Metai: 2010

Meilės spalvos

Meilė – nuostabi, visaapimanti energija, suteikianti žmogui pilnatvę ir laimę. Ji turi daug spalvų ir atspalvių: tai meilė sau, tėvams, sutuoktiniui, vaikams, giminėms, draugams, galiausiai kūrinijai, žmonijai, Kūrėjui.. Psichologijos daktaras Dž.Grėjus teigia, kad žmogus per savo gyvenimą turi išgyventi visus meilės pavidalus – tik tuomet jis gali pilnai pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybė.

Kiekviena meilės forma pripildo savotišką meilės “rezervuarą“, atitinkantį tam tikro žmogaus gyvenimo periodo meilės poreikį. Jei kažkuriuo gyvenimo periodu meilės rezervuaras lieka neužpildytas, mes jaučiame tuštumą, apatiją, kartais ir dvasines krizes, nuo kurių ieškome išsigelbėjimo išorėje, o kai rezervuaras užpildytas, mes jaučiame pozityvių emocijų antplūdį ir entuziazmą.

Išgyventos meilės formos ugdo mūsų gebėjimą mylėti iki besąlygiškos meilės, taip pat suteikia mums galimybę pažinti įvairias savo asmenybės puses. Jei neišgyvename tam tikros meilės spalvos, tai ir tam tikro savo asmenybės aspekto nevystome. Pavyzdžiui, jei vaikas negauna meilės vaikystėje, tai suaugusiam jam sunku pilnai suvokti savo unikalumą ir galimybes saviraiškai.

Dž.Grėjus simboliškai taip suskirstė skirtingos meilės pripildymo periodus: 1. Nuo pastojimo iki gimimo – Kūrėjo meilė. Tai reiškia, kad pati gamta sukūrė visas vaisiaus vystymuisi reikalingas sąlygas. Tam, kad šią meilę augantis vaisius gautų pilnai, kūdikis turi būti laukiamas, mama turi išgyventi teigiamus jausmus ir emocijas, taip pat gautų viską, ko jai šiuo periodu reikia.

2. Periodas nuo gimimo iki septynerių metų – tėvų meilė. Šiuo laikotarpiu vaikas yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo tėvų. Nuo pat pirmų dienų formuojasi ir požiūris į pasaulį. Šie pirmieji įspūdžiai labai gilūs, todėl svarbu, kad vaikas patirtų nuoširdų rūpestį, švelnumą ir meilę. Per santykį su tėvais, per tėvų požiūrį į jį vaikas išmoksta vertinti ir mylėti save. Patirtas nuoširdus rūpestis ir meilė ugdo poreikių suvokimą ir sveiką pusiausvyros jausmą tarp sąveikos su kitais žmonėmis ir savarankiškumo.

3. Laikotarpis nuo septynių iki keturiolikos. Meilės šaltiniai – namiškiai, draugai, saviraiška. Pirmoji krizė, susijusi su mokymosi pradžia. Jei ankstesniuose perioduose vaikas negavo pakankamai meilės, tai šiuo laikotarpiu jis stengiasi kuo ilgiau išbūti “mažu“, tokiu būdu reikalaudamas sau trūkstamos meilės ir dėmesio. Atsiranda poreikis aktyviai veiklai – žaidimams ir bendravimui su bendraamžiais. Tai laikas, kai mokomasi visko, ko prireikia gyvenant sociume. Tėvams atsakingas laikotarpis – apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir nukreipti jį kūrybingai saviraiškai, o kartais ir apginti. Jei vaikas ugdomas su meile, jis išmoksta bendravimo ir savarankiškumo.

4. Nuo 14 iki 21 metų – bendraminčiai, bendravimas ir su tuo susiję jausmai. Psichologas šį laikotarpį įvardina kaip hormonų krizę – vaikas bręsta, paaštrėja savęs vertinimas, stengiamasi ištrūkti iš tėvų globos (nors tėvų palaikymas ypač svarbus), vis didesnę įtaką pradeda daryti bendraamžiai. Tai laikas, kai jaunuolis vis daugiau mokosi iš kitų, ieško saviraiškos ir įdomios veiklos. Šiuo periodu patyręs šiltas emocijas su bendraminčiais, jaunas žmogus įgyja tvirtą ryšį su savuoju “aš“, suvokia savo unikalumą ir atranda tam išraiškas.

5. Nuo 21 iki 28 metų – meilė sau. Įgijama profesija, mokomasi savidisciplinos ir atsakomybės. Ypatingai svarbus bendravimas su bendraamžiais ir turinčiais gyvenimo patirtį mokytojais. Tai laikas, kai atrandamas interesas gyvenime, mokomasi pažinti pasaulį ir save pasaulyje. Mokomasi pasitikėti savimi, mylėti save. Jei periodas išgyvenamas sėkmingai, žmogus tampa orus, žinantis savo tikslus gyvenime ir atsakingas.

6. Nuo 28 iki 35 metų – artimų santykių ir romantiškų ryšių periodas. Prasideda etapas, kai ne tik mokomasi, bet ir spinduliuojama bei atiduodama tai, kas išvystyta iki šiol. Jei subręsta kaip asmenybė, gali sukurti harmoningus ryšius. Šeimos kūrimo laikotarpis. Dvidešimt vienerių metų žmogus subręsta fiziškai, o dvidešimt aštuonerių – emociškai. Ateina laikas gyventi savo gyvenimą, pasikliaunant savo paties vidiniu vadovavimu, tuo pačiu mokytis gyventi šeimoje – mylėti, dalintis, susitarti, atleisti, suprasti ir kartais aukotis vardan bendrų tikslų.

7. Nuo 35 iki 42 – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Besąlygiškas, nuoširdus rūpestis vaikais, jaunesniais giminaičiais, naminiais gyvūnais. Vaikai dažnai jau ūgtelėję ir ateina savotiška krizė – pripažinti jų savarankiškumą ir savo.. pritariamąjį balsą. Mokomasi paleisti, suprasti ir atleisti . Mylėdami savo vaikus, mes mokomės mylėti besąlygiškai ir augame dvasiškai.

8. Periodas nuo 42 iki 49 – savotiška duoklė visuomenei, ugdomas pojūtis “visi esame viena“. Gyvenimo pervertinimo laikas, žmogus nori būti naudingas visuomenei. Jei neužpildo praeito gyvenimo etapo meilės rezervuaro, gali pajusti dvasinę tuštumą, vadinamą vidutinio amžiaus krizę. Ieškodamas gyvenimo prasmės, gali pradėti elgtis keistai ir iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Dažnai bėgama paskui jaunystę ir.. nuo pareigų, kurios verčia pasijusti senu. Jei dvasiškai brandus žmogus – ieškoma naujų prioritetų ir veiklos nekenkiant tiems, kuriuos myli.

9. Nuo 49 iki 56 metų – visaapimanti meilė pasauliui. Daugeliui šeimų prasideda vadinamas lizdo ištuštėjimo metas, kuris gali būti išgyvenamas sunkiai, jei praeitas periodas nebuvo užpildytas meile. Jei nepasiruošiama ir sureikšminamas šis periodas, galimas pojūtis, kad su vaikų išėjimu į gyvenimą netenkama gyvenimo prasmės. Tuo tarpu tai laikas, kai vėl galima pajusti lengvumą ir polėkį, padaryti tai, ko per nesibaigiančius rūpesčius nespėta. Galima keliauti, prisidėti prie visuomeninių organizacijų – tai laikas patirties ir išminties realizacijai.

10. Periodas nuo 56 iki …. – meilė Kūrėjui. Kuo pilnavertiškesnis, užpildęs visus meilės rezervuarus žmogus, tuo puikesnis šis periodas. Branda, išmintis, ramybė, gilus savęs kaip kūrėjo suvokimas ir aiškus pasaulio matymas – tai šio auksinio gyvenimo periodo savybės. Daugybė iškilių žmonių savo veiklos aukščiausių rezultatų pasiekė būtent šiuo periodu.

Štai ir visos meilės spalvos, kurias labai svarbu patirti, norint išmokti aukščiausios meilės išraiškos – besąlygiškos meilės. Autorius pateikė sąlyginį suskirstymą, kuris pagrįstas išvadomis iš daugiametės jo praktikos. Dž.Grėjus teigia, kad nepatirtos meilės formos lyg kreivos plytos iškreipia mūsų meilės suvokimą ir tai sukelia vidines krizes. Ką daryti, jei jaučiame, kad kažkuriame gyvenimo etape negavome tam tikros meilės išraiškos?

Autorius tikina, kad bet kuriuo gyvenimo periodu galime tai ištaisyti savo noru sąmoningomis pastangomis. Kaip? Apie tai – sekantį kartą..

Darbo vieta pagal Feng šui

Feng šui mokymas gyvuoja jau virš 4000 metų. Tai senovės Kinijos mokymas apie harmoniją, kurio tikslas – žadinti ir skatinti žmogaus vienybę su gamta ir Visatos energija. Jėgos – vėjas (feng) ir vanduo (shui) ir yra pati gamta, o energija chi (kitaip dar vadinama gi arba prana) – teigiama, lengvai tekanti energija, egzistuojanti visur, kartu su deguonimi sudaranti kosminę gyvybinę energiją (gyvenimą).

Kiekvienas žmogus, kaip energetinė Visatos dalis, vadovaudamasis šiuo mokymu, gali harmonizuoti savo aplinką, o per tai ir savo gyvenimą. Energija yra jėga ir galia, ir jei teisingai ja naudosimės, galime nulemti savo sėkmę. Feng šui mokymas padeda pašalinti kliūtis, trukdančias energijai laisvai judėti, ir nukreipti suderintą energiją nepanaudotoms galioms didinti.

Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo didesnis atitrūkimas nuo natūralių gamtos dėsnių. Feng šui teigia: jei ką nors pernelyg sureikšminame arba jei į ką nors visiškai nekreipiame dėmesio, tai mes susipainiojame ir mums pradeda nesisekti. Todėl kartais verta prisiminti paprastus dalykus, kuriuos lengva įgyvendinti ir kurie padeda atkurti pusiausvyrą. Šiandien žvilgtelėkime, ką pataria mūsų dienų Feng šui meistrai darbo vietos harmonizavimui.

Jei savo darbo vietoje jaučiamės gerai ir esame darbingi, žinoma, darbo vietos tobulinti nereikia, nes bet koks darbo vietos pakoregavimas gali padaryti įtaką mūsų darbingumui. Ir, atvirkščiai, jei sunku susikaupti, greitai pavargstame, tai net nedidelis, pavyzdžiui, stalo krypties pakeitimas gali žymiai pagerinti mūsų motyvaciją ir žvalumą.

Labai svarbu, kad stalas ir kėdė stovėtų tvirtai. Nepatariama sėdėti nugara į duris, nes instinktyviai atsiranda nerimas ir nepasitikėjimas. Reikėtų sėdėti taip, kad matytume duris, o už nugaros būtų siena ar pertvara. Blyškios ar pernelyg kontrastingos spalvos darbo vietos interjere sukelia nuovargį. Geriausios spalvos – artimos natūralioms gamtos spalvoms.

Būtina vėdinti darbo patalpas ir jei įmanoma, atvertą langą laikyti visą darbo dieną – dirbtinas vėdinimas niekuomet nepakeis gryno oro. Netinkamas apšvietimas taip pat gali neigiamai veikti žmogaus psichiką. Ir per daug ryški, ir blanki šviesa – neigiamas veiksnys. Jei yra galimybė, kuo ilgiau naudokimės natūralia dienos šviesa. Žmogaus gyvybinę energiją trikdo elektra, įvairūs technikos prietaisai, cheminės medžiagos, pelėsiai patalpose, magnetiniai laukai, todėl būtina daryti darbo pertraukėles ir nors trumpam pakeisti aplinką.

Būtinai palaikykime tvarką ant darbo stalo. Dulkės ir elektros laidų rezginiai trukdo ir mažina darbingumą, gebėjimą susikaupti. Nelaikykime nereikalingų popierių, bylų, žymų, o taip pat nepataisomai sugedusių prietaisų – be gailesčio su jais atsisveikinkime. Kiekvienas nesutvarkytas plotas skleidžia neigiamą energiją ir atima mūsų laiką, kurį mes prarandame ko nors ieškodami.

Sukurkime sistemą raštams, byloms, naudojamai informacijai – taip turėsime daugiau erdvės, negaišime laiko paieškoms ir dirbsime tikslingai. Tai liečia ir kompiuterio duomenų bazę. Tvarka labai stiprus entuziazmo generatorius – visi žinom puikų jausmą, įėjus į ką tik sutvarkytas patalpas.. Jei darbas susijęs su kompiuteriu, šalia jo patariama pasistatyti paveikslėlių arba simbolių, atitinkančių mūsų tikslus (svajonių atostogų vietovės nuotrauką arba lapelius su motyvuojančiais užrašais ir pan.,) .

Savo darbo vietą galime aktyvuoti ir simboliais. Simboliai yra ryšys tarp matomo ir dvasinio pasaulių, jie naudojami siekiant tinkamai įrengti tam tikros paskirties patalpas ir sustiprinti atitinkamas energijas. Darbo vietai aktyvinti tradiciškai naudojamas vienas ar keli iš šių daiktų: akvariumas, nedidelis kambarinis šaltinėlis, dubenėlis su vandeniu, paveikslas, kuriame pavaizduotas krioklys, mėlynas grindų kilimėlis.

Gerovei ir turtui “pritraukti“ tinka natūralūs kristalai, auksinės monetos arba pinigų banknotai, akvariumas, paveikslas su kriokliu, aukso spalvos vaisiai, blizgantis sidabras, veidrodis, žydinčios gėlės – geltonos arba raudonos. Pasirinkimas didelis, kiekvienas galime pasirinkti tai, kas miela – džiugins ne tik akį, bet ir padės siekiamų tikslų motyvacijai bei energijų pusiausvyrai.

Svarbiausia, kaip teigia šis mokymas, nenukrypti nuo natūralaus ritmo ir neleisti išorinėms aplinkybėms neigiamai paveikti savo būseną. Žmogus dažnai iš nežinojimo ar nesąmoningai susikuria sau darbo sąlygas, kurios pablogina nuotaiką ir savijautą. Jei nėra energijos pusiausvyros, atsiranda disharmonija, o energijų harmonija lemia laimę ir sveikatą.

Vidinė žmogaus būsena atsispindi išorėje, ir atvirkščiai: išorinė aplinka pasąmonei gali daryti teigiamą arba neigiamą įtaką. Taigi, žmogaus aplinka ilgainiui gali lemti žmogaus galimybes, todėl būkime dėmesingi savo darbo vietai – tai tikrai svarbu 🙂 . Sėkmės visiems darbuose ir gražaus artėjančio savaitgalio! 😀

Gausa

Tai yra viena iš energijos formų. Visi žmonės ir kiekvienas atskirai naudojasi ta pačia gausos energija. Nuo gimimo visi turime lygias teises ir galimybes naudotis šia energija (kaip ir visomis kitomis). Visi mes – tai turime aiškiai suvokti – nėra išskirtinių ar išrinktųjų. Gausa yra energija, o pinigai – žmonių sugalvota gausos energijos išorinė išraiška.

Ši energija veikia visas kūrinijos formas ir paklūsta visų energijų dėsniams: ji sąveikauja, juda, keičiasi. Žvilgtelkime į mus supantį pasaulį ir aiškiai pamatysime gausos energijos veikimą – kiekvienas gamtos kampelis ir gyvybės forma gauna viską, kas reikalinga jos gyvavimui ir viskas tarpusavyje sąveikauja, palaiko vienas kitą bendram labui ir.. neprašo už tai sumokėti – sąveika yra visuotinė nauda, o ne pelnas.

Visi žinome (ir tai jau įrodyta), kad žmogus kūrinijos energijas gali valdyti ir valdo minčių pagalba – sąmoningai arba ne. Mintys turi būti kryptingos ir subalansuotos, kaip pavyzdį galime paimti elektros prietaisą – kad jis veiktų, reikalinga atitinkama elektros srovė: jei ji bus per stipri, prietaisas perdegs, o jei per silpna – neveiks. Labai svarbu suprasti, kad gausos energijos “generatoriai“ esame mes patys, ir tik mes patys galime ją apriboti baimėmis.

Žmogaus gerovė pirmiausia yra pačiame žmoguje – jo mąstyme ir įsitikinimuose. Gausa yra vidinės pilnatvės išraiška, pritraukianti išorinę gerovę. Pinigai – išorinė išraiška, jokiu būdu negalinti pritraukti vidinės pilnatvės. Todėl, jei nuolat trūksta pinigų, ar jie teikia nerimą – išsivaduokime pirmiausiai nuo nerimo dėl pinigų, nes tai blokuoja gausos energiją.

Jei nuolat mėginame prisitaikyti prie to, kas nebūdinga mūsų prigimčiai, kas primetama iš išorės, tai prarandame savo vidinę stiprybę. Pavyzdžiui, galime patikėti, kad pinigai suteikia stiprybę, laisvę, saugumą, ir nuolat nerimauti dėl jų galimo praradimo, o jei prarandame – ar tai reiškia, kad be pinigų esame bejėgiai?.. Atsipeikėkime, juk tai pirmiausiai dvasinio skurdo psichologija..

Tarkime, mes įpratome gauti tam tikrą sumą, ji mums įprasta, todėl mes ją be baimės priimame. Dabartiniais krizės laikais dažnai net nedrįstame pagalvoti apie didesnę pinigų sumą, nes.. bijome, arba esame iš anksto įsitikinę, kad jos negausime – štai ir vidiniai apribojimai. Tuo tarpu gausos energijos principas teigia: sąmoningai formuluokite tik sumas, leidžiančias oriai gyventi, ir darykite tai drąsiai, be abejonių – tik tuomet gyvenime “pritrauksite“ situacijas, leisiančias tai turėti.

Mūsų vidinė būsena veikia kaip paklausa, o išorinės sąlygos – kaip pasiūla. Jei viduje gimsta ketinimas (stiprus, kryptingas), tai išorėje atsiranda galimybė jį įgyvendinti. Kaip pavyzdį galime panagrinėti situaciją su alkiu. Suvokimas, kad žmogus alkanas, gimdo norą alkį numalšinti. Noras gimdo ketinimą, kuris rodo, kad kažką dėl to reikia padaryti, taigi, gimsta mintis, idėja, o ši pereina į veiksmą: “materializuojamas“ kažkoks prieinamas maisto produktas, o alkis transformuojasi į sotumą.

Paremta jausmu mintis pritraukia kuriančią mintį ir taip įvyksta realizacija. Tai paprastas pavyzdys, įrodantis, kad sąmoningi ketinimai yra įvykdomi, tereikia absoliutaus žinojimo, kad tai įgyvendinama (jei neblokuojame savo abejonėmis, nes abejonė – taip pat ketinimas) . Reikia tvirtai žinoti, kad kiekvieną momentą mes galime įgyvendinti savo ketinimus – tam kūrinijoje yra viskas.

Bet, kaip žinome, ketinimai gali būti geranoriški arba piktavališki, todėl ypač piniginiuose santykiuose, kur lengvai apvaldo egoizmas ir godumas, turime prisiminti principą “Nekenk“ – tai turi tapti kiekvieno žmogaus gyvenimo norma. Bendražmogiškumas, geraširdiškumas ir geranoriškumas atneša pozityvius dalykus į žmogaus gyvenimą. Žmogus turi suprasti savo atsakomybę ir suvokti, kad visų pasekmių jo gyvenime priežastis yra jis pats.

Gausos energija paklūsta dviems harmoningo pinigų panaudojimo taisyklėms: 1) pinigai turi tarnauti žmonijos ir žmogaus labui, atnešdami laimę ir naudą; 2) pinigus turime naudoti tik tam, kas tikrai reikalinga čia ir dabar – tai būtinybės tikslingumo dėsnis. Labai svarbu suprasti, kad mokėjimas naudotis mažu ir būtinu yra asmenybės brandumo ir pilnavertiškumo požymis. Turime pasitikėti gyvenimu – prisimenate vandenyną, kaip gausos simbolį: jei visi prieisime ir pasisemsime, kiek panešime, jis tikrai neišseks 🙂 ..

Ir dar vienas svarbus momentas mūsų laikmečiui: kartais žmogui tenka dėl rimtų aplinkybių keisti darbą. Tokiu atveju dažnas supanikuojame ir išsigąstame. Nusiraminkime, kad ir kaip atrodytų viskas nestabilu, žinokime tvirtai – jei nuoširdžiai tikėsime savimi nežiūrint į nieką ir dėsime visas pastangas išspręsti situaciją – gyvenimas mums visada suteiks būdus ir galimybes gyvavimui naujose sąlygose.

Svarbiausia – nepasiduoti nevilčiai. Jei atėjo pokyčių metas, ryžtingai pradėkime savo adaptaciją ir prisitaikykime prie naujų sąlygų, nenuleiskime rankų. Keičiasi sąlygos, keiskimės ir mes. Jei einame į naują etapą be baimės, tuomet visada ateina žinojimas – kaip tai reikia padaryti.

Dvasine prasme pinigai – iliuzija, galinti užgožti gyvenimo realybę ir gyvenimo prasmę. Jei suvokiame gausos energijos veikimą ir įgauname vidinę pilnatvę, pinigai gali tos vidinės pilnatvės išraiška. Kas suvokia skirtumą tarp iliuzijos ir vidinės pilnatvės, tam atsiveria gausybės ragas – visomis prasmėmis. Materialiniai turtai tėra labai menkas begalinės dvasinės gausos atspindys..

Kiek atiduodame už iliuziją?

Gyvename sistemoje, kurioje yra prekių-pinigų, pinigų-prekių mainai, todėl be pinigų gyventi neįmanoma. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmonės praleidžia uždirbdami pinigus. Tačiau retas dirba mėgstamą darbą ir pasiekia trokštamų rezultatų. Galiausiai įsitikiname, kad pinigai nepadaro žmogaus absoliučiai laimingu, nes niekada neturėsime ir nenusipirksime visko, ką galima nusipirkti.

Kuo daugiau pinigų, tuo didesnė jų vartojimo jėga, nepriklausomai nuo daiktų kainos ir išorinių sąlygų pokyčių. Galime tik teoriškai įsivaizduoti gyvenimą be pinigų, nes yra tam tikri dalykai – maistas, rūbai, darbo įrankiai, buitinė technika, automobilis, baldai, indai, mokesčiai.., kurie šiuo metu be pinigų neišsprendžiami. Iš esmės žmonės naudojasi vienu daiktų rinkinio standartu, kuris skiriasi tik savo kaina.

Yra keistas paradoksas – gyvenimas išoriškai vis gerėja (prekių ir vartojimo prasme), o skurstančių žmonių, nežiūrint į jų pastangas uždirbti, vis daugėja. Kodėl? Tam, kad tai suprastume, žvilgtelėkime, kokioje santvarkoje mes gyvename. Pirmiausia pabrėžiama, kad yra demokratija (liaudies valdžia) ir visi mes gyvename kapitalizme, kuris yra labiausiai paplitusi ekonominė sistema pasaulyje (demokratinis kapitalizmas?).

Žodyne kapitalizmas apibrėžiamas kaip sistema, kurioje kapitalas yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkamos ir parduodamos laisvoje rinkoje, pelnas investuojamas ir reinvestuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas. Dabar pats įdomiausias apibrėžimas: šiai sistemai būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos, o ne valstybinė valdžia. Taigi, gaunasi, kad liaudies renkama valdžia tik imituoja demokratiją ir visiškai paklūsta jėgoms, kurių rankose yra kapitalas.

Filosofai kapitalizmą apibrėžia dar griežčiau, pavadindami tai klasine antagonistine (priešiška) visuomenės ekonomine formacija, kuri pagrįsta privačia gamybos priemonių nuosavybe ir samdomojo darbo išnaudojimu, pridedamosios vertės pavertimu kapitalu ir fiktyvaus kapitalo sudarymu. Esmė aiški: kas valdo finansus, tas valdo pasaulį. Tokiam valdymo būdui būtina, kad būtų kuo daugiau žmonių, priklausomų nuo tų, kurie valdo pinigus.

Tai atvirai ekspluatacinė sistema, kuri turtėja, išnaudodama kitus. Štai kodėl šiuolaikinės ekonomikos šaukliai kviečia dirbti vis daugiau, pajungiant konkurencinę kovą ir varžymąsi. Dirbantysis parduoda savo darbą, už kurį darbdavys moka tokią sumą, kuri greitai baigiasi, nes išnaudotojui būtina laikyti ant trumpo pavadėlio neturtingus žmones, kuriems reikia pinigų. Sąmoningai propaguojama ir skurdo bei nevilties psichologija, kad kapitalistas būtų tas vienintelis “gelbėtojas“, duodantis darbo, kuris iš esmės yra išnaudojimas.

Dabar jau girdime, kad ekonomika atsigauna ir vartojimas didėja. Ar susimąstome, kad vartojimas ir yra ta “morka“, kurią lyg tam asiliukui, mums pariša lyg kelrodį? Ir pagrindinis pelnas yra ne iš duonos kasdieninės, o iš karinės pramonės, tabako, alkoholio, vaistų ir gamtos resursų pardavimo ir perpardavimo, įvairių spekuliacijų. Dirbtinai padaroma būtinybe, už kurią mes sąžiningai dirbdami sumokame. Ši sistema jau išgyvena ne pirmą sisteminę krizę, o dabartinė jau vadinama civilizacijos krize.

Visi suprantame, kad ekonominės sistemos greitai nepasikeičia, todėl reikia ne sistemą kaltinti, o suprasti – kaip ji mus valdo. Pokyčiai neišvengiamai įvyks, bet kaip apsisaugoti nuo vis primetamų iliuzijų ir išgyventi, išlikti savimi? Daugelis žmonių dabar yra neviltyje dėl nedarbo ir neaiškios ateities. Tam, kad nepasiduotume išoriniam spaudimui, turime būti maksimaliai sąmoningi ir suprasti pinigų sistemos veikimą bei labai atsakingai įvertinti savo poreikius ir galimybes.

Nustebsite, bet labai daug žmonių nežino, kiek jie uždirba pinigų per metus ir kur juos išleidžia. Net sudėtingoje situacijoje pasiduodama vartojimo skatinimo įtakai, momentiniams įgeidžiams, imamos paskolos neįvertinus savo galimybių. Santykis su pinigais dažnai nesąmoningas, automatiškas. Retas naudoja savo pinigus racionaliai ir apgalvotai. Sąmoningas, teisingas požiūris į pinigus ugdo teisingą jų panaudojimą.

Kiekvienas žmogus gali ir turi pakeisti savo požiūrį į pinigus – tuomet tai privers keistis ir ydingą pinigų sistemą, kuri gyvena iš žmonių godumo ir aistrų, silpnybių ir priklausomybių, troškimo turėti ir vartoti. Ištrūkti iš vartojimo rato galime tik per sąmoningą asmeninių resursų valdymą. Galime dažniau atlikti patys tai, už ką įpratome mokėti (didelė dalis pinigų išleidžiama tam, ką galime padaryti patys): dažniau paėjėti pėsčiomis, gyventi džiaugsme be perkamų linksmybių, gyventi sveikai ir nepirkti vaistų.. galiausiai pagarbiai elgtis su kiekvienu įsigytu daiktu ir tausoti jį – tuomet jis tarnaus ilgiau..

Visi žinome, kad pilnatvė yra vidinė ir išorinė. Vidinė pilnatvė – tikroji, išorinė – iliuzinė. Kodėl iliuzinė? Todėl, kad išreiškiama daiktais ir paslaugomis ir visiškai nuo jų priklauso. Nebus jų, nebus ir išorinės pilnatvės. Taip, pinigai suteikia išorinę laisvę, galimybę neskaičiuojant vartoti, svorį pinigų sistemos visuomenėje. Ką atiduodame už šią iliuziją? Laiką, sveikatą, nuoširdumą, bendravimą, draugystę, pomėgius, o dažnai ir galimybę pasidžiaugti tuo, ką turime.

Atsiranda baimė visko netekti, be to, turtą reikia prižiūrėti ir saugoti. Ir nerimas: kur investuoti pinigus finansų pasaulyje, kur visi vienas kitą apgaudinėja, o kur dar visos finansinės krizės ir perturbacijos, galinčios akimirksniu turtingą paversti vargšu.. Kol gyvuoja tokia sistema, tol gyvuoja viskas, kas aplink ją sukasi: tas, kuris myli pinigus, visa kita myli už pinigus. Žmonėms nuolat kažko trūksta todėl, kad jie daug nori. Ar tai gali suteikti tikro džiaugsmo?..

Tikroji, vidinė pilnatvė – tai dvasinis turtas. Tai, kas tikra ir amžina – neįkainojama, o viskas, kas yra laikina, turi savo kainą. Ir dažnai tai silpnybės kaina: godžiam – įsigytas daiktas, gurmanui – maistas, alkoholikui – butelis, rūkančiam – cigaretė.. Dvasiškai turtingas, sąmoningas žmogus bet kokiose sąlygose susikurs sau įmanomas gyventi optimalias sąlygas, nes viskas, kas išties vertinga, yra su juo – jame pačiame. Kiekvienas žmogus kiekvieną savo gyvenimo momentą turi minimumą visko (ir dažnai virš), kas jam reikalinga pragyvenimui – mes apie tai net nesusimąstome.

Todėl negalima jaudintis dėl to, ko dar neturime, reikia išmokti džiaugtis ir prasmingai naudoti tai, ką turime. Mus skurdina ne tai, ką turime, o tai, ko neturime – tik ar reikia tiek?.. Visi apribojimai sukuriami negatyviomis mintimis, patikėjus arba skurdo filosofija, arba įsisukus į vartojimo karuselę. Ir vienu, ir kitu atveju atiduodame už tai savo gyvenimą. Visuotinės gausos teorija teigia, kad visi turime vienodas sąlygas ir galimybes, ir apie tai – sekantį kartą .

Fizionomika

Ryšys tarp žmogaus išvaizdos ir vidinės būsenos pastebėtas seniai. Yra ir mokslas – morfologija (morphe – forma, logos – mokslas), kuris nagrinėja organizmų formą ir sandarą. Šis mokslas įrodė ryšį tarp fizinių ir psichologinių žmogaus parametrų. Yra genetinis paveldimumas, bet žmogaus psichologinė ir dvasinė būsena visada atsispindi žmogaus kūne ir veide, jo laikysenoje. Teigiama, kad žmogus gali sąmoningai koreguoti savo išvaizdą, pakeitęs savo mąstymą ir dvasinę būklę.

Tai atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu: pavyzdžiui, laimingo žmogaus veidas švyti, jis žavus bet kokiame amžiuje, o paniurėlio veidas nuolat atspindi susirūpinimą ir nerimą, jis atrodo ne tik rūškanas, bet ir vyresnis. Tarkim, vieną dieną paniurėlis nusprendžia būti optimistu ir pradeda pozityviai žiūrėti į gyvenimą ir daug šypsotis – jo veidas pradeda keistis, nes keičiasi mimika, kuri atspindi jo vidinę būseną.. ir jis pradeda keistis, švytėti. Keičiasi ir jo laikysena, eisena..

Morfologija nagrinėja viso kūno sandarą, o fizionomika – veido bruožus, proporcijas ir formą. Fizionomika nėra pripažinta mokslu, tai labai seni stebėjimai, kurių pradininku laikomas dar Aristotelis. Šiuolaikiniai šios srities stebėtojai praplėtė šias žinias ir plačiau išnagrinėjo ne tik ryšį veido bruožai-charakterio bruožai, o dar ir tai, kaip dvasinė būklė atsispindi veide. Žvilgtelkim – tai tiesiog įdomu 🙂 .

Pradėkim nuo kaklo – teigiama, kad jis parodo žmogaus gyvenimišką energiją, jo gyvybingumą. Tiesus, tvirtas, bet nelankstus kaklas rodo, kad žmogus trokšta sėkmės, bet siekia jos pagal pripažintas taisykles. Jis turi poreikį būti atsakingu, yra talentingas, drąsus ir stiprus. Stambus kaklas – ilgas, platus ir raumeningas – byloja apie didelę energiją ir polinkį tenkinti savo silpnybes. Trumpas, masyvus ir mėsingas kaklas – jėga, kuri pasireiškia spontaniškai ir neįprastai. Ilgas kaklas, atvirkščiai – rodo šaltumą, nenatūralumą santykiuose su žmonėmis, nervingumą.

Platus veido žandikaulis – jėgos, energijos ir ištvermės ženklas. Tokie žmonės moka įgyvendinti idėjas realybėje. Siauras žandikaulis – jausmingumas, pataikavimas sau, nervingumas, drovumas. Smulkus žandikaulis – spontaniškumas ir nepastovumas. Ovalo formos žandikaulis – švelnumas, moteriškumas, geranoriškumas, patikimumas. Kvadratinis žandikaulis – vyriškumo, ryžtingumo, jėgos simbolis. Išsikišęs į priekį žandikaulis – valingumas, nepriklausomas charakteris. Duobutė smakre – jaunatviškumo požymis, kartais nurodantis nepastovumą. Storas pagurklis – meilė materialinėms gerybėms, skaniam maistui ir malonumams.

Burna, lūpos nusako žmogaus jausmingumą ir uždarumą arba atvirumą. Putlios lūpos – didelis jausmingumas, atvirumas, smalsumas, gurmaniškumas. Maža burna, siauros lūpos – uždarumas, vidiniai pergyvenimai, drovumas, nepatiklumas. Įkritusi, į vidų paspausta burna – problemos bendravime, uždarumas. Plonos ir tiesios lūpos – aktyvumas, objektyvumas, pastovumas. Pakelti lūpų kampučiai – optimizmas, nuleisti – pastovus susirūpinimas.

Atstumas nuo burnos iki nosies taip pat turi reikšmę: jei jis didelis, tai žmogaus fizinė energija didesnė, nei dvasinė. Jei atstumas mažas – reiškia, dominuoja dvasinė energija. Nosis – jei ilga, tai žmogus svarstantis, įvertinantis praeities patirtį, neskubantis. Trumpa nosis – atvirkščiai, reiškia spontaniškumą, ryžtingumą ir greitą reakciją. Didelė, plati nosis rodo, kad žmogus pilnai išnaudoja savo gyvenimo resursus. Maža, siaura nosis rodo nepasitikėjimą savimi, neryžtingumą. Nosis su kuprele – užkariautojai ir organizatoriai. Riestanosiai – geranoriški ir patiklūs.

Mūsų akys parodo mūsų santykį su išoriniu pasauliu. Įkritusios akys rodo pomėgį vienatvei, apmąstymams, atsakingumą, sugebėjimą koncentruotis ir veikti pasirinkta kryptimi. Didelės, plačiai atmerktos akys, atvirkščiai – atviras išoriniam pasauliui, plačios sielos žmogus, kuriam gal ir sunku koncentruotis konkrečiai veiklai, bet užtat jį jaudina viso pasaulio negandos. Akys, kurių išoriniai kampučiai kyla link smilkinio, rodo melancholišką būdą, uždarumą ir įspūdžiams pasiduodantį žmogų. Akių išoriniai kampučiai nuleisti – dinamizmas, gyvybingumas, jausmingumas, džiaugsmingas gyvenimo suvokimas. Kuo arčiau nosies akys, tuo siauresnis žmogaus suvokimas, ir atvirkščiai – kuo tarpas tarp akių didesnis, tuo suvokimas didesnis.

Tankūs antakiai – kryptinga energija, jei labai tankūs – gali reikšti griežtumą. Ploni antakiai – jautrumas ir imlumas, tiesūs – valingumas, sugebėjimas savirealizuotis. Suaugę tarpusavyje antakiai – emocijų blokavimas, tokie žmonės egoistiški, ir atvirkščiai, jei antakiai toli vienas nuo kito – žmogus emocionalus, plačios vaizduotės. Antakiai arti akių reiškia pastabumą, toli nuo akių – išsiblaškymą ir svajingumą. Antakiai trikampiu – švelnumas, moteriškumas, išvystyta vaizduotė. Kuo daugiau akių vokai dengia akis, tuo žmogus uždaresnis.

Pagal kaktą negalima nustatyti, protingas žmogus ar ne, bet galima nustatyti žmogaus mąstymo būdą. Tiesi vertikali kakta rodo susikaupimą, pastovumą ir įžvalgumą ne tik mintyse, bet ir veiksmuose. Ovali, lygi kakta – nuovokumas, bet ir polinkis į svajingumą, neracionalumą. Aukšta plati kakta – informacijos kaupėjai ir analitikai. Užapvalinta kakta – impulsyvumas, tokie žmonės linkę padaryti, o paskui pagalvoti. Labai žema plati kakta – ribotas mąstymas, realistai, jiems reikia labai aiškių instrukcijų veikimui.

Tai tik nedidelė dalis pagrindinių aprašymų. Fizionomistai pabrėžia, kad negalima pagal vieną veido dalį daryti išvadų apie žmogų. Žiūrima visuma, apibendrinama, ir tuomet galima susidaryti bendrą vaizdą. Kam to reikia? Pirmiausia – kad geriau suprastume save, mus supančius žmonės – juk jei tai atėjo iki mūsų dienų, tai turi racionalų pagrindą. Yra daug knygų apie fizionomiką, mano žinios – iš L.Burbo knygos “Kas tu esi?“

Visi mes esame skirtingi, o dėl to ir visi savaip žavūs 🙂 . Turbūt, niekas nesiginčys, kad gamtos dovanotus veido bruožus galime nuspalvinti gražiausiomis spalvomis – savo optimizmu, pozityviu požiūriu į gyvenimą, džiaugsmo būsena ir šypsena 🙂 .

P.Bregas apie badavimą

Badavimas yra pripažintas vienu iš seniausių gydymo metodų. Badaujant organizmui sudaromos tokios sąlygos, kad visa gyvybinė jėga būtų panaudojama valymui ir sanavimui. Senovės pranašai badaudavo, norėdami apsivalyti dvasiškai – jie žinojo, kad badavimas paaštrina ir sustiprina protą. Po badavimo visi jutimo organai atsinaujina, o proto funkcijos tiek sustiprėja, kad gali visiškai kontroliuoti kūną. Badavimas veikia trejopai – apvalo fiziškai, protiškai ir dvasiškai.

Mūsų dienomis išvystytos pramonės šalių gyventojai valgo negyvybingą, prisotintą cheminiais priedais maistą, todėl, kaip teigia dietologai, lėtai ir užtikrintai nuodijasi. Šalia galima išvardinti alkoholio, tabako, kavos bei arbatos besaikį vartojimą, taip pat vaistus, užterštą orą ir vandenį. Valgoma daug neorganinio maisto, kurio organizmas negali pasisavinti. Organinės medžiagos – gyvosios gamtos elementai, o neorganinės medžiagos yra pasyvios ir netinkamos gyvam organizmui.

Organinis maistas tai vaisiai ir daržovės, o taip pat gyvulinės kilmės produktai, nes gyvuliai organines medžiagas gauna iš augalų. Paplitęs žalingas maisto pagaminimo būdas, kai jis yra daug kartų apdorojamas ir tokiu būdu netenka daug naudingų medžiagų. Taigi, žmonės valgo vis daugiau, nes negali pasisotinti nekokybišku maistu, o taip pat neišlaikomas baltymų-riebalų-angliavandenių balansas. Taip tunkame ir griauname savo sveikatą.

Norint iš organizmo pašalinti susikaupusius skilimo produktus ir įvairiausius nuodus, reikia pabadauti. P.Bregas rekomenduoja tai daryti kas savaitę vieną parą ir, jei yra būtinybė – kartą per tris mėnesius pabadauti ilgiau. Paprastai žmonės mano, kad jei pradės badauti, tai organizme įvyks neigiami pakitimai. Tai yra tik mūsų baimės, nes mes esame įpročių vergai. Kai žinome, kad badaudami valomės, darome tai sąmoningai, tai ir alkis, ir neįprasti pojūčiai greitai praeina.

Kas gi vyksta organizme, kai žmogus sąmoningai badauja? Kai nevalgome, organizmas pradeda naudoti savo vidinius rezervus ir prasideda vidinis (endogeninis) maitinimas. Tokio maitinimo metu įvairūs organai ir audiniai rezervus eikvoja nevienodai: mažiausiai jų išeikvoja centrinės nervų sistemos ir širdies audiniai, daugiausia – riebalinis audinys. Įrodyta, kad visiškai badaujant ilgesnį laiką ir net netekus iki 20% kūno svorio, organizme neįvyksta jokių patologinių pakitimų.

Priverstinio, ne gydomojo ilgalaikio badavimo metu organizmas žūva dėl autointoksikacijos irimo produktais, o vykstant sąmoningam gydomojo badavimo procesui visi nuodai ir irimo produktai pašalinami iš organizmo geriant daug vandens ir kitomis valomosiomis procedūromis – masažais, voniomis, oro voniomis. Badaujant parą į savaitę visiškai pakanka gerti švarų vandenį.

Badavimas sudaro organizmui sąlygas visą jo gyvybinę jėgą panaudoti apsivalymui. P.Bregas savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad kassavaitinis 24 valandų badavimas ir keli ilgesni badavimai per metus padeda iš sąnarių, raumenų ir kraujagyslių išvalyti toksinus ir šlakus. Tokiu būdu žmogus ne tik atgauna ir išlaiko sveikatą, bet ir užkerta kelią priešlaikiniam senėjimui.

Badavimas – vidinis gydymas ir valymas. Kai nustojame valgyti, visa gyvybinė energija, kuri buvo naudojama maistui įsisavinti, dabar eikvojama nuodams iš organizmo šalinti. Be to, netenkama bereikalingo svorio ir žmonėms grįžta gera savijauta, energija ir žvalumas. Badavimas – greičiausias ir natūraliausias cholesterolio kiekio kraujuje mažinimo būdas.

Žinoma, po badavimo negalima pulti vėl nuodytis ir valgyti viską, dėl ko ir badavome. Turime peržiūrėti savo mitybos įpročius ir mokytis maitintis sveiku, energiją teikiančiu maistu. Šis organizmo valymo būdas geras tuo, kad yra natūralus ir nieko nekainuojantis. Sergantys chroniškomis ligomis ar turintys didelį antsvorį žmonės turėtų pasitarti su gydytoju ir neeksperimentuoti savarankiškai.

Jei nusprendėte valytis badaudami, kaip pataria P.Bregas – būtinai susiraskite literatūros apie tai ir griežtai laikykitės rekomendacijų. Jei norite badauti ilgiau – būtinai pasitarkite su dietologu. Nesitarkite su žmonėmis, neturinčiais supratimo apie badavimą – jų skeptiškumas numuš bet kokį entuziazmą. Jei jaučiate, kad toks valymosi būdas jums tinka – bandykite, nes tai pačios gamtos diktuojamas būdas.

Ką tai duoda? Atsinaujinimą, sveikatą, žvalumą ir neblėstančią jaunystę. Daugelis mūsų niekuomet neduoda poilsio savo skrandžiui.. Mitybos specialistas prof.A.Eretas pasakė: “Gyvenimas – tai mitybos tragedija!“ P.Bregas priduria dar vieną seną išmintį: “Žmogus kasa sau duobę peiliu ir šakute“ . Gamta mums padovanojo puikų būdą suteikti fiziologinį poilsį savo kūnui, ir remdamiesi daugelio sveikuolių patirtimi, kiekvienas tai galime išbandyti.

Kaip jūs manote? 🙂

Televizija

Mūsų laikais sunku įsivaizduoti gyvenimą be televizijos. Ir jei prieš kelis dešimtmečius televizorių įjungdavome kartais, tai dabar daugelyje namų jis įjungtas “dėl fono“. Gerai tai ar ne? Gal tai tiesiog informacijos skleidimo būdas? Pradinis sumanymas gal ir buvo toks..

Ilgai rinkau šiai temai informaciją, kuri, manau, ir jums bus įdomi.

Statistika teigia, kad šiuolaikinis žmogus praleidžia prie televizoriaus vidutiniškai 4 valandas per dieną. To visiškai pakanka, kad garso ir ryškių vaizdų pagalba būtų suformuoti tam tikri vaizdiniai žmogaus smegenyse, kurie vėliau gali veikti žmogaus mąstymą ir veiksmus. Ankstesnėse epochose tam, kad  būtų išsilavinęs, žmogus vystė savo intelektą – kad pasiektų šį tikslą, žmonės skaitė, rašė, diskutavo, t.y., – nuolat mokėsi.

Dabar gi, esant vaizdinei komunikacijai, tereikia orientuotis vaizduose, o tam, kaip tvirtina psichologai, intelektualių sugebėjimų nereikia. Jei knyga moko mąstyti, tai poveikis per vaizdus ne tik atbukina, bet ir yra galingas įtaigos instrumentas. Kaip tai vyksta?

Įtaiga yra dvejopa: tiesioginė ir netiesioginė:

Tiesioginė – tai ištarti žodžiai ar komandos, tai poveikis į sąmonę.

Netiesioginės įtaigos atveju viskas vyksta priešingai – sąmonė apeinama, o per vaizdinius vyksta poveikis į pasąmonę.

Tiesioginei įtaigai paprastai priešinamasi, nes niekas nenori būti valdomas ar manipuliuojamas. Netiesioginei įtakai paprastai nesipriešinama, nes sąmonė nedalyvauja, o tiesiog stebimi vaizdai. Šiuolaikinė vaizdinė informacija (reklama, įvairios politinės laidos) visada turi užslėptą informaciją, kuri veikia pasąmonę. Todėl poveikis per vaizdinius – pats efektyviausias.

Besaikis televizoriaus žiūrėjimas formuoja menko aktyvumo ir žemo darbingumo žmogų. Jo veikla – dažniausiai darbo imitacija arba darbo vykdymas per prievartą, be entuziazmo. Tyrimai parodė, kad sėkmingi, aktyvūs dirbantys jaunuoliai ankstyvoje vaikystėje žiūrėjo televizorių apie porą valandų į savaitę, o kai kurie augo šeimose, kur televizorius apskritai nebuvo žiūrimas. Sėkmingų žmonių laikas, praleistas vaikystėje prie televizoriaus, neviršijo pusvalandžio į dieną.

Amerikiečių ekspertų išvados teigia, kad 10 valandų televizoriaus žiūrėjimo per savaitę ketvirčiu sumažina žmogaus kūrybinį potencialą. Dvi valandos televizoriaus žiūrėjimo per dieną vaikystėje sumažina kūrybinį potencialą per pusę. Kuo ilgiau žiūrimas televizorius vaikystėje, tuo labiau gesinamas kūrybingumas, aktyvumas ir žmogaus entuziazmas. Dar vienas ekspertų pastebėjimas – neiniciatyvūs, pasyvūs žmonės yra linkę į įvairias priklausomybes, tarp jų ir nuo televizoriaus.

Kita labai svarbi šio reiškinio pusė – per televizijos laidas, filmus ir reklamą “įrašomi“ elgesio stereotipai ir siekiamybės. Suaugusieji klaidingai mano, kad vaikams televizija negali pakenkti. Tyrimais taip pat įrodyta, kad subrendusio, suaugusio žmogaus smegenys į išorinius dirgiklius reaguoja visai kitaip, nei mažo vaiko besiformuojančios smegenys.

Suaugę žmonės gali filtruoti, analizuoti ir apdoroti informaciją, remdamiesi vaikystėje ir per gyvenimą suformuota “duomenų baze“. Vaikams šis procesas vyksta visiškai kitaip. Svarbiausių nuostatų formavimas ir įtvirtinimas – praktiškai visam gyvenimui – vyksta proporcingai smegenų augimui ir brendimui. Vaikystėje suformuotos nuostatos yra bazinės (prisiminkime Mauglio sindromą), performuoti jas sunku, o kartais ir neįmanoma.

Specialistų sudarytas orientacinis svarbiausių gyvenimo nuostatų formavimosi grafikas yra toks:

iki 4 metų – 80%,

iki 6 metų – 90%,

iki 10 – apie 97%,

ir apie 18 gyvenimo metus žmogaus pagrindinės nuostatos yra susiformavusios.

Taigi, greitai besikeičiantys vaizdai televizoriaus ekrane formuoja vaiko smegenyse “duomenų bazę“, kuri įtakos jo gyvenimą. Kad besiformuojanti asmenybė nebūtų žalojama, psichologai rekomenduoja vaikams iki 3 metų apskritai nežiūrėti televizoriaus, o vyresniems (taip pat ribotai) rodyti tik harmoningas, vaikų amžių atitinkančias mokomąsias laideles ar filmus.

Kodėl tai svarbu? Be pasaulėžiūros formavimo, kai kurių laidų žiūrėjimas sukelia panikos ir baimės pojūčius ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – tai neigiamai veikia psichiką. Vienareikšmiškai vaikams kenkia programos, skirtos suaugusiems, nes informacija gali būti suprasta neteisingai, savaip. Galiausiai vaikas, matydamas per ekraną smurtą, žalingų įpročių afišavimą, erotiką, keiksmus, susišaudymus, lavonus – pradeda tai vertinti kaip socialinę normą. Taip gimsta paauglių ir net suaugusių žiaurumas.

Šis faktas taip pat patvirtintas tyrimais, kurių išvada teigia: nuo vaikystės žiūrimi žiaurūs vaizdai yra labai stiprus katalizatorius nusikaltimams. Kokiu būdu? Pasirodo, neigiama energija, kaupiama iš ekrano per demonstruojamus agresyvaus elgesio modelius, priėjus iki tam tikros gradacijos, galiausiai prasiveržia ir yra išmetama į aplinką per smurtą. Daugelio šalių tyrėjai įrodė, kad ryšys tarp televizijos poveikio ir didėjančio jaunų žmonių nusikalstamumo yra akivaizdus. Šis dėsningumas pasireiškia įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Kadangi ekraninė agresija kasmet auga, tai kiekviena nauja karta gauna vis didesnį agresyvumo energijos krūvį, kuris sociume pasireiškia kaip polinkis į kriminalinį elgesį. Britų mokslininkas A.Sigman daro dar kategoriškesnę išvadą: televizija yra mūsų laikų blogis ir vadina ją “infokratija“. Jis pabrėžia, kad žodžius “televizorius“, “televizija“, “internetas“, “DVD“ galima apibendrinti vienu žodžiu: “ekranas“, kuris nusako tą patį poveikį.

Dar 1970 metais Vakarų Europos sociologai sudarė televizijos neigiamo poveikio sąrašą, kuris labai aktualus ir mūsų dienomis. Štai keli punktai iš jo:

tai nekorektiška, perteklinė politinė propaganda ir reklama;

agresija,

fizinė ir moralinė prievarta ekrane ir erotikos perteklius;

sisteminis realybės iškraipymas;

negatyviai nuspalvinta socialinė informacija ir nepateisinamai didelis kiekis pranešimų apie katastrofas, smurtą, aukas ir pan.;

nekorektiška, iškraipyta vedančiųjų kalba;

perteklinis užsienio produkcijos kiekis;

nepagarbūs pasisakymai apie žmones, nacionalines vertybes, istoriją ir kultūrą.

Šis sąrašas mūsų dienomis vis papildomas naujais punktais. Psichologai teigia, kad kai “dėl fono“ įjungtas televizorius, šeimos nariai mažiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje. Dietologai teigia, kad išsivystė savotiška priklausomybės forma, kai įjungus televizorių, bėgama atsinešti maisto (dažnai dėl spalvingos maisto reklamos poveikio). Jei valgymo metu žiūrime televizorių, mūsų protas silpnai priima skrandžio signalus apie pasisotinimo jausmą, ir tokiu būdu dienos racionas viršijamas iki 30%. O kur dar hipodinamija..

Ar televizija yra toks jau blogis? Tikrai ne, jei vietoje, laiku, sąmoningai ir tiek, kiek tikrai reikia. Yra įdomių filmų, mokomųjų laidų, dokumentinių filmų – tai gali būti prasmingas laiko praleidimas. Bet.. turime pripažinti, kad dažnai piktnaudžiaujame šiuo išradimu, kuris ne tik atima brangų laiką, bet ir gesina mūsų kūrybingumą ir atitraukia nuo daug svarbesnių ir įdomesnių užsiėmimų. Taigi – būkime atidūs ir budrūs, o svarbiausia – saugokime savo vaikus!

Iš gyvenimo apie gyvenimą :)

VEIDRODIS

Kadaise vienas karalius pastatė didžiulius rūmus, kuriuose sienos, lubos ir grindys buvo veidrodinės. Ir atsitik tu man taip – įbėgo į šiuos keistus rūmus šuo.. Apsižvalgęs jis pamatė daugybę šunų aplink – jie buvo visur.. Šuo buvo drąsus ir nuovokus, todėl pradėjo urgzti, kad išgąsdintų tuos šunis ir apsigintų. Bet šunys atsakydami taip pat urzgė! Tuomet šuo nusprendė, kad jo gyvybė pavojuje ir ėmė loti. Bet tie tūkstančiai šunų taip pat ėmė įnirtingai loti.. ir kuo stipriau šuo lojo, tuo smarkiau atsakydami lojo ir šunys..

Ryte vargšą šunį rado negyvai užsilojusį.. Jis buvo vienas rūmuose, kuriuose buvo daugybė veidrodžių. Niekas jo nepuolė, bet jis pamatė savo atvaizdus ir išsigando. Ir kai tik jis pradėjo kovoti su savo atvaizdais, tie atvaizdai veidrodyje taip pat stojo į kovą.. Jis žuvo kovoje su savo atvaizdais..

Moralė: jei nėra kliūčių mūsų viduje, tai nėra jokių kliūčių ir mūsų kelyje – toks Dėsnis. Pasaulis – viso labo Veidrodis, didžiulis Veidrodis..

KŪRĖJO DOVANA

Kartą moteris susapnavo sapną, kuriame ji pakliuvo pas Kūrėją.
– O Dieve, tai tu?
– Taip, moterie, tai aš.
– Ar.. galėčiau tavęs kai ko paprašyti, jei jau mes susitikome?..
– Žinoma, prašyk, ko tik nori , – supratingai šyptelėjo Kūrėjas.
– Ačiū! Tuomet.. prašysiu svarbiausio, tai, ko trokšta visi – sveikatos, laimės, meilės, sėkmės ir.. daug pinigų.
Kūrėjas nusišypsojo, išėjo trumpam ir grįžo, nešinas maža popierine dėžute, kurią įteikė moteriai.
– Ir tai viskas?.., – nustebo moteris.
– Taip, čia yra viskas.. O ar tu nežinojai, kad aš dalinu tik troškimų sėklas?.. 🙂

PAVYDAS

Į Mokytoją kreipėsi jauna moteris:
– Mokytojau, patark – kodėl aš taip pavydžiu savo vyro ir dėl to kenčiu?.. Kai jis atsiliepia telefonu, man atrodo, kad tai slaptas gerbėjos skambutis.. kai jis užtrunka darbe, man piešiasi slapti pasimatymai.. pavydžiu buvusioms, pavydžiu kolegėms, kiekvienai sutiktai moteriai.. Tai kankina mane, ką man daryti?
– Taip, pavydas – apgaulingas jausmas, – atsakė Mokytojas. – Tai net ne pavydas, o baimė prarasti. Ką tau daryti? Nustok bijoti! Suprask – tai beprasmiška: kai nėra pagrindo pavydėti, tai yra kvaila, o kai priežastis yra, pavydėti jau vėlu.. Todėl negraužk savęs tuščiai ir džiaukis gyvenimu.. 🙂

KAIP PAJUSTI KŪRĖJĄ?

Kompozitoriaus genialumo išraiška yra jo muzikoje, bet nagrinėdami atskiras natas, genialumo nepamatysime.. Poeto talentas išreiškiamas eilėmis, bet studijuodami žodžius, talento nesuprasime. Kūrėjas išreiškia save per Kūriniją, ir nagrinėdami atskiras jos dalis, mes Kūrėjo nerasime lygiai taip pat, kaip nagrinėdami kūną, neaptiksime dvasios..

Žiūrėdamas į saulėlydį, žmogus matys tik saulę, debesis ir horizontą, kol nesupras, kad grožis negyvuoja pats savaime. Grožis yra sugebėjimas matyti.. Bandymai suvokti Kūrėją bus tušti, kol nesuprasime, kad jo neįmanoma pamatyti kaip asmens.. kad jį pajustume, reikia turėti tyrą vaiko sąmonę – neiškraipytą sugalvotomis doktrinomis ir įsitikinimais.. 🙂

MEILĖS JĖGA

Pareiga be meilės padaro žmogų irzlų. Atsakomybė be meilės daro žmogų tiesmukišku. Teisingumas be meilės padaro žmogų žiauriu. Tiesa be meilės paverčia žmogų negailestingu kritiku. Auklėjimas be meilės padaro žmogų bejausmiu. Protas be meilės daro žmogų gudriu. Meilumas be meilės padaro žmogų veidmainiu. Tvarka be meilės daro žmogų priekabiu. Kompetencija be meilės padaro žmogų nuobodžiu. Valdžia be meilės paverčia žmogų smurtautoju. Garbė be meilės padaro žmogų pasipūtusiu. Turtas be meilės daro žmogų gobšu. Tikėjimas be meilės paverčia žmogų fanatiku..
Gyvenimas be Meilės kietas, pilkas ir bejausmis, todėl – mylėkime, mylėkime, mylėkime!.. 🙂

Šypsokimės :)

Nuostabi šiandien diena ir labai labai reikalinga 🙂 . Šiuolaikinis gyvenimas suteikia mažai progų nuoširdžiai šypsenai ir.. žmonės palengva netenka humoro jausmo. Mums jau darosi “normali“ streso būsena.., bet šiandien metame ją lauk, nes stresas yra tiesiog nesveikas, su daugybe šalutinių poveikių įprotis.. O šypsena, nuoširdus juokas – pati galingiausia teigiama emocija ir geriausias vaistas nuo visų mus liūdinančių emocijų 🙂 .

Ne veltui visi sveikuoliai ir filosofai, psichologai ir medikai, išminčiai ir šiaip šaunūs optimistai šlovina juoką ir kuria apie jį posakius ir patarles. Man patinka ši: “Juokis – ir įsigysi draugų, raukykis – ir įsigysi raukšlių“ .. Arba: “Jeigu tu juokiesi, tai visas pasaulis juokiasi su tavimi. Jeigu tu verki, tai verki vienas“. Japonų patarlė pritaria: “Kai juokiasi veidas, juokiasi ir širdis, ir skrandis, o kai veidas piktas, pyksta ir visi vidaus organai“. Beveik visose tautose yra patarlė: “Juoktis sveika“. 🙂 Jau šypsotės? 🙂

Ir labai teisingai, nes tai, pasirodo, ir puikus fizinis pratimas! Oho, kiek puikių reiškinių organizme vyksta, kai mes šypsomės 🙂 : gerėja nuotaika, gaminamas vitaminas C, stiprėja imunitetas, aktyvuojami visi gyvybiškai svarbūs procesai organizme.. o juokas tonizuoja, gerina, optimizuoja visas kūno funkcijas ir net gydo! Be to, linksmiems žmonėms net neateina nė į galvą kažko pykti, kritikuoti, bijoti – šalia linksmo žmogaus aplinkiniai pajunta stebuklingą nuotaikos pakylėjimą..

Pasirodo, juokas užkrečiamas, ir tai vienintelis dalykas, kuriuo norisi užsikrėsti 🙂 .. Kai juokiamės, mes ne tik darome sau pozityvų poveikį, bet taip pat ir mus supantiems žmonėms.. Kur šypsena ir nuoširdus juokas, ten gera ir norisi būti.. Be to, juokas ilgina gyvenimą: prisideda ne tik metų kiekis, bet ir žymiai pagerėja jų kokybė.. Linksmi žmonės yra žyyymiai gražesni ir jaunatviškesni už susiraukusius, nes jų raumenų tonusas yra daug geresnis. Netikite? – pabandykite nusišypsoti sau veidrodyje, o paskui piktai susiraukite – kuris veidelis dailesnis ir jaunatviškesnis? 🙂

Psichologai teigia, kad linksmi žmonės yra smalsūs, turi lakią fantaziją ir yra geranoriški. Linksmų žmonių tarpusavio santykiai tvirtesni, nes jie atviresni ir nuoširdesni, jie greičiau randa išeitį spręsdami gyvenimiškas problemas. Psichologai nustatė, kad moterys šypsosi ir juokiasi dažniau nei vyrai, o žmonės, vyresni nei keturiasdešimties metų (deja!), juokiasi mažiau už jaunesnius.. Ir pagrindinė išvada – kai esame gerai nusiteikę, pasaulis ir žmonės atrodo ir yra mums geresni, todėl šypsokimės, ir pasaulis nusišypsos mums atsakydamas 🙂 .

O jei tai dar nėra gerasis mūsų įprotis, kreipkimės į išmintinguosius indus. Žinot, ką jie turi? Ogi Chasja jogą – tai juoko joga 🙂 . Indas jogas Madan Katarija dirba šį darbą jau daugelį metų – renka grupes žmonių, kurie susirinkę.. juokiasi iš širdies. Jie ne tik praskaidrina sau ir aplinkiniams nuotaiką, bet ir.. sveiksta, meta svorį ir išmoksta džiaugtis gyvenimu. Praktikuojantys Chasja jogą tegia, kad minutė nuoširdaus juoko prilygsta 40 minučių bėgimui, o 10-15 minučių juoko sudegina tiek kalorijų, kiek turi plytelė šokolado..

Senovės mąstytojai teigė, kad juokas paryškina individualybę, o humoro jausmas – tai talentas, kurį žmogui padovanojo pati gamta. Tai galinga jėga, kuri atneša žmonėms džiaugsmą ir gerovę. Sokratas stebėjosi: “Ar rimtumas gali būti kliūtis juokui? Paaiškinkite man, kaip gali žmogus atmesti linksmumą – džiaugsmingąją savo dalį?!“ Taigi – šypsokimės – neatmeskime nuostabiausios gamtos dovanos 🙂 .

Ir.. Odė šypsenai iš atviruko, kurį gavau dovanų ir kurį visada turiu netoliese, jei sugalvočiau susiraukti: “ŠYPSOKIS, Tavo šypsena – veiksmingas rūpesčių naikintojas, ŠYPSOKIS – Tavo šypsena – ekologiškas šilumos gamintojas. ŠYPSOKIS, nes Tavo šypsena – magiškas stebuklų tiekėjas, ŠYPSOKIS – nes Tavo šypsena – pats maloniausias pokyčių vėjas.. ŠYPSOKIS! Šypsena yra visų spynų pin-kodas. ŠYPSOKIS! Šypsena yra sveikiausias meilės nuodas“ 🙂

Tikiu, kad jau pasipuošėte savo gražiausia šypsena 😀 Smagios pokštų dienos ir gražaus pavasarinio širdžių žydėjimo 😉 !!

.