Konfucijaus išmintis

Konfucijus (551-479 m.pr.m.e.) vadinamas kinų tautos simboliu, mokytojų Mokytoju, didžiuoju Išminčiumi. Jo vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun“. Yra tam tikro laikmečio vertybės, yra amžinosios vertybės. Dauguma Konfucijaus įžvalgų aktualios ir mūsų dienomis, todėl pelnytai priskiriamos amžinosioms vertybėms. Ištraukos iš Lju Fandzi knygos “Konfucijaus kanonai citatose ir dialoguose“:

“…* Gerus darbus darantis žmogus negali būti vienišas – būtinai atsiras bendraminčių.

* Neliūdėk, kad neužimi tavęs verto posto, liūdėk tuomet, jei tavo sugebėjimai neatitinka užimamo posto.

* – Ar galima vadovautis vienu įstatymu visą gyvenimą?
– Tas įstatymas – vienybė. Tai, ką darome sau, atsiliepia ir visiems, todėl nedaryk kitam to, ko nenori sau pačiam.

* Išmintingas neabejoja, žmones mylintis neliūdi, drąsus nebijo.

* Neliūdėk, kad žmonės nepažįsta tavęs. Liūdėk, jei pats savęs nepažįsti.

* Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį.

* Jei žmogus pats savęs neklausia: “ką man daryti, ką man daryti?“, tai aš nežinau, ką jam daryti..

* Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save.

* Jei būsi reiklesnis sau, nei kitiems, tuomet išvengsi nuoskaudų.

* Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

* Tik tą klaidą, kuri lieka neištaisyta, galima laikyti tikra klaida.

* Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems.

* Mokytis ir nemąstyti – beprasmiška; mąstyti ir nesimokyti – reiškia paskęsti abejonėse.

* Didingas žmogus vienija žmones nepavergdamas jų, menkas gi stengiasi pavergti, todėl nepajėgus jų suvienyti.

* Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų, dabar gi mokosi, kad pasipuikuotų prieš kitus.

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą.

* – Ką reiškia mylėti žmones? Koks yra mylintis žmones žmogus?
– Tai yra giliausia išmintis… Mylintis žmones žmogus, jei jis nori tvirtai stovėti ant kojų, tai padarys taip, kad ir kiti tvirtai stovėtų ant kojų. Jei jis nori, kad jo reikalai gerai klostytųsi, tai jis daro taip, kad ir kitiems jų reikalai gerai klostytųsi. Sugebėti žiūrėti į kitus kaip į patį save – štai pagrindinis meilės žmonėms meno bruožas!

* Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau.

* Jei gamta žmoguje įveiks kultūrą – gausis laukinis. Jei kultūra įveiks gamtą – gausis knyginių žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame gamta ir kultūra pusiausvyroje, gali tapti išminčiumi.“

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Kinų žolelių medicina

Pastaraisiais dešimtmečiais žmonės Vakaruose ėmė kitaip suvokti sveikatą. Pajutę didesnę atsakomybę ir supratę, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus, jie vis dažniau teikia pirmenybę sveikatos išsaugojimui, o ligos atveju gydosi kuo natūralesnėmis priemonėmis. To tikrai galime pasimokyti iš kinų medicinos, kurios didelę dalį sudaro būtent žolelių terapija.

Žolelėmis gydoma labai daug ligų – nuo peršalimo iki chroniškų ligų, nuo nerimo iki sudėtingų psichikos sutrikimų. Jos teikia veiksmingą, bet švelnią pagalbą kūnui ir protui, padeda atgauti pusiausvyrą, o patikimumas pasitvirtino per daugelį amžių. Tinkamai naudojami, augaliniai preparatai neturi jokių šalutinių poveikių. Tai organiniai (organinis – sugebantis save atkartoti, pasidauginti) preparatai, kurie yra tinkamiausi žmogaus (organiniam) kūnui.

Gydymo žolelėmis pradžia Kinijoje siejama su seniausiai žinomu tekstu “Mišiniai 52 negalioms gydyti“ (Whu Shi Er Bing Fang), datuojamu 168 metais prieš Kristų. Tradiciškai kinų medicinoje prie augalų priskiriamos ir kitos substancijos: mineralai, kriauklės, gyvūnai ir vabzdžiai. Norint suprasti, kaip kinai naudoja žoleles, svarbu įvertinti, kad kiekviena žolelė turi savo energiją, kuri, priderinta prie žmogaus energijos, padeda grąžinti sveikatą.

Taigi, pagrindiniai du elementai yra žmogaus energija ir žolelių energija. Tai reiškia, kad augalo parinkimas ir jo naudojimo būdas yra labai individualūs, bet yra ir plačiai naudojamų, laiko patikrintų žolinių preparatų, kurie tinka daugeliui. Paprastai kinų medicinoje tai, kas karšta, vėsinama, o tai, kas šalta – šildoma, ir tokiu būdu yra atstatoma energijų pusiausvyra.

Kinų žolelių medicinoje egzistuoja labai įdomus ryšys tarp naudojamos augalo dalies ir jos naudojimo paskirties. Išorinės augalo dalys – šakelės ir lapai – veikia išorines kūno dalis ir tinka negalavimams, pasireiškiantiems kūno išorėje, pvz., peršalimui ar gripui. Šaknys ir šakniagumbiai, esantys giliai žemėje, paprastai naudojami kūno vidaus organų gydymui.

Be to, augalai, kurie išoriškai atrodo panašūs į tam tikrą žmogaus kūno dalį ar organą, gali būti naudojamas tai kūno daliai gydyti. Pvz., graikinis riešutas yra panašus į žmogaus smegenis ir naudojamas inkstų energijai gydyti, kuri, pagal kinų medicinos principus, tiesiogiai palaiko ir maitina smegenis. Vakaruose ši idėja gerai žinoma žolininkams ir homeopatams. Mineralų ir kriauklių energija yra sunkesnė, ji ramina dvasią, apsaugo nuo nepastovių nuotaikų, nerimo ir nemigos.

Žolelės naudojamos ir pavienės, ir mišiniai. Keletas augalų, sumaišytų kartu, daro stipresnį poveikį – tai sinergetinis (gr.synergetikos – sąveikaujantis, veikiantis ta pačia kryptimi, sustiprinantis vienas kitą) efektas. Jų sudėtis koreguojama individualiai kiekvienam pacientui, bet yra ir bendri mišiniai, kurie vadinami patentais. Patentai būna įvairių formų: piliulės, granulės, tinktūros, aliejai, skysti tepalai bei pleistrai.

Labiausiai paplitęs žolelių naudojimo būdas yra arbatos. Jų nuoviras geriamas mažais gurkšneliais. Kita forma – milteliai – tai susmulkintos žolelės. Jie gali būti beriami ant odos, sergant odos ligomis, o siekiant vietinio poveikio – įtraukiami į nosį ar gerklę. Iš miltelių ruošiami ir nuovirai, jie beriami ir į paprastą arbatą. Jie patogūs naudoti, nes gali būti ilgai laikomi.

Dar viena augalų naudojimo forma – piliulės. Jos daromos iš miltelių ir skysčio, pavyzdžiui, medaus, vandens, ryžių ar kviečių miltų pastos, krakmolo. Piliulės įsisavinamos lėčiau ir paprastai naudojamos kaip tonizuojanti priemonė lėtinių ligų atveju, arba kai reikalingas greitas gydomasis poveikis. Dar piliulės yra gaminamos, kai žolelių negalima kaitinti.

Naudojamos ir granulės – verdami dideli kiekiai nuovirų, jie perkošiami, ir iš nuosėdų bei krakmolo ruošiama granulių masė. Tinktūros – gaminamos mirkant žoleles alkoholyje, jomis dažniausiai gydomi artritai. Retkarčiais tinktūros naudojamos lašais kaip tonizuojanti priemonė. Nealkoholiniai ekstraktai gaunami virinant žoles ant lėtos ugnies vandenyje arba augaliniame aliejuje, kol jis tampa koncentruotas ir tąsus, sirupo konsistencijos.

Šie ekstraktai gali būti geriami arba naudojami ir kaip medicininiai pleistrai. Pleistrai tradiciškai naudojami su prie odos prilimpančia medžiaga ir tinka sausgyslių patempimams ir sumušimams gydyti. Dar viena žolelių paruošimo forma – aliejai ir skysti tepalai. Tai skysti žoliniai vaistai, kurių pagrindą sudaro aliejus. Dažniausiai jie naudojami sužeidimams, sumušimams, sportinėms traumoms gydyti, nes įtrinami tiesiai į sužalotą vietą.

Geriausiai gydytis žolelėmis, kurios auga krašte, kuriame gyvename. Jei naudojame kinų žolelių medicinos preparatus, turime griežtai laikytis rekomenduojamų dozių ir atkreipti dėmesį į įspėjimus. Negalima vartoti tų pačių žolelių ar jų mišinių ilgą laiką, taip pat jokiu būdu nevartoti žolinių preparatų, kurie sukelia neigiamą poveikį – tai pavojinga sveikatai.

Kaip ir visame kame, stebėkime, kas mums tinka, o kas – ne. Turime ir mes gilias žolininkystės tradicijas, kurių patirtį galime pritaikyti ligos atveju. Nors tradicinė kinų medicina pripažinta jau daugelyje Vakarų šalių, jos specialistai visuomet pabrėžia, kad jų sukaupta patirtis yra papildomas šaltinis šalia kito medicinos specialisto gydymo – niekas neneigia šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tiesiog vykdoma išmintinga senosios patirties ir modernių technologijų simbiozė. Nepamirškime: užsiimti savigyda yra pavojinga.

Mes pripratome gesinti ligų pasekmes ir nesusimąstome apie ligų priežastis. Todėl, jei susergame, susimąstykime – ar sveikai gyvename, ar sveikai maitinamės, ar pakankamai ilsimės, ar esame ramūs. Kitaip.. nuolat gesinsime pasekmes – ligas, o jų priežastys taip ir liks nepakitusios, ir.. kels naujus negalavimus. Skirkime dėmesio savo sveikatai – tai vienintelis būdas būti sveikiems. 🙂

Ajurveda apie imunitetą

Senieji mokymai vertingi tuo, kad yra paremti ilgamete patirtimi. Šiuolaikinė medicina pasiekė didžiulių aukštumų naujų technologijų, cheminių preparatų srityje ir tikrai labai pagelbėja žmogui kritinėse situacijose. Bet sveikimo, geros sveikatos išlaikymo srityse senieji mokymai yra nepakeičiami. Neturime neigti nei vienų, nei kitų, o išmintingai taikyti tai, kas gali būti pritaikyta.

Senoji Ajurveda moko žmogų būti sveiku – tai jos pagrindinis uždavinys. Artėja šaltasis metų laikotarpis, ir daugelis mūsų jau rūpinamės savo sveikata – geriame vitamininius preparatus, grūdinamės ir visais kitais kiekvienam žinomais būdais stipriname sveikatą. Visi žinome: tam, kad nesirgtume, turime išlaikyti stiprų imunitetą. Žvilgtelėkime, ką apie imunitetą sako Ajurveda.

Imunitetas Ajurvedoje vadinamas Odžas – tai gyvybinė energija, kuri, pranos padedama, kontroliuoja gyvybines funkcijas. Odžas turi savyje visus penkis pagrindinius elementus ir visas gyvybiškai svarbias kūno audinių substancijas, nuo jo priklauso imuninės sistemos ir proto būklė. Žmogus su stipriu Odžu yra patrauklus, sveikas, ramus ir kupinas dvasinės bei fizinės jėgos.

Kai Odžas silpsta – paprastai žmogus savo gyvenimo būdu jį naikina – prasideda įvairios ligos ir nuotaikos svyravimai. Odžą suardo:

– Netinkama mityba, senas pašildytas maistas, mikrobangų krosnelėje gamintas maistas;
– Visos veiklos rūšys, kurios kelia įtampą, tame tarpe ir skrydžiai lėktuvu bei intensyvios sporto rūšys;
– TV, kompiuteriai ir kita technika – dėl jų skleidžiamų bangų dažnių;
– Garsi muzika, triukšmas;
– Neigiamos emocijos: baimė, pyktis, nerimas, liūdesys, gobšumas, nekantrumas ir kt.;
– Pervargimas;
– Pernelyg didelis lytinis aktyvumas.

Taigi, jei silpsta imuninė sistema, pirmiausiai turime peržiūrėti ir koreguoti savo gyvenimo būdą, o tik po to imtis stiprinančių priemonių. Odžą stiprina daugelis dvasinių praktikų, pvz., Rasajana (ilgaamžiškumo menas), tinkama mityba, taip pat augalai ir akmenys. Lietuviai imuniteto stiprinimui turėtų vartoti čiobrelį, baziliką, erškėtuoges, citrinvytį, lyčio (lycium barbarum) vaisius.

Primiršome, kad imunitetą stiprina pienas, nes pastaruoju metu jis nuvertintas, kadangi nemokame jo teisingai vartoti. Pieno negalima gerti šalto, nes tuomet jis padeda susidaryti gleivėms organizme. Tuo tarpu šilto pieno stiklinė su prieskoniais – cinamonu, gvazdikėliais, kardamonu, šafranu – vakare tuščiu skrandžiu sureguliuos visas došas ir padidins Odžą. Prieskoniai panaikina nepageidautiną pieno savybę sudaryti gleives.

Kad imunitetas būtų stiprus, Ajurveda skiria ypatingą dėmesį mitybai. Pagal Ajurvedą visos kūno ligos yra neteisingo virškinimo – įsisavinimo, maisto atliekų pašalinimo – pasekmė. Kad Odžas nenusilptų, labai svarbu, kad maistas būtų kokybiškas, gerai suvirškintas ir visos materialiosios bei subtiliosios maisto energijos pilnai įsisavintos, o virškinimo procese susidariusios atliekos (Ama) pilnai pašalintos.

Ajurveda moko, kad nesuvirškintas maistas yra nuodai (Ama) mūsų kūnui, jausmams, protui ir subtiliosioms energijoms. Šie nuodai savo ruožtu dar ir apsunkina, komplikuoja visą medžiagų apykaitą – susidaro tarsi užburtas sutrikimų ratas. Virškinimo sutrikimo požymiai: blogas kvapas iš burnos, apnašos ant liežuvio, dujų kaupimasis žarnyne, pykinimas ir sunkumas skrandyje.

Norėdami sureguliuoti virškinimą ir sustiprinti virškinimo ugnį (Agni), laikykimės paprastų rekomendacijų: valgykime ekologiškai švarų, be cheminių priedų maistą (geriau pasirinktą pagal došas); vartokime visų šešių skonių (saldus, aštrus, kartus, sūrus, aitrus, rūgštus) maistą, paįvairintą natūraliais prieskoniais; išlaikykime 3-6 valandų pertrauką tarp valgių; valgykime per vieną kartą ne daugiau, nei telpa jūsų sudėtuose delnuose; negerkime šaltų gėrimų ar pieno valgio metu, jei patiekalas labai sausas – užsigerkime keliais gurkšniais karštos arbatos su imbieru ar citrina; valgykime tik tada, kai pajuntame alkį; nevalgykime susijaudinę; pasistenkime dažniau valgyti namie; jei organizmas užterštas, valgykime tik šiltą maistą.

Ajurveda moko žmogų įsiklausyti į save, būti savimi, neskubėti, naudotis gamtos teikiamais vaistais ir tokiu būdu būti sveiku. Būtent iš Vedų yra kilęs teiginys, kad kiekvienas tinkamai parinktas maisto produktas yra mums kaip vaistas. Šį teiginį pripažįsta ir žymiausi pasaulio gydytojai. Ajurvedos mitybos filosofija rekomenduoja ne vien sočiai prikimšti pilvą, bet ir stiprintis bei gydytis maistu ir augalais. Ajurveda pirmoji pradėjo naudoti maisto papildus, kurie gydo kūną ir sielą ir stiprina imuninę sistemą – Odžą.

Šių dienų mokslas, ištyrinėjęs Ajurvedos rekomendacijas ir pradėjęs jas taikyti moderniose klinikose, nustatė, kad tai viena iš geriausių mitybos koncepcijų, kurios pagrindiniai principai yra tokie:

– Valgoma daug nesmulkintų kruopų, todėl gaunama maistinių skaidulų, ir geriau funkcionuoja žarnynas, stiprėja imunitetas;
– Mažai riebalų, iš jų naudojami tik aliejai;
– Nevartojamas rafinuotas cukrus ir gaminiai su juo;
– Daug mineralinių medžiagų, kurių yra negludintose kruopose, daržovėse, prieskoniuose;
– Nedaug gyvulinių baltymų, bet vartojami pieno produktai, kurių baltymai ypač vertingi;
– Nevartojami stimuliatoriai – alkoholis, kava, gazuoti tonikai;
– Vartojami įvairūs maisto papildai – tai su medumi arba specialia medžio derva (mira) sumaišyti įvairūs džiovinti vaistingieji augalai, taip pat vaisių džemai.

Visuomet pravartu žvilgtelėti į senųjų mokslų rekomendacijas – juk jos paremtos didžiule patirtimi – ir pritaikyti tai, kas mums asmeniškai tinka. Ajurvedos rekomendacijų praktinis taikymas padeda stiprinti imunitetą, padeda išlaikyti puikią sveikatą, gerą proto bei jausmų būseną. Sveikas žmogus – laimingas žmogus, jis yra kūrybingas ir spinduliuoja gerumą 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

(pagal dr. V.Lad knygą “Ajurveda“ ir dr. D.Sekmokienės darbus)

Tiesos metas

“…Tikrosios išminties krislų gali slypėti visur: atsitiktinėje frazėje, kurią jums ištarė sutiktas draugas, dainos žodžiuose, kuri dabar skamba per radiją, knygoje, kuri pateko į jūsų rankas “visai atsitiktinai“, ir tyliame balselyje, kuris kartais suskamba jūsų galvoje. Gyvenimas vis kalba apie Gyvenimą. Taip, Gyvenimas kiekvieną akimirką perduoda žinią.

…Esama žmonių, kurie savo gyvenimu nori iš tiesų pakeisti pasaulį, ir jie gali tai padaryti. Galbūt jie nepakeis pasaulio tapę jo lyderiais, galbūt nepakeis jo vadovaudami miniai, rašydami perkamiausias knygas ar dainuodami populiarias dainas… Pasaulį jie keis ramiai keliaudami per gyvenimą. Ir vis dėlto jie liks atminty tų, kurių širdis palies ir pakeis vien dėl to, kad jie kitokie. Nes jie elgsis taip, kaip jiems liepia širdis, žingsniuos kitu ritmu. Jie yra Keitėjai, tokia jų esmė. Visa kas pasikeičia, vos jiems įėjus į kambarį, viskas ima atrodyti kitaip, akimirksniu visa kas tampa gerai…

… Pasaulis yra toks, kokį jį sukūrė žmonės. Jis nebūtinai turi būti toks, tačiau gyvenimas atspindi kiekvieną mintį. Pasaulyje, kuriame gyvename, atsispindi žmonijos kolektyvinis protas ir visos idėjos, kilusios ir tebekylančios nuo amžių pradžios iki dabar. Mes galime rasti būdų sugyventi, būti geri ir mylėti vieni kitus, tačiau tai sugebėsime tik atsikratę senųjų pasaulėvokos pagrindų. Nepraraskime vilties, nesiliaukime vėl ir vėl bandyti keisti pasaulio, nebent manome, kad jis mums tinka ir toks.

Žemės, šios planetos žmonės gyvena tokį gyvenimą, kokį įsivaizduoja dauguma. Žmonijos įsitikinimų visuma ir pasaulėžiūra paremta galybe sampratų, kurios, tiesą sakant, tėra gryni nesusipratimai… Jūs žinote, kad daugybė žmonių yra veidmainiai – kalba viena, o daro kita. Ir jie mano, kad jūs tų dalykų nematote. Jie mano, kad kad jūs jų netgi nestebite, o jei ir stebite, tai esate pernelyg nenuovokūs, kad juos perprastumėte. Tačiau viskas ima keistis. Pasaulis pasikeis tuomet, kai pasikeis daugumos žmonių pasaulėžiūra.

…Kūrybinė galia atsiskleidžia trejopai: mintimis, žodžiais ir veiksmais.Nes mintys, žodžiai ir veiksmai yra energija. Cirkuliuodama ji kuria kitas energijas. Tos energijos sukelia ištisus įvykius. Visi kada nors vykę įvykiai, visa, kas kada nors buvo išrasta, pagaminta ar pasiekta, prasidėjo nuo kieno nors prote gimusios minties. Tuomet ji virto žodžiais, kurie galiausia buvo ištarti ir tapo veiksmais. Štai visi trys Kūrybos Įrankiai, daugiau jokių nėra.

… Gyvenimą reikia gyventi su meile, o ne jaučiant neapykantą; gyventi išplėstomis rankomis, o ne stumiant gyvenimą šalin; gyvenimą reikia gerbti, o ne paminti kiekvienu veiksmu, mintimi ar žodžiu. Meilė gyvenimą sutvirtina ir įprasmina, o neapykanta atima iš žmonių jėgas ir gyvenimą sunaikina. Visų svarbiausia yra Meilė.

… Niekuomet nebūna taip, kad nebūtų pasirinkimo. Žmogaus pasirinkimas visuomet atspindi jo norus ir vertybes. Tas procesas vyksta visą gyvenimą: nuolat darome tam tikrus sprendimus, nuolat turime tam tikrų troškimų ir jais atskleidžiame, kas tuo metu esame.

… Visuomet atminkime, kad paklusti ir kurti yra du skirtingi dalykai. Didžiausia dovana žmogui yra gyvenimas. Tai galimybė kurti ir perkurti save kiekvieną dabarties akimirką, sukurti nuostabiausią Savęs variantą…

… Jei gniuždo tai, “koks yra gyvenimas“, pasistenkite išreikšti savo nepasitenkinimą pozityviai, kad tai padėtų kitiems keisti savuosius įsitikinimus, tuomet po truputį nepalankios sąlygos ims nykti. Pasistenkite neteisti ir nesmerkti žmonių ir aplinkybių, atsirandančių viename ar kitame gyvenimo etape – kai fiksuojamės į blogį, mes jį palaikome ir auginame savo negatyviomis mintimis. Geriau rašykite naują gyvenimo pjesę, būkite jos režisieriumi ir pagrindiniu veikėju. Gyvenimui jūs galite suteikti naują prasmę.

… Niekada nebūna netinkamas laikas ištarti “Aš tave myliu“. Tik.. ištarkite tai širdimi, o ne tik žodžiais. Meilę sau ir meilę kitiems patiriate tada, kai imate suprasti, kad visų jūsų galutinis tikslas yra tas pats. Meilė yra besąlygiška, jei jai to trūksta, tai ne meilė, o egoizmas, savo interesų paisymas. Meilė yra bendrų interesų paisymas, tai jungianti jėga. Meilė nėra atsakas, Meilė – tai sprendimas.“

(Iš N.D.Walch’o knygų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie atleidimą

Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Teoriškai dauguma galime pasvarstyti, kad galėtume daug ką atleisti, ypač artimam žmogui.. Realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, nes esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis ir poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

Ar sunku atleisti? Gal ir lengva situacijose, kurios neliečia mūsų asmeniškai, kai susiduriame su žmonėmis, kurių nepažįstame. Tarkim, stumteli skubėjęs pro šalį praeivis, ar parduotuvėje be eilės įsmunka pirkėjas, ypač jei tarsteli “atsiprašau“ ar atsiklausia. Tuomet galime pagalvoti: taip, esame ramūs, tolerantiški žmonės ir tokias smulkmenas galime lengvai paleisti, atleisti ir neužsikabinti už jų emociškai.

Taip, iš tiesų lengva, nes tai nieko nekeičiantys epizodai, jei patys už jų neužsikabiname. Tačiau tai tik mažos, bet, žinoma, kaip ir viskas gyvenime – svarbios atleidimo pamokėlės. Tikrasis iššūkis yra tuomet, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Kaip tuomet?

Visos prieš tai turėtos nuostatos, besąlygiškumo ir atleidimo teorijos per akimirką, dėl didžiulio vidinio skausmo netenka savo galios. Pradžioje toks išgyvenimas tiek skaudus, kad rodos, neįmanoma viso to išgyventi: kankinančios mintys, perpintos su pykčiu atakuoja be perstojo, o šalia dar bejėgiškumo, keršto ir kitų emocijų paletė, kurių net nesitikėjome turintys..

Skausmas gena nutraukti ryšius su skriaudėju, arba įskaudinti ir jį. Tai tipiška pradinė reakcija, kurią sustabdyti sunku, todėl turime duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas su įvykiu susijusias emocijas. Kai jos aprims, galėsime ramiau pažvelgti į situaciją. Tuomet turime pažiūrėti tiesiai į tai, kas ypač skausminga, kitaip skausmui ir visoms negatyvioms emocijoms nebus pabaigos, ir mes suksimės tame ydingame neapykantos rate.

Kankinančios emocijos mažina savivertę, iškreipia pačią situaciją, o kur dar mintys, kad tai “užsidirbome“, “nusipelnėme“, kad buvome nepakankamai geri.. Galvojome, kad su mumis taip niekuomet neatsitiks – bet kam, tik ne mums.. Ir vis dėlto tai įvyko, todėl kaltinimai ar savigrauža tikrai nepadės. Kaip žinome, atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės “taisyti“ savąją problemos dalį. Kaip?

Atleidimu pirmiausiai – tai būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu. Nei vienas žmogus negali jaustis gerai, jei pyksta ant kito žmogaus (ar ant savęs). Nenorėjimas ar negalėjimas atleisti visada nurodo į išdidumą. Nepamirškime, kad išdidumas ir orumas yra skirtingi dalykai: orumas yra normalus žmogaus savivertės suvokimas, o išdidumas visada yra iškėlimas savęs virš kitų. Atleisti sunku, kai žmogus egoistas, nes ego nuolat “šnibžda“, kad kalti visi aplinkui, tik ne pats egoistas.

Atleisti kitam labai padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Juk nei vienas žmogus nesijaučia gerai, jei padaro bloga kitam – jis taip pat kenčia, nors ne visada tai parodo. Beje, psichologai tvirtina, kad atleisti kitam yra lengviau, nei sau.. Kai atleidžiame, paleidžiame pirmiausiai patys save iš pykčio spąstų: juk pykdami esame išbalansuoti, ir tas pyktis labiausiai veikia.. mus pačius. Nustokime kaltinti – tai taip pat palengvins atleidimą.

Žinoma, tai svarbi pamoka – juk tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent kritinėse situacijose. Todėl sukaupkime visas savo gerąsias savybes ir atleiskime. Atleidimas – tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai. Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti. Atleidimas atneša didžiulį palengvėjimą ne tik mums, bet ir padeda skriaudėjui lengviau suvokti savo klaidą. Atleidimas stabdo pykčio augimą, nes sėdami pyktį, pyktį ir pjausime.

Atleiskime iš širdies, ne tik žodžiais, tuomet jausmai, o kartu ir gyvenimas akimirksniu pasikeis – į juos sugrįš meilė ir harmonija. Atleidimas – nelengva, bet būtina išmokti pamoka.. Ar susimąstėte kada apie tai, ar sutinkate?

Logoterapija

Yra tokia psichoterapijos sistema – logoterapija, kuri moko žmogų atrasti.. prasmę gyvenime. Mūsų sumaterialėjimo ir iškreipto laisvės suvokimo laikais gyvenimo prasmės paieškos kaip niekada aktualios. Kaip teigė logoterapijos kūrėjas V.E Franklis: laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Gyventi reiškia imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus ir vykdant keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką.

Kaip gimė ši terapija ir kaip ji apibrėžiama? Logoterapija – psichoterapijos kryptis, besiremianti į dvasinę žmogaus gyvenimo sferą, nagrinėjanti konkrečių gyvenimo įvykių prasmę ir jos ieškojimą (gr.“logos“ šiame kontekste yra “prasmė“). Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis (1905-1997), profesorius, 29 universitetų garbės daktaras, pasaulinio garso mąstytojas humanistas, parašęs 32 knygas. Jo sukurta terapija buvo sunkios gyvenimo patirties rezultatas.

Antrojo pasaulinio karo metais V.Franklis pakliuvo į vokiečių koncentracijos stovyklą, perėjo per Osvencimo, Dachau ir Aušvico lagerius. Jo profesinis pastabumas net tokiose sunkiose sąlygose leido jam padaryti svarbias įžvalgas. Jis pastebėjo, kad vienodose sąlygose žmonės elgėsi ir kaip gyvuliai, ir kaip šventieji, t.y., turėdamas savyje šiuos du aspektus, tik pats žmogus pasirenka, kuris iš jų bus aktyvuotas, ir tai nepriklauso nuo aplinkybių.

Taip pat V.Franklis pastebėjo, kad įkalintieji, kurie praranda norą gyventi ir nemato prasmės gyventi, miršta neužilgo pakliuvę į koncentracijos stovyklą dėl jų vidinės kapituliacijos – jų organizmas silpsta ir jie žūsta nuo ligų, infekcijų ir bado. Ir, atvirkščiai – šansą išgyventi turėjo tik tie įkalintieji, kurie tikėjo šių kančių laikinumu ir turėjo viltį išsilaisvinti ar pamatyti savo artimuosius – kiekvienas iš jų turėjo savo tikslą.. Pats V.Franklis savo trimetį įkalinimą išgyveno dėl vilties po išlaisvinimo atstatyti savo pirmąją knygą “Gydytojas ir siela“, kurią nacistai konfiskavo. Visą įkalinimą gydytojas rašė knygą ant skiautelių ir slėpė apsiauste.

Pokariniais metais nagrinėdamas taikaus laikmečio neurozes V.Franklis padarė išvadą, kad dauguma žmonių kenčia dėl tuštumos ir gyvenimo beprasmybės jausmo. Tačiau.. gydytojas negali suteikti paciento gyvenimui prasmę, tai turi atlikti pats pacientas logoterapijos pagalba, kurios pagrindiniai principai teigia:

1) Gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas;
2) Kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis;
3) Kiekvienas žmogus yra laisvas – pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Neįmanoma nurodyti bendros gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu, nes aplinkybės nesikartoja, ir kaskart žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veiksmu formuoti savo gyvenimą, o kartais tiesiog paklusti likimui. Prasmės siekimas yra savo gyvenimo tikslų atradimas. Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi.

Prasmė ima nykti, kai žmogus nesiekia toliau ir aukščiau. Iš žmogaus galima atimti viską, tik ne žmogišką laisvę priimti vienokią ar kitokią nuostatą į tam tikras aplinkybes. Jei žmogus nemato prasmės gyvenime, jis jaučia tuštumą, kuri sukelia neurozes, priklausomybes (išorinius “ramsčius“) ir problemas, kuriomis dažnai yra slopinamas.. gyvenimo prasmės siekimas. Tuo tarpu suteikti gyvenimui prasmę reiškia pripildyti gyvenimą įdomia veikla.

V.Franklis rašė, kad nėra tokios situacijos gyvenime, kuri būtų beprasmiška, nėra taip pat nei vieno žmogaus, kuriam gyvenimas nesuteiktų kokios nors veiklos. Na, o gyvenimo iššūkius ir sunkumus priimkime kaip gyvenimo klausimus, kurie yra mums užduodami ir į kuriuos turime atsakyti. Trumpiau tariant, kiekvieną žmogų gyvenimas klausinėja, ir jis gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą. Pasak logoterapijos – žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.

Žmogus galiausiai kuria save ir tai, kuo jis taps, priklauso ir nuo jo gabumų ir aplinkos, ir nuo jo paties pastangų – ką jis daro iš paties savęs. Visuomet turime prisiminti, kad vieni poelgiai veda mus link tobulėjimo, o kiti, deja – į bedugnę. Tik turėdami atsakomybės jausmą ir suvokdami savo veiksmų pasekmes, mes galime pasirinkti teisingus veiksmus. Griežtesnių teisėjų nei mūsų sąžinė, nėra, ir ji anksčiau ar vėliau (norime to ar ne) privers pažvelgti į nuveiktus darbus ir atsakyti už savo veiklos rezultatus.

Prasmės ieškojimas, jos atradimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Šis ieškojimas unikalus tuo, kad prasmę gali atrasti tik pats žmogus, tik tada ji taps jam reikšminga ir motyvuojanti. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Kiekvienas momentas siūlo šimtus galimybių ir nuo pasirinktos galimybės priklauso tolimesnis gyvenimas. Logoterapijos pagalba gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais:

1) kurdami arba nuveikdami darbą;
2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami;
3) priimdami nuostatą neišvengiamos situacijos atžvilgiu.

V.Franklis patardavo kiekvienam kartas nuo karto atlikti logoterapiją: peržiūrėti savo gyvenimo tikslus, prisiminti apie asmeninę atsakomybę ir padaryti patiems savo gyvenimą prasmingu. Jis teigė, kad atsakomybė daro žmogų žmogumi, todėl yra tik dvi žmonių rasės: padorių žmonių rasė ir nepadorių žmonių rasė. Niekas neturi teisės elgtis neteisingai – net tas, kuris pats patyrė neteisybę.

Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu, bet jei esate žmogus, turite būti atsakingas ir neskleisti blogio. Pasaulio būklė prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.. tikra bendruomenė – iš esmės atsakingų asmenybių bendruomenė, o masė – vien nuasmenintų būtybių suma – teigė V.Franklis.

Labai gyvas, nuoširdus, paremtas asmenine patirtimi metodas, kurį lengvai galima pritaikyti, tiesa? Juk visi susimąstome apie gyvenimo prasmę.. Ką jūs apie tai manote?

Namų dvasia

Visi kuriame savo namus taip, kad juose būtų jauku, pagal savo norus ir supratimą. Yra per amžius perduodami papročiai, yra ir šiuolaikinis, įtakotas dabartinių žmonių poreikių namų jaukumo suvokimas. Neginčijama viena: tai mūsų ramybės oazė šioje Žemėje, kuri visiškai atspindi mūsų vidinį pasaulį. Pažiūrėkime, kokios tradicijos, susijusios su namais, atkeliavo iki mūsų dienų, ir kokias kuriame šiandien.

Kai turime svečią ir kai jis pakyla išeiti, mes visada palydime jį iki buto ar namo durų. Nesusimąstome, kad šis mandagumo gestas turi gilesnę, atėjusią iš senų laikų prasmę: kiekvienas, peržengęs namų slenkstį, peržengia tam tikrą ribą, saugią namų zoną, ir atsineša aplinkinį pasaulį, o išėjęs šią zoną palieka. Palydėjimas yra tarsi simbolinis laimingo ir saugaus kelio palinkėjimas.

Iki mūsų dienų išliko šios svarbios zonos ženklai – įvairūs durų vainikai, atitinkantys metų laikus arba svarbias metų šventes. Sekanti svarbi namų zona – prieangis. Visuomet buvo stengiamasi, kad jis būtų šviesus, erdvus ir tvarkingas – juk nuo to, ką matome įėję į savo namus, labai priklauso ir mūsų nuotaika. Akcentai priklauso nuo namų šeimininkų, svarbiausia, kad pasitiktų jaukumas ir tvarka.

Virtuvė kiekvienuose namuose ypatinga patalpa – kad ir kokia maža ji būtų, tai vieta, kuri lyg magnetas traukia namiškius.. Dažnai virtuvė yra šeimos gyvenimo centras. Čia ne tik gaminamas maistas, bet ir dalinamasi dienos įspūdžiais ir planais. Kaip ją įrengti – kiekvienos šeimininkės fantazijos reikalas, taisyklė išliko viena – patogiai įrengta darbo vieta, kur yra gaminamas maistas.

Svetainė mūsų dienomis jau ne griežtai tik šventėms skirta vieta, “geroji trobos dalis“, kuri buvo skirta svečiams. Tai šeimos laisvalaikio kambarys, jame neretai ir valgoma. Iš senų laikų atėjusi tradicija – namų židinys tiesiogine ir perkeltine prasme. Mūsų laikais tik svečiams skirtas kambarys – svetainė – tapo ir šeimos laisvalaikio praleidimo vieta.

Vaikų kambarys – savotiška džiaugsmo ir geros nuotaikos zona, todėl joje dažnai vyrauja ryškios ir “linksmos“ spalvos – vaikų pasaulėjautos atspindys. Senais laikais nebuvo tradicijų skirti vaikams atskiras patalpas, tai galėjo sau leisti tik didelius namus turintys žmonės. Mūsų dienomis savo kambarius turi dauguma vaikų, ir tai yra puiku.

Vienas iš patarimų – neskubėti atskirti vaikų, išlaukti, kai jie patys to norės. Maži vaikai jaučiasi saugūs tik šalia savo tėvų, ir poreikis savarankiškumui kiekvienam vaikui ateina skirtingu metu. Leiskime vaikui pačiam rinktis spalvas savo kambaryje, tik stebėkime, kad jos nebūtų pernelyg intensyvios ir ryškios – tai vargina.

Patogiai įrenkime vaiko miego ir darbo zonas. Nepamirškime palikti ir laisvą plotą žaidimams – vaikai mėgsta įvairius žaidimus ant grindų ar minkšto kilimo. Jei vaikas nori ryškių spalvų, nebūtina dažyti viso kambario – pakaks vienos sienos ar ryškių akcentų – užuolaidų ar pagalvių. Parinkime baldus, kurie neturi aštrių kampų ir pasistenkime, kad visa aplinka būtų saugi.

Miegamasis kambarys buvo visais laikais, tik ne visada tai buvo ir yra atskiras kambarys. Senų laikų plačias lovas keičia įvairios sudedamosios konstrukcijos, lengvai priderinamos ir svetainėje. Kokie pagrindiniai reikalavimai? Jei lova, ant kurios miegame, yra sudaryta iš dviejų dalių ar smulkesnių segmentų – tieskime vientisą jungiantį čiužinėlį ar paklotą – vieta, ant kurios miegame, turi būti lygi.

Virš lovos neturėtų kabėti didelių paveikslų ar lentynų – saugumo sumetimais. Sveikatos saugumo sumetimais patariama, kad miegamajame nebūtų stacionarių elektros įrengimų, o jei jie yra, nakčiai patariama išjungti juos iš tinklo. Miegamajam kambariui rinkimės ramias spalvas, jei norime ryškesnių – rinkimės ryškius akcentus.

Na, ir vonios kambarys, kuris turi gerai nuteikti ryte ir tenkinti švaros poreikius. Vonios kambariai gali būti labai įvairūs, pasirenkamas įrengimas – taip pat, todėl koks jis bus, priklausys nuo šeimininkų fantazijos. Pagrindinis reikalavimas – tvarka ir švara, kuri čia vien dėl patalpos paskirties būtina – juk tai švaros kambarys.

Kaip puoselėsime ir prižiūrėsime savo namus, kokia bus jų dvasia, priklausys nuo visų namiškių. Namų ūkio darbai vyks sklandžiai, jei savo namuose įgyvendinsime visiems namiškiams suprantamą tvarką. Kai visi daiktai turi savo vietą ir kai kiekvienas šeimos narys gerai žino, už kurią namų zoną yra atsakingas, namai visuomet yra tvarkingi. Netvarka kyla tuomet, kai daiktai neturi savo vietos.

Svarbiausia – mylėkime savo namus, tuomet jie turės savo ypatingą dvasią ir jaukumą. Neveltui jie visais laikais buvo vadinami ir tvirtove, ir ramybės oaze, ir švelniai – namais-namučiais 🙂 ..

Smagaus visiems savaitgalio 🙂 !!

Šeima (tęsinys)

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra“ ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos.. 🙂

Ar sutinkate?