Metai: 2010

Kažkodėl tas “optimalu“ dažnai sukelia negatyvią reakciją, tarsi tame įžvelgtume apribojimus. Žodyne žodis “optimalus“ (lot.optimus – geriausias) apibrėžiamas kaip tinkamiausias, palankiausias, geriausias. Daug sąvokų gimė iš “optimalus“: tai optimizacija – geriausio varianto nustatymas, optimumas – palankiausių sąlygų visuma ir optimizmas – pozityvus santykis su realybe.

Kaip matome, tai yra tikslingos geriausio paieškos, tai nėra apribota ar apibrėžta, tai tiesiog kryptis. Todėl ir taikoma įvairiausiose gyvenimo srityse – bendravime, gyvenimo ritmo ir būdo paieškose, mityboje, santykyje su aplinka, valdyme.. visur. Stengiamės viską optimizuoti.. Bet tarsi kyla prieštaravimas – kas vienam gerai, kitam gali būti visai priešingai..

Atsakymus į tai pateikia psichonomika – mokymas apie dvasinius dėsnius ir gyvenimą pagal juos. Vienas pagrindinių egzistencinių principų yra veidrodinis atspindys arba hologramos principas. Materialiame pasaulyje tai jau įrodė fizikai, o dvasiniame – sukaupta žmonijos amžių patirtis. Apibrėžimas paprastas: mūsų gyvenimas yra mūsų dvasinės būklės atspindys, todėl norėdami keisti gyvenimą, turime keistis patys. Jei gyvenimas netenkina, turime jį optimizuoti 🙂 ..

Kokiu būdu vykdyti savo gyvenimo optimizavimą, turime nuspręsti patys. Yra bendri principai, siekiamybės, bet kiekvienas iki jų prieiname savu keliu dėl vienos paprastos priežasties – visi esame unikalūs ir labai skirtingi. Kiekvienas iš mūsų valdo savo gyvenimą, tik kažkas tai daro gerai, kažkas – prastai. Svarbiausias dalykas – pajusti, suprasti savo siekiamybes, nes šis supratimas yra aukščiau žinių.

Jei žinome savo kelią, tai ir sėkmė, ir nesekmė ves į priekį – jei taisome savo klaidas, tai jau ne klaidos, o patirtis. Psichonomika akcentuoja savo individualumo suvokimą – tai bene svarbiausias suvokimas, norint pasiekti savirealizacijos. Todėl patariama visada vertinti patiems, kokie esame ir ką darome. Kai laukiame kitų vertinimo, mes atiduodame jiems teisę mus valdyti. Mes kuriame nerimą ir beprasmišką jaudulį, kai matuojame savo sėkmę kitų pagyrimais ar peikimu.

Svarbus optimalumo svertas – mokėjimas atskirti Tuščia nuo Tikro. Psichoterapeutas E.Cvetkov rašo: “ Tikro savybė – patikimumas, tuščio – nepatikimumas. Tikra – tai informacija, kuria galima tikėti, tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Įvykdytas pažadas, laiku užsivedantis ir važiuojantis automobilis. Tai nurodymas, kuris įvykdytas, išgirstas ir suprastas žodis.. Tikra – tai, kas duoda rezultatą“.

Ir tuščio apibūdinimas: “Tuščia – tai melaginga informacija, nepatikimas partneris, išdavęs draugas, tingus darbuotojas, nesąžiningas valdytojas, neišpildytas pažadas, ir, žinoma, neužsivedantis ir nevažiuojantis automobilis 🙂 .. Jeigu nors vienas elementas mūsų sumanytame darbe turės “tuščio“ savybes, tai visos pastangos bus bergždžios… Kai kažkas nesiseka, ieškokite “tuščia“ elemento“.

Taip pat pabrėžiama, kad iš Tikro ir Tuščio derinio gimsta “Tuščia“.. Ir pirmiausia patariama atskirti savyje šiuos tikro ir tuščio elementus. Iš tiesų, priverčia susimąstyti – kiek gyvenime tuščios veiklos, kalbų, minčių, kiek nerezultatyvaus erzelio ar veiklos dėl “pliusiuko“.. O kai daug tuščio gyvenime, tai sunku net įsivaizduoti optimalumą, nes optimalumas pirmiausia – harmonija, kurioje negali būti netikslingos ir nerezultatyvios veiklos, nes tai sąveika. Kai nėra sąveikos, gimsta chaosas.

Tai dar galima palyginti su kieta ir tuščia ertme – jei statome namą, visos plytos turi būti pilnavidurės ir kietos, nes jei nors kelios bus tuščiavidurės, pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl kiekvienam žmogui, sunkiai pasiekiančiam ar nepasiekiančiam savo tikslų, verta susimąstyti – pirmiausia, ar tai tie tikslai, ar mūsų mintys ir veiksmai tikslingi, produktyvūs?

Labai įdomūs ir optimalaus bendravimo principai: yra žmonės, buvimas šalia kurių ardo mus, bet tai nereiškia, kad jie blogi. Tai reiškia, kad buvimas šalia jų ardo mus. Taip pat yra žmonės, buvimas šalia kurių daro mus stipresniais. Bet tai nereiškia, kad jie geri, tai tereiškia, kad buvimas šalia jų daro mus stipresniais. Todėl patariama būti atidiems: pirmųjų vengti ir stengtis bendrauti su antraisiais. Jei taip nesigauna, tuomet geriau apskritai vengti draugysčių.. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą.

Jei susiginčijame, patariama nusileisti – tam, kad susilpnintume pasipriešinimą. Reikia suprasti, kad besiginčijantis yra prašytojas – jis tokiu būdu siunčia signalą, kad jo argumentais susidomėtų, atkreiptų į jį dėmesį. Jis jaučiasi silpnas, jam reikia jo stiprybės patvirtinimo. Todėl venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ignoravimas – geriausias būdas nutildyti trokštantį ginčų. Optimalu yra dialogas ir susitarimas, bet ne ginčas.

Ir taip visose gyvenimo srityse – tai, kas yra optimalu, mums yra tiesiog naudinga, sveika ir tinkama. Netinkama tai, kas ardo mus ir mūsų aplinką. Kai elgiamės optimaliai, mes kuriame harmoniją – kuo daugiau harmonijos mūsų gyvenime, tuo daugiau energijos, kuo daugiau energijos, tuo geresnis santykis su savimi, aplinka, pasauliu. Juokaujama, kad tik žmogus “moka“ būti nelaimingas, niekas gamtoje to nemoka 🙂 ..

Bet juk galime išmokti būti laimingais, tiesa? Neveltui nuolat ieškoma aukso vidurio, harmonijos, tobulų proporcijų, stebuklingų taisyklių į sėkmę – gal tai yra optimalumo paieškos? Per klaidas ir atmetimą, turbūt, ir keliaujame link optimalumo? Ir nuo pesimizmo link optimizmo 🙂 ? Kaip jūs manote?

Rašydama apie “vampyrus“ – žmones, kurie savo elgesiu išmuša mus iš pusiausvyros, surinkau, turbūt, visus nepatraukliausius žmogaus elgesio tipus. Tuomet DNR komentaruose parašė, kad tai įdomu, bet dar įdomiau – ar įmanoma būtų surašyti teigiamus žmogaus bruožus? Ieškodama dorovės apibūdinimo radau jų tiek daug, kad negaliu nepasidalinti 🙂 .

Matyt, esame įpratę (ar pratinami) matyti neigiamus dalykus, tuo tarpu teigiami – tarsi savaime suprantami.. Man taip pat norisi turėti tokį dorybių siekiamybių sąrašėlį, tokį.. detalų, išsamų, aiškų. Kas blogai, mes visi žinome, o teigiami bruožai tarsi susiveda į vieną žodį – “geras“. Pasirodo, “geras“, kaip ir negatyvus, turi daug atspalvių, po žingsnelį vedančių link dorovės 🙂 .

Pirmoji dorybių sąraše – atsakomybė. Tai pirmiausia supratimas apie tai, kad visi veiksmai turi pasekmes. Kai turime tokį supratimą, esame atsakingi už tai, ką darome, nes suprantame, ką darome. Atsakomybė neriboja, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes žmogus įsipareigoja tam, ką tikrai gali padaryti, ir todėl laisvai valdo savo laiką ir resursus.

Sąžiningumas – pirmiausia su pačiu savimi. Būti sąžiningu reiškia kalbėti tai, ką galvojame ir daryti tai, ką kalbame. Tai aiškus suvokimas, kas vyksta mūsų sieloje – būti tuo, kuo esame, ir nesistengti atrodyti kažkuo, kuo nesame.

Ramybė – tai nesiblaškymas ir vidinės energijos balansas. Ramybė – tai vidinė tyla, kurioje galima išsaugoti tyrus jausmus ir pojūčius. Ramybė prasideda mūsų protuose. Tik ramus protas kuria pozityvias, tikslingas, kūrybingas mintis, kurios įtakoja mūsų elgesį.

Išmintis – tai žinių ir patirties lobynas, išvados iš gyvenimo pamokų. Aiškus bet kokios situacijos matymas: matoma tai, kas svarbiausia ir daroma tai, kas reikalinga. Sąmoningumas ir sugebėjimas laisvai naudotis patirtimi, žiniomis ir intuicija kasdienybėje ir kritinėse situacijose.

Tikslumas – reiškia būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, tinkamu laiku pereiti nuo vieno etapo į kitą. Kai veikiame tiksliai, mes išsaugome vidinę jėgą ir ramybę. Tuomet mes viską atliekame laiku (valdome savo laiką), ir pereiname nuo sprendimo iki veiksmo neskubėdami ir labai tiksliai. Jei veikiame pernelyg greitai, tuomet nesuvokiame perėjimo ribos iš vienos veiklos į kitą ir.. bėgame ratu. Todėl geriau lėčiau, bet tiksliai ir sąmoningai.

Lankstumas – proto ir veiksmų – prigimtinė savybė, dažnai su amžiumi prarandama, įtakojant šablonams ir įsitikinimams. Kai reaguojame į situacijas be nusistatymų, sąlygotumų ir baimės, mes turime daugiau sprendimų ir galimybių jas išspręsti. Budistų garsus palyginimas: lankstus nelūžta, jis išsilenkia, palinksta, bet po audros tęsia savo augimą į viršų, nes išlieka..

Savidisciplina – reiškia sekti tuo, kas palaiko tvarką ir harmoniją gyvenime ir atsisakyti to, kas ardo ir išbalansuoja. Savidisciplina padeda mums tvirtai stovėti ant kojų visose gyvenimiškose situacijose, kokios jos bebūtų. Tai tarsi išugdytas vidinis balsas, kuris apsaugo mus nuo mūsų pačių silpnybių, aplinkinių silpnybių, ir padaro mus laisvais. Disciplinuotas žmogus sugeba atsisakyti nenaudingų dalykų, nukreipti savo energiją reikiama linkme ir pasiekti aukščiausios savirealizacijos.

Kuklumas – dvasios didybės ženklas. Būti kukliu reiškia mokėjimą palaikyti savigarbą ir orumą, taip pat gerbti aplinkinius žmones. Pasirodo, tai paprastas būdas gerbti vienas kitą, nerėkiant apie išskirtinimą. Kai suprantame savo unikalumą, tuomet gerbiame kitų žmonių unikalumą. Tada netenka prasmės rungtyniauti, nes unikalumas jau yra išskirtinė savybė. Kai tai suprantame, tampame kuklūs 🙂 ..

Džiaugsmas, džiaugsmingumas – tai mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir vertinti jį. Tai mokėjimas matyti galimybes augimui pasitaikančiose kliūtyse gyvenime. Sugebėjimas matyti gera savyje ir aplinkiniuose. Stebėtis, žavėtis gyvenimu, grožėtis, būti geranorišku, dėkingu, nuoširdžiu ir atviru. Neveltui džiaugsmą vadina geruoju “magnetu“ gyvenime – jis pritraukia tik geriausia 🙂 ..

Gerumas – tai gebėjimas suprasti ir priimti žmones tokius, kokie jie yra. Sakoma, kad geroje širdyje visada gyvena meilė, atleidimas ir stiprybė. Priimdamas žmones tokius, kokie jie yra, geras žmogus nejaučia negatyvių jausmų. Jei kažkas elgiasi netinkamai, tai gero žmogaus nuoširdūs jausmai padeda tokiam žmogui keistis į gera. Gerumas gimsta iš meilės, o meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga.

Paprastumas – tai sugebėjimas jaustis gerai netikėtose ar sudėtingose gyvenimo situacijose. Tai reiškia savo nepasitenkinimu ar blaškymusi nedaryti situacijos dar sudėtingesne – sugebėjimas išlaikyti ramybę. Paprastumas padeda teisingai elgtis įvairiose situacijose, su įvairiausiais žmonėmis, bet kokioje aplinkoje ir elgtis natūraliai – taip, kaip ir dera tai situacijai. Paprastumas – išminties ir atviros širdies savybė.

Tokios ryškiausios mūsų dorybės. Taip gera apie tai rašyti 🙂 .. Jų yra ir daugiau, kurios papildo mano aprašytas: tai besąlygiška meilė, pagarba, nuoširdumas, kilnumas, kantrybė, altruizmas, orumas, lengvumas, atvirumas, bendruomeniškumas, tikėjimas, laisvė.. Dar labiau nudžiugino, kai rašydama pagalvojau, kad dauguma žmonių iš tiesų turi net po kelias dorybes – nuostabu 🙂 ..

Taigi, esame ne tik “blogiukai“, turime labai daug puikių savybių 🙂 . Tik.. kažkodėl esame labiau linkę matyti negatyvius dalykus.. Įdomu, kodėl? 🙂

Svarbiausias kiekvieno žmogaus darbas gyvenime – jo paties evoliucija. Pirmiausia – dvasinė, nes mūsų dvasinės savybės įtakoja visą mūsų gyvenimą. Dvasinis potencialas yra aukščiausios ir unikalios kiekvieno žmogaus galimybės. Ir labai dažnai to dvasinio potencialo negalime atskleisti ir vystyti, nes turime mus ribojančių įsitikinimų. Iš kur jie? Dažniausiai tie įsitikinimai ateina iš išorės – mes jais patikime, įsileidžiame į savo gyvenimą, o galiausiai jie mus pradeda valdyti, o kartais ir riboti.

Kaip tai beatrodytų keistai, bet didžiausius apribojimus nusistatome sau patys.. Na, pagalvokime – juk kažką leidžiame sau ar neleidžiame tik mes patys. Net tuo atveju, kai, rodos, kažkas elgiasi su mumis neteisingai, pats pradinis to elgesio impulsas buvo.. mūsų pačių leidimas taip elgtis. Tokių pavyzdžių gyvenime daug, bet mes dažniausiai matome pasekmes, ir jei jos nemalonios, tuomet sunkiai įžvelgiame (o ir nenorime įžvelgti) situacijos priežastis..

Konkrečiau – tarkim, moteris išteka už vyro, kuris jau iki santuokos nelabai gerai su ja elgiasi. Gyvena eilę metų konfliktuose, sugyvena kelis vaikučius.. Galiausiai situacija arba tampa nepakenčiama, arba vyras išeina pas kitą. Kas vyksta toliau, yra labai stereotipiška: nuskriausta moteris kaltina blogą vyrą, apeliuoja į jo atsakomybės jausmą, padorumą, kaltina žiaurumu. Gaila moters, gaila vaikų, gaila ir vyro – visų gyvenimai sujaukti. Pasekmės liūdnos, o priežastis – neatsakingas pirmas žingsnis, klaidingi vieno ar abiejų įsitikinimai.

Ir taip visose srityse. Kai įvyksta kažkas nemalonaus, mes narpliojame iki skausmo pasekmes, nesusimąstydami, kas jas sukėlė. Tarsi viskas gyvenime vyktų savaime.. O juk puikiausiai suprantame, kad nieko atsitiktinio šiame pasaulyje nėra, viskas turi savo priežastis. Todėl teisūs rytiečiai, kurie teigia, kad kartais geriau žingsnio nepadaryti, nei padarius verkti dėl skaudžių pasekmių..

Atrodytų – keista, juk nesame sau priešai, tai kodėl taip vyksta? Viskas, pasirodo, susiveda į mąstymą, mūsų įsitikinimus, kurie ir valdo mūsų gyvenimą. Primestus ar sąmoningai suformuotus, įsitikinimus turime mes visi. Įsitikinimai įtakoja sisteminį elgesį, kuris ir yra sąlygotas tų įsitikinimų. Turėdami tam tikrus įsitikinimus, mes veikiame to įsitikinimo rėmuose. Todėl, žinant įsitikinimus, galima numatyti elgesį ir to elgesio pasekmes.

Įdomu buvo peržvelgti dažniausiai pasitaikančius, ribojančius dvasinį augimą, o ir patį gyvenimą, įsitikinimus. Kokie jie? Vergo, aukos pozicija – tai savo galimybių nuvertinimas, įsitikinimas, kad kažkas būtinai turi valdyti, kažkam reikia paklusti. Su tokiu įsitikinimu nuolat kursime situacijas, leidžiančias pasijusti vargšu, nelaimingu, nuskriaustu, o taip pat susilaukti gailesčio ir užuojautos..

Manipuliavimas – dažnai pasitaikantis įsitikinimas, kad viskas ir visi turi būti pajungti tam, kad žmogus gautų tai, ko nori. Labai platus veiksmų spektras, įtakotas šio įsitikinimo – nuo atviro, net įžūlaus naudos sau siekimo iki užslėptų, užmaskuotų formų. Mūsų laikais labai paplito elgesys, kuriuo norima priversti žmogų padaryti tai, ko norime, vietoje to, kad atvirai paprašyti to, ko mums reikia..

Kontrolė – taip pat paplitęs įsitikinimas: kontroliuoju, reiškia valdau.. Iliuzinis įsitikinimas, ne tik apribojantis, bet ir uždarantis patį kontroliuojantį į savo elgesio spąstus. Atima ir ramybę, ir sveikatą, ir laiką, nes niekuomet nebus žmonių, kurie jausis laimingi, būdami nuolat kontroliuojami. Kontroliuojantis tokiu elgesiu susikuria savo stiprybės iliuziją, kurią, deja, reikia nuolat palaikyti kontrole – neįmanoma pavergti kito, netapus savo kontroliuojamos srities vergu..

Įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus – taip pat dažnas, nes yra visaip klaidingai skatinamas. Visi mes esame unikalūs ir nepakartojami, bet kai tik iškeliame save virš kitų, unikalumas virsta liga, kuri veda į tuštybę, į niekur.. Noras būti geriausiu, pranašiausiu skatina rungtyniavimą, kuris yra beprasmiškas, nes visi mes esame skirtingi ir unikalūs.

Dogmatinis mąstymas, tampantis įsitikinimu, gali tapti net pavojingu. Įsitikinimas, kad dogmos gali būti atramos taškas gyvenime, yra ne tik ribojantis, bet ir prieštaraujantis evoliucijos dėsniui. Dogma tarsi suteikia teisę, remiantis į ją, būti teisiu ar neteisiu, tai išorinis ramstis, dažnai neparemtas išgyvenimais ir pavyzdžiu. Dažnai tai tėra taisyklės, pajungtos kažkokiems tikslams. Tuo tarpu vienintelė “taisyklė“, tinkanti visose srityse yra “nekenk“ – tik tiek – jos ir dogma nepavadinsi..

Tobulumo siekimas – įsitikinimas, kad galima jo pasiekti, įsuka į beprasmišką karuselę. Siekiamybes, idealus žmonija išsikeldavo visais laikais. Tai turi tarsi kilnius tikslus, bet nėra ir negali būti standarto, kurį galime atitikti visi. Vos “pasieksime“ vieną iškeltą siekiamybę, tuoj bus iškelta kita, ir taip be galo.. Vietoje tobulumo džiaugsmo pajusime tik amžinai nepasiekiamų tikslų kartėlį. Tobulumas – kiekvieno asmeninis pojūtis, tai negali būti niekaip standartizuota, todėl turime patys suprasti, kas, kokie esame ir ko norime pasiekti.

Aklas pasitikėjimas, patiklumas – įsitikinimas, kuris atbukina ir veda prie nepasitikėjimo savimi. Tai liečia ir norą eiti paskui kažką, vedamiems kažkieno, ir įsitikinimą, kad gyvenime bus taip, kaip kažkas žada ir sako. Žinoma, toks įsitikinimas gimdo nusivylimą, nes žadėti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Kiekvienas žmogus pasikliauti turi pirmiausia savimi ir savo jėgomis. Su žmonėmis turime bendradarbiauti, o ne aklai kažkuo pasitikėti ir galvoti, kad kažkas už mus gali viską nuspręsti. Tokiu tikėjimu atiduodame tam, kuo tikime, savo gyvenimą į rankas..

Šiuos ribojančius įsitikinimus rinkau iš įvairių šaltinių ir aprašiau tik tuos, kuriuos sutikau ir patyriau gyvenime. Kitų kolkas nelabai suprantu, todėl neminėjau. Įdomu tai, kad daugelis ribojančių įsitikinimų suteikia iliuzinę stiprybę, kiti gi daro mus bejėgiais.. Ir vienu, ir kitu atveju sunku tai pripažinti, nes sunkiausia akistata yra su savimi. Sunku pripažinti, kad patys save ribojame, nes dažniausiai manome, kad esame laisvi – net tuomet, kai nuo savo įsitikinimų kenčiame.

Puiku, jei įsitikinimai yra pozityvūs ir teigiamai veikia mūsų gyvenimą. Tačiau ribojančius įsitikinimus nėra lengva atsekti, nes mes paskęstame tų įsitikinimų veiksmų pasekmėse – narpliojame, kaltiname, kenčiame. Pasirodo, žinant pagrindinius, dažniausiai pasitaikančius ribojančius mūsų gyvenimą ir dvasinį augimą įsitikinimus, mes galime juos keisti į pozityvius ir tuo pačiu keisti savo gyvenimą pozityvia linkme.

Kartais atrodančias sunkias situacijas galime pakeisti, supratę jų priežastis. Kaltiname kitus – pasmerkiame save kančioms. Ieškome nesėkmių priežasčių ir darome konkrečius žingsnius pakeisti situacijai – einame į sėkmę. Dvasinis augimas vyksta per savęs pažinimą. Kartais klystame, ir nemalonu tai sau pripažinti. Tai, į ką mes savyje nedrįstame pažvelgti, mums nuolat teikia skausmą – kol nepažvelgiame į tai.. Kaltindami kitus, laimės nerasime. Kaltinti savęs taip pat nereikia – tereikia atlikti situacijos analizę ir.. veikti savo ir visų labui 🙂 .