mitybos varianto. Klasikinė mitybos teorija neįsivaizduoja mitybos be mėsos, nes ji yra pagrindinė baltymų, o kartu ir nepakeičiamų amino rūgščių šaltinis. Mokslinės išvados, o ir asmeninės žmonių patirtys šiuo klausimu labai skiriasi. Tačiau medicininė literatūra vis dažniau rekomenduoja riboti mėsos valgymą. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie atsisako mėsos ir renkasi vegetarizmą.

Viena galima pasakyti tiksliai: išvystyta mėsos pramonė, siūlydama didžiulį kiekį ir įvairovę mėsos gaminių, iškreipė šiuolaikinio žmogaus optimalios mitybos suvokimą – mėsos tikrai valgoma per daug. Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo pasninkais. Dauguma rytų mokymų mėsos pataria nevalgyti dėl filosofinių motyvų. Pavyzdžiui, Ajurveda, nors ir nėra griežta mėsos valgytojams, bet teigia, kad mėsa neigiamai veikia žmogaus psichiką ir emocijas.

Žvilgtelėkime, ką mokslas šiai dienai sako apie mėsos ir jos produktų vartojimą. Pirmiausiai – apie mėsos naudą. Mėsoje yra daug vertingų baltymų (20 proc.), kuriuose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys. Organizme jos nesintetinamos, todėl jų turime gauti su maistu. Amino rūgštys skatina fermentų gamybą, imuninės sistemos ir medžiagų apykaitos veiklą.

Mėsoje yra geležies. Mažakraujystė, mažas hemoglobino kiekis kraujyje – pirmas ženklas, kad organizmui trūksta geležies. Žmogaus organizmas pasisavina 20-40 procentų mėsoje esančios geležies, o iš augalinio maisto jos pasiima tik 2-14 procentų. Mėsoje gausu B grupės vitaminų, tokio didelio kiekio šio vitamino nėra nei viename augaliniame maisto produkte.

Kai negauname B12 vitamino, susergame piktybine mažakraujyste, taip pat pažeidžiama nervų sistemos bei virškinamojo trakto veikla. Mėsa teikia sotumo jausmo, yra kaloringa, jos produktai virškinami skrandyje 3-3,5 valandos. Tai mokslu patvirtinti mėsos vartojami pliusai, dabar pažvelkime į minusus.

Mėsos žala. Žmogaus organizmas per parą netenka tik apie 23g baltymų, kurie turi būti grąžinti. Jei suvalgome 200g mėsos, tas kiekis bus kompensuojamas, o jei mėsos (ar kitų baltymų) valgome be saiko, tai pernelyg apkrauname inkstus, ir jie nespėja šalinti besikaupiančių atliekų. Ypač pavojinga šlapimo rūgštis, kuri kaupiasi kraujagyslėse, sąnariuose, stubure (susidaro druskų nuosėdos).

Valgantiems daug mėsos, keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, kurių veiklos produktai kenksmingi. Mėsoje daug purinų, kurie nuodija kraują, be to, mėsos riebalai sudaryti iš sočiųjų rūgščių, kurių perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas ir auglių atsiradimą. Ateroskleroze sergama dėl cholesterolio pertekliaus, kurio mėsoje yra ypač daug.

Kad organizmas suvirškintų mėsą, jis turi išeikvoti apie 50 procentų visos kūno bioenergijos, todėl persivalgę mėsos, 2-3 valandas esame vangūs. Be to, verdant bei kepant mėsą, žūsta daug vitaminų ir naudingų medžiagų, tuo tarpu augalinius produktus galime valgyti žalius, iš jų organizmas pasisavina daugiau naudingų medžiagų, ypač biologiškai aktyvių – flavanoidų, chlorofilo ir kt.

Tai faktai, o kokie dietologų patarimai šiuo klausimu? Pirmiausiai tiems, kurie linksta link vegetarizmo: tapti vegetaru gali dvasiškai stiprus, motyvuotas žmogus, pakankamai “pasikaustęs“ mitybos klausimais. Atsisakę mėsos ir jos produktų žmonės turi mokėti balansuoti mitybą taip, kad netrūktų baltymų. Ypač pavojinga staiga keisti mitybos įpročius ir vienu metu išbraukti ir mėsą, ir žuvį, ir pieno produktus.

Organizmą reikia pratinti pamažu, kad jis spėtų prisitaikyti. Dauguma mėsos atsisakančių žmonių pajunta aiškų vidinį poreikį tokiam mitybos būdui. Jei tai darysime dėl mados ar tik iš egoistinių (pvz., trumpalaikis, dėl išvaizdos) paskatų, toks mėsos atsisakymas ne tik nepadės, bet gali ir pakenkti sveikatai bei psichikai, nes pasąmonės blokas “reikalaus“ mėsos.

Todėl jei nėra stipraus vidinio poreikio būti vegetaru, o norisi eksperimentuoti, pirmiausiai išsivaduokite nuo negatyvių minčių ir emocijų. Mityba turi derintis su bendra žmogaus būsena, priešingu atveju žmogus jaus tik diskomfortą, o bioenergijos kompiuteris “badaus“, nes nesugebės pasiimti iš maisto jam nebūdingų vibracijų, nekalbant apie maistines medžiagas. Tokiam žingsniui reikia rimtai pasiruošti.

Na, o negalintiems atsisakyti mėsos, rekomenduojama riboti jos valgymą. Mokslas vis mažiau ką gali pasakyti mėsos vartojimo naudai. Minėti 200 gramų – tai tas kiekis, kurį per dieną galime sau leisti, netrikdydami sveikatos. Sveikiausia valgyti virtą ir troškintą liesą mėsą. Jei labiau mėgstate riebią ir keptą – apsiribokite 2-3 kartais į savaitę.

Žmonės, kasdien valgantys mėsą, ypač su bulvėmis ar krakmolingu maistu, dažniau serga žarnyno ligomis: nesuvirškinta mėsa sukelia žarnyno intoksikaciją. Sūrios, rūkytos mėsos perteklius sukelia agresiją, spazmus (gali skaudėti galvą), blokuoja tulžies ir šlapimo pūslės darbą. Jei sergama sąnarių ligomis ar sutrikusi kraujotaka, derėtų mėsą pakeisti žuvimi.

Kaip matome, sprendimas valgyti ar ne mėsą yra labai asmeniškas ir sąmoningas, todėl negali būti įtakotas iš išorės. Ką jūs apie tai manote?

(Rėmiausi dr. D.Sekmokienės darbais)

Dietos

Viršsvoris ir neteisinga mityba tapo šių laikų problema, todėl dietų ir įvairių virškinimą reguliuojančių priemonių vis daugėja. Ir kiekvienas, pabandęs jomis sekti ar pagėręs kursą “stebuklingų“ priemonių, tvirtai pasakys: nepadeda. Geriausiu atveju – laikinas efektas, blogiausiu – sugrįžus prie įprastos žmogui mitybos, rezultatai būna dar prastesni ir priaugama dar daugiau svorio..

Nusiviliame: gaila laiko, pastangų ir išleistų pinigų. O kiek atsiranda įvairių brangiai kainuojančių procedūrų, kurių sumanytojai supranta reikalo esmę ir tikrai kuriam laikui padeda atgauti žmogui optimalias formas. Ir vėl – laikinai. Tokiu būdu žmonių sąmonėje užtvirtinama stabili minties forma: “aš nieko pats negaliu, būdai pasiekti normalų svorį brangiai kainuoja, o dietų efektas laikinas, todėl.. valgysiu kaip valgęs, tokia mano genetika, paveldimumas.. o be to, aš jaučiuosi gerai, net geriau, nei liesas – nereikia savęs kankinti, juk valgymas toks malonumas!..“

Kodėl taip atsitinka? Visų pirma todėl, kad maitinamės neteisingai: nesąmoningai ir inertiškai. Valgome dėl to, kad pajustume sotumą, o ką valgome – nesusimąstome. O ir kai kurios dietos yra sumanytos taip, kad duotų greitą rezultatą, kartais ir sveikatos sąskaita (pvz., baltyminė). Pasilaikę kurį laiką dietos, mes vėl grįžtame prie neteisingos mitybos, o dar ir “išbadėję“, su didesniu uolumu.. taip ne tik sugrįžta nutirpę kilogramai, bet ir priaugame naujų.

Todėl tikra tiesa, kad dietomis kartais dar labiau sutrikdome ir taip sutrikdytą medžiagų apykaitą. Daugelis žmonių padaro teisingą išvadą: dietos turi laikiną efektą, todėl jos neveiksmingos. Dietos neveiksmingos todėl, kad tai yra laikinos pastangos, kurios dedamos dėl išorinių rezultatų, t.y., nėra pagrindinio – sveikatos siekimo motyvo.

Laikydamiesi dietų, mes siekiame laikinų rezultatų: numesti svorį, sumažinti cholesterolį, atsikratyti alergijos, sureguliuoti rūgščių-šarmų balansą, pagerinti virškinimą ir pan.. Pasiekiame tą laikiną rezultatą ir vėl grįžtame prie senųjų mitybos įpročių. Kartais ir gavę gydytojų nurodymus maitintis tam tikru būdu, kad pagerintume sveikatą, numojame į tai ranka.. užtat tablečių nusiperkame visada ir geriame jas uoliai.

Tai ir yra pagrindinės klaidos: sugrįžimas prie įprastos mitybos (kurios ir sukėlė viršsvorį ar sveikatos problemas) ir neteisingas motyvas (siekiame laikinų, dažniausiai išorinių rezultatų) . Tuo tarpu yra visiškai kitaip, jei suprantame, kad viršsvorio mums niekas neužkabino, jį visada užsiauginame patys, kad viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimas – tuomet mes ieškome žinių ir sąmoningai reguliuojame bei optimalizuojame savo mitybą.

Mitybos įpročiai, kaip ir bet kurie kiti, keičiami, suvokus jų žalingumą. Tam reikalingas sąmoningumas ir tiesus požiūris į esmę. Kurti pasiteisinimus savo įpročiams ir silpnybėms esame meistrai, todėl juos stumkime į šoną. “Paveldimumas, esu linkęs į apkūnumą, geras apetitas“ – visa tai galima iškart perbraukti, pažiūrėjus, kiek, kada ir ką valgome. Tiesa paprasta: viršsvoris yra medžiagų apykaitos sutrikimo rezultatas, o sutrikdoma ji yra tik per neteisingą mitybą.

D.Lebokas sakė: “Žmonių, kurie kenkia patys sau yra žymiai daugiau nei tų, kuriems kenkia kiti“. Kai pradedame sąmoningai tvarkyti bet kurią savo gyvenimo sritį, tuomet aiškiai pamatome problemų pasekmes, priežastis ir pamatome sprendimų būdus. Toks matymas skatina ieškoti sprendimų iš esmės, o ne gesinti pasekmes ar laikinai pagerinti padėtį.

Todėl ir mityboje spręskime klausimą iš esmės – rinkime informaciją ir taikykime tai savo gyvenime, arba, jei situacija rimta – kreipkimės į specialistus patarimo. Kaip juokavo vienas gydytojas: jei pridėsite prie savo mitybos raciono papildomą riekutę duonos kasdien, po kelių metų ant šonų galite turėti jau kelis papildomus kilogramus..

Todėl būkime atidūs ir mityboje, nepaverskime to primityviu skrandžio prikimšimu ar valgymu visą dieną. Jei turime viršsvorį, reiškia, neteisingai maitinamės – tai faktas. Dietos, tabletės ar brangiai kainuojančios procedūros svoriui mažinti tebus laikinos priemonės, jei nepakeisime viršsvorio ir sveikatos sutrikimo priežasties – neteisingos mitybos. Nelengva tiesai pažiūrėti į akis, bet būtina, ir ne dėl to, kad pasijustume kalti dėl savo įpročių, o tam, kad rastume veiksmingą sprendimą.

Ar sutinkate?

Rūgštys ir šarmai mūsų mityboje

Po rašinio apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme gavau keletą laiškų su prašymu pratęsti šią temą. Klausimų daug: ar tikrai mūsų sveikata priklauso tik nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, kodėl ji sutrinka, ar tikrai pradedame tukti ir sirgti, kai ji sutrinka, kokiomis dietomis galima atstatyti šią pusiausvyrą? Ir, žinoma prašymas paskelbti kuo platesnį šarminių ir rūgštinių maisto produktų sąrašą.

Kai mokiausi, teko išklausyti bendrą medicinos ir dietologijos kursą. Todėl suprantu, kaip tai yra rimta ir svarbu, ir kiekvienam, turinčiam rimtų sveikatos sutrikimų, patarčiau kreiptis būtinai ir į dietologą. Bendri patarimai šioje srityje yra tiesiog žinios, padedančios suvokti esmę ir ieškoti konkrečių sprendimų. Kiekvienas žmogus yra unikalus tik su jam būdingais, specifiniais organizmo ypatumais ir tam, kad juos suprastume, specialisto patarimas kartais būtinas.

Taip, medicininių tyrimų išvados vienareikšmiškos: rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme yra sveikatos rodiklis. Sveiko žmogaus vidinės terpės santykis sudaro apie 20 proc. rūgščių ir 80 proc. šarmų. Mūsų medžiagų apykaitos sveikam funkcionavimui toks subalansuotas rūgščių ir šarmų santykis yra labai svarbus: tuomet gerai funkcionuoja ir medžiagų apykaita – mes esame energingi ir sveiki.

Ir, atvirkščiai – kai organizmo vidinės terpės rūgštingumas padidėja, jis tampa mažiau atsparus: pradedame sirgti, pasidarome nervingi, tunkame. Ilgai trunkantis padidėjęs organizmo rūgštingumas gali sukelti ir rimtus sutrikimus bei ligas. Kokiu būdu “užrūgštiname“ organizmą? Medikai teigia, kad tai įvyksta dėl nesubalansuotos mitybos, žalingų įpročių, nepakankamo judėjimo ir organizmo aprūpinimo deguonimi, ir dėl streso. Paprasčiau tariant, neteisingai maitinamės, per mažai judame, pernelyg nervuojamės ir lengvabūdiškai žiūrime į žalingus įpročius.

Dėl neteisingo rūgščių-šarmų balanso sutrinka gyvybiškai svarbių medžiagų apykaita – susidaro tam tikros nuosėdos ir atliekos, kurių organizmas nesugeba pašalinti. Tradicinė medicina naudoja sąvoką “šlakai“ šioms neįsisavintoms medžiagoms įvardinti. Prie kenksmingų šlakų priskiriami šlapalas, šlapimo rūgštis, fenolis, endolas, negyvi kraujo kūneliai ir kt. Šlakais dar vadinamos nuodingos medžiagos, kurios per maistą ar kvėpavimo metu patenka į organizmą ir nepašalinamos.

Didelio rūgščių kiekio mūsų organizmas neutralizuoti negali, todėl padidėja vidinės organizmo terpės rūgštingumas, t.y., rūgštys neskaidomos, o kaupiamos jungiamajame audinyje ir tarpląsteliniame skystyje druskų pavidalu. Pagrindinė tokių pakitimų priežastis – neteisinga mityba, šiandien ji dažnai yra “rūgšti“. Valgome per daug baltymų, cukraus, riebalų, taip pat daug termiškai apdoroto, su cheminiais priedais maisto.

Tam, kad palaikytume optimalų rūgščių-šarmų balansą, maisto santykis turėtų būti maždaug vienas trečdalis rūgštinių ir du trečdaliai šarminių maisto produktų. Beveik kiekvienas, atidžiau pažiūrėjęs į savo mitybą pamatys, kad joje dominuoja rūgštiniai produktai. Tam, kad “atsektume“, ar teisingai maitinamės, labai naudinga kelias savaites užsirašyti, ką ir kiek valgome, o paskui atitinkamai koreguoti savo mitybą.

Dabar žvilgtelėkime į rūgštinio ir šarminio maisto lenteles. Pradėkime nuo mėsos – bet kokia mėsa (taip pat žuvis) yra rūgštinis maistas, ypatingai subproduktai (pvz., kepenys). silpniausiai rūgštinis – liesas kiaulienos karbonadas. Apskritai, mėsą patariama valgyti 2-3 kartus į savaitę, dideliems megėjams – kartą į dieną ir nedidelį kiekį. Tyrimais yra nustatyta, kad vienas trečdalis suvalgytos mėsos organizme tiesiog rūgsta ir genda dėl pernelyg didelių suvalgomų kiekių.

Duonos gaminiai taip yra rūgštiniai, o šarminiai yra džiuvėsėliai ir džiovinta duona. Miltai ir kruopos – visi rūgštiniai, silpniau rūgštiniai yra grikiai, avižiniai dribsniai, rugiai ir nemalti kukurūzai, stipriai rūgštiniai – kukurūzų dribsniai. Miltiniai gaminiai (makaronai), konditeriniai gaminiai, ypač saldinti cukrumi taip pat yra rūgštiniai. Vištos kiaušiniai – stipriai rūgštiniai.

Pieno produktai – jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras ir kai kurie fermantuoti sūriai (pvz., olandiškas) yra šarminiai, o varškė ir varškiniai sūriai yra rūgštiniai. Visi riebalai, aliejai ir baltas cukrus – rūgštiniai. Tuo tarpu medus ir rudas cukrus yra šarminiai. Visi riešutai taip pat yra šarminiai.

Visi vaisiai, o taip pat ir džiovinti yra šarminiai. Labiausiai – džiovintos figos ir razinos, bananai, kivi, apelsinai, trešnės, vyšnios, obuoliai ir t.t.. Daržovės – taip pat beveik visos, išskyrus šparagus, raudonuosius kopūstus ir raugintus kopūstus. Labiausiai šarminiai – špinatai, burokėliai, svogūnai, lapinės salotos, bulvės ir t.t..

Gėrimai – visos daržovių ir vaisių šviežiai spaustos sultys yra šarminės (išskyrus kelias rūgštines daržoves). Kava ir juoda arbata, kaip ir visi gazuoti gėrimai – rūgštiniai. Žalioji arbata ir negazuotas mineralinis vanduo – šarminiai. Nikotinas ir alkoholis taip pat didina organizmo vidinės terpės rūgštingumą.

Kaip nustatyti rūgšties perteklių organizme? Pirmiausia – viršsvoris, dažni susirgimai, bėrimai, celiulitas, beprasidedančios chroniškos ligos, prislėgta nuotaika – simptomų gali būti įvairių. Reikėtų stebėti savo mitybą, kad suprastume, ar nedominuoja rūgštiniai produktai. Tai nėra taip paprasta, nes ir termiškai ar daug kartų apdorotas, ir su cheminiais priedais, ir neteisingai pagamintas maistas taip pat sukelia rūgščių-šarmų disbalansą. Be to, reguliuodami šį balansą, turime gauti ir visas reikalingas organizmui maistines medžiagas.

Paprasčiausias būdas nustatyti rūgščių perteklių – vaistinėje įsigyti juosteles, nustatančias rūgštinį-šarminį šlapimo rodiklį. Jei yra rimti sveikatos sutrikimai – kreiptis į dietologą. Jei turite didelį norą ir stiprią valią – susirinkus visą informaciją, imtis pačiam balansuoti savo mitybą. Tam reikia nuoseklumo ir stipraus motyvo, kitaip tai tebus laikinas efektas. Jei tai įveikiame – organizmas išsivalo ir mes atgauname natūralų gebėjimą pajusti, kokio maisto kada organizmui reikia.

Todėl sekantį kartą – apie dietas – kodėl jos vistik dažniausiai nesėkmingos, o rezultatas – trumpalaikis? Visiems sveikatos ir dėmesio tam, ką valgome 🙂 !

Pamėgti pasakojimai

Musė ir bitė

Jei paklaustumėte musės, ar yra apylinkėje gėlių, ji atsakys:
– Nežinau.. O va nešvarumų štai tame griovyje – pilna.
Ir musė pradės vardinti visas šiukšliavietes, kuriose ji pabuvojo.
O jeigu paklausite bitės:
– Ar tu matei čia apylinkėse kokias nors šiukšliavietes?
Tai ji atsakys:
– Šiukšliavietes? Ne, niekur nemačiau. Čia tiek daug kvapnių gėlių!
Musė iš tiesų pačioje gražiausioje pievoje ras nešvarumų, o bitė dumbliniausioje pelkėje ras lotoso žiedą ir surinks iš jo kvapnų nektarą.

Būk nusiteikęs pozityviai!

Gyveno kartą maži varliukai. Vieną dieną jie nutarė organizuoti rungtynes, kurių tikslas buvo užkopti į uolos viršūnę. Susirinko daug žiūrovų – jie atėjo pažiūrėti ir pasišaipyti iš keisto varliukų užmojo. Rungtynės prasidėjo ir pasipylė replikos: “tai pernelyg sudėtinga“, “jie niekada neužlips ant uolos“, “be šansų“, “uola pernelyg aukšta“. Ir tikrai – varliukai ėmė kristi.. išskyrus tuos, kurie nepaisydami žiūrovų šūksnių, lipo vis aukščiau.

Minia įsisiūbavo ir šaukė dar garsiau: “sakiau, kad jie neišlaikys“, “nei vienam tai nepavyks“.. Ir.. atkakliausi varliukai išties ėmė kristi vienas po kito. Tik vienas ištvermingiausias varliukas lipo vis aukščiau ir aukščiau, jis vienintelis nepasidavė žiūrovų šūksniams. Galiausiai, įdėjęs visas savo pastangas, jis vienas pasiekė uolos viršūnę.

Tuomet varliukams ir žiūrovams parūpo sužinoti, kaip jam tai pavyko. Vienas dalyvis paklausė varliuko, iš kur jis sėmėsi tiek jėgų ir atkaklumo. Varliukas laimingas šypsojosi ir tylėjo.. pasirodo, laimėtojas buvo kurčias..

Moralė: niekada neklausyk žmonių, kurie stengiasi perduoti tau savo pesimizmą ir negatyvią nuotaiką – jie tokiu būdu gesina tavo karščiausias svajones. Nepamiršk žodžių galios: viskas, ką tu girdi ar skaitai, veikia tavo elgesį. Kartais verta užduoti sau klausimus: ar gali ignoruoti kitų negatyvumą? Ar visada imiesi veiklos nusiteikęs optimistiškai?

Malda

Dieve, kaip taip gaunasi,
kad mes daug keliaujame,
stebimės ir grožimės svetimais kraštais,
žavimės kalnų aukščiu,
jūrų platybėmis ir upių tėkme,
sustingstame prieš vandenynų galią..
O kai mes žiūrime į savo vidų,
tai nepastebime svarbiausio ir didingiausio stebuklo?..

Veidrodis

Vienas keliautojas priėjo senovinį miestą ir paklausė vartų sargybinio:
– Kaip jūs čia gyvenate?
– O kaip buvo ten, iš kur tu atėjai? – paklausė sargybinis.
– O, tai buvo klaiki vieta – atsakė keliauninkas, – žmonės ten nedraugiški, apgaudinėja vienas kitą, darbo nėra ir visur baisi nešvara..
– Na, tuomet čia tu rasi lygiai tą patį, – atsakė sargybinis.
Keliauninkas palingavo galvą ir ir nukeliavo toliau. Po kiek laiko prie miesto vartų atėjo kitas keliautojas ir taip pat paklausė:
– Kaip jūs čia gyvenate?
– O kaip buvo ten, iš kur tu atėjai? -vėl paklausė sargybinis.
– O.. tai buvo puiki vieta: geranoriški žmonės, pakankamai maisto ir klestinti visuomenė.
– Na, tuomet tu rasi čia daugmaž tą patį, – atsakė sargybinis.
Keliautojas nusišypsojo ir įėjo pro vartus į savo naujus namus..

Beieškant tobulumo

Vienas vyras visą savo gyvenimą ieškojo tobulos moters santuokai. Paieškos užtrūko, ir kai jau jis buvo senolis, jo paklausė:
– Nejaugi per visą gyvenimą nebuvote sutikęs tobulos moters?
– Taip!.. Kartą sutikau tobulą moterį!
– Ir kaip? Kodėl jos nevedėte?
– Tai kad.. ji ieškojo tobulo vyro..

Laimė

Kai buvau mažas, mama nuolat sakydavo, kad svarbiausia yra būti laimingu gyvenime.
Kai pradėjau lankyti mokyklą, manęs paklausė, kuo aš norėčiau būti. Aš parašiau: “Būti laimingu“.
Man pasakė: “Tu nesupratai užduoties“. Aš atsakiau: “Jūs nesupratote gyvenimo“.

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Mes esame užprogramuoti sėkmei :)

Netikite? Ir man keistai nuskambėjo šis tvirtinimas. Bet, anot Džono Kecho, knygos “Pasąmonė gali viską“ autoriaus, tai yra absoliuti tiesa, tereikia atidžiau pažvelgti į gamtą. Į ją mes dažniausiai žvelgiame, kai ji mums primena apie save stichijomis, į gyvūnų pasaulį žvelgiame, kai norime pateisinti savo silpnybes ir lyginamės su jais.. Tuo tarpu nematome svarbiausio: gamtoje vyrauja absoliuti tvarka ir užprogramavimas tobulėjimui bei sėkmei.

Pažvelkime į gamtos ir gyvūnijos įvairovę, mutacijų-prisitaikymo subtilybes ir galimybes, gyvųjų grandinių sąveiką, ir mes suprasime, kad viskas gamtoje orientuota į tobulumą. Daug ko mes nesuprantame, todėl aiškiname savaip ir dažniausiai iš baimės (nežinomybės) pozicijų, be to, mes nesijaučiame gamtos dalimi, bet jaučiamės visagaliais Žemės valdytojais ir karaliais..

Kurlink tas išsikėlimas virš viso veda, mes jau pradedame matyti. Vienybės principas nėra sugalvotas idealistų, tai visa ko gyvo gyvavimo principas. Mes esame gamtos dalis ir, logiška – gyvename pagal jos dėsnius – suprantame tai ar ne. Visi sutiksime, kad pakanka pakliūti į gamtos stichijų šėlsmą, ir mes pasijuntame bejėgiais.. Matyt, atėjo laikas atidžiau pažvelgti į mūsų visų namus – Žemę ir pradėti realiai taikyti jos dėsnius savo gyvenime.

Kas gi pirmiausiai krenta į akis? Žinoma, absoliuti tvarka, tikslingumas, sąveika ir tobulėjimas. Keičiasi metų laikai, ir tai “supranta“ augalai: pasėta šiltuose namuose rudenį sėkla vargiai išdygs, o jei ir išdygs, sparčiai augti pradės tik atėjus pavasariui. Iš tam tikros sėklos išaugs tik tam tikros rūšies ir spalvos augalas. O kur grandiozinis žaliųjų augalų darbas, aprūpinantis mus deguonimi..

O vandens ciklai – garavimas ir krituliai – tai teikia augmenijai gyvybę, kuri aprūpina mus deguonimi. Žemė apsisuka aplink Saulę per 365 su trupučiu dienų, o per tą laiką įvyksta ciklų ir metų laikų kaita, su visa įvairove skirtingose Žemės vietovėse. Ir visa ši grandiozinė veikla visuomet atliekama pilnai, reikiamu laiku ir, mūsų supratimu – sėkmingai 🙂 ..

Sėkmė – natūralus Visatos dėsnis. Gausa – taip pat.. Gamtoje vyrauja tvarka, sėkmė ir gausa, tereikia sustoti ir atidžiai pažvelgti, kad visa tai pastebėtume. Net kai žmonija savo veikla kenkia Žemei, ji nepailsdama sėkmingai kartoja ciklus, metų laikus, kantriai atlikdama savo nelengvą triūsą ir tarsi nepaliauja tikėtis: kiek dar klaidžiosime savo egoizmo labirintuose, kada pagaliau atsigręšime į tai, kas mums natūralu ir įgimta?

Tik žmogiškuose reikaluose mes kuriame ir nepriteklių, ir gausą. Vieni žmonės yra sėkmingi, kiti – ne. Kodėl taip atsitinka? Kodėl gamtoje sėkmė ir gausa yra savaime suprantamas dalykas, o žmonių visuomenėje – ne? Argi mes nesame viena iš šios galingos sistemos dalių? Juk nesėkmės nepadeda niekam, o sėkmė padeda daugeliui – kaip tik dėl šios priežasties sėkmės “kodas“ įskiepytas visoms gyvybės formoms. Nesėkmė yra tarsi sistemos krachas, savotiškas nenormalumas..

Kiekvienas žmogus gimsta švariu, galime net vadinti nušvitusiu, o vyraujančios visuomenės taisyklės ir normos pamažu jį įstūmia į nenatūralią būseną. Joje sąmonė aptemsta, paminamas žmogaus kūrybiškumas, prigimtiniai talentai, ir žmogus pradeda stengtis įtikti, atitikti, sekti. Tokioje būsenoje mes patikime viskuo, ką mums sako ir gyvename pagal priimtus daugelio šablonus. Taip atitrūkstame ir nuo prigimtinio ritmo, ir nuo vienybės suvokimo.

Atgauti aiškų suvokimą galime kiekvienas, tereikia panorėti. Mes užprogramuoti sėkmei, kitaip ir būti negali – juk esame sėkmingos visumos (Visatos) dalis. Visos mūsų nesėkmės yra iš nežinojimo ir atitrūkimo nuo savo vidinio potencialo. Turime pabusti ir pamatyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes norime matyti arba tokį, kokį jį mums rodo.

Prisijunkime ir lygiuokimės prie to, kas harmoninga, šviesu ir tikra – kiekvienas tai jaučia savo širdimi. Skleiskime su meile ir giliu pasitikėjimu savo vidinį potencialą, tuomet viskas, ką mes bedarytume – ar mokytume vaikus, ar statytume namus, ar dirbtume pardavėju, ar rašytume knygas ar muziką – visa tai atneš sėkmę ir gausą į mūsų gyvenimą.

Kitaip ir būti negali: kai veikiame gyvenime nuoširdžiai, kūrybiškai ir su meile, mes prisidedame prie visuotino gėrio ir harmonijos kūrimo, o tai yra visapusiškai palaikoma mūsų vidinių kodų ir programų. Juk esame visumos dalis, kuri, kaip matome, veikia išvien ir visų labui..

Taip teigia Džonas Kecho, ir sunku tam prieštarauti. Man ši analogija labai artima. O jums? 🙂