Metai: 2010

Jei norime būti sveiki, laimingi ir sėkmingi, turime išmokti mąstyti pozityviai – nuo to priklauso mūsų būsena, laimė ir išvaizda. Galime manyti, kad pozityvus mąstymas – mados ar tikėjimo reikalas, bet sunku teigti, kad mąstant negatyviai galime tikėtis gero rezultato. Savo įgimtas savybes stebėtis ir džiaugtis mes ilgainiui keičiame naujais įpročiais: bambėti ir niurgzti dėl menkiausių priežasčių – iš čia taip pat kyla negatyvus mąstymas.

“Laimė visada su tuo, kas patenkintas“ – sakė Aristotelis. Mokykimės iš naujo pastebėti tai, ko dažnai jau nepastebime: pasidžiaugti pirma pavasarine gėle, rytiniais saulės spinduliais, paukščių čiulbėjimu, bendravimu su artimaisiais, vaiko šypsena, o ir patys dovanokime šypsenas.. Tegul tai tampa mūsų geru įpročiu 🙂 . Mes laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi, todėl.. galime tapti laimingais tiesiog dabar – priežasčių tam daugybė.

Vertinkime tai, ką turime, tuomet dėkingumo jausmas užpildys širdį pilnatve, o tai galinga kuriamoji jėga. Įsivaizduokime, kad padovanojame kažką žmogui, o jis į tai nereaguoja. Žinoma, suabejosime – ar vertėjo, ir ar dovanosime jam kažką ateityje. Taip ir gyvenime – jei norime gyventi laimėje ir gausoje, turime vertinti ir džiaugtis tuo, ką turime. Dėkingumo jausmas subalansuoja nepritekliaus būseną.

Gali atrodyti, kad nėra kuo džiaugtis, bet pabandykime įsivaizduoti, kad iš mūsų atima tai, ką turime. Ar pasijusime prastai? Greičiausiai, taip.. Iš to galime daryti išvadą, kad tam tikrą laimės dalį jau turime 🙂 .. Pagalvokime apie tai ir džiaukimės tuo, kas jau yra mūsų gyvenime. Dėkingumas – pagrindinis pozityvaus mąstymo “raktas“ ir entuziazmo šaltinis, o taip pat užtikrintas kelias į gausą.

Viskas, kas yra aplink mus, išorėje, yra smulkmenos, palyginus su tuo, kas yra mumyse. Visi geriausi dalykai ir didžiausi stebuklai prasideda nuo mūsų minčių. Niekas iš išorės negali padaryti mus laimingais, jei mūsų mintyse vyrauja chaosas arba negatyvios mintys. Jei rišame savo laimę su išorinėmis aplinkybėmis, tuomet nuolat esame nuo jų priklausomi. Pozityvumas ir laimė atveda į sėkmę žymiai greičiau, nei išorinė sėkmė – į laimę. Pinigai atneša pasitenkinimą tik trumpam..

Laimės suvokimas subjektyvus kiekvienam žmogui, ji nematuojama objektyviais rodikliais. Lyginti save su kitais – tiesus kelias pasijusti nelaimingu ir paskęsti negatyviose mintyse. Dar vienas negatyvių minčių šaltinis – pastangos keisti kitus žmones arba aplinkybes. Psichologiškai brandus žmogus prisitaiko prie aplinkybių ir jei keičia, tai tik patį save.

Yra įvairių būdų ir metodikų, padedančių įsisavinti pozityvų mąstymą. Pirmiausia, žinoma, atsipalaidavimo pratimai, meditacija – tam, kad nuramintume “plepantį“ protą ir tiesiog aiškiai pamatytume savo mintis. Geras būdas atsikratyti negatyvių minčių – tiesiog jas užrašyti, o šalia parašyti pageidaujamą rezultatą pozityviomis mintimis ir kaskart, atėjus negatyviai minčiai, perskaityti tas pozityvias mintis.

Jei neramu, apima liūdnos mintys – užsiimkime fizine veikla ar sportu – fizinio aktyvumo metu sudega adrenalinas, sukėlęs nerimą. Protas išskaidrėja, ateina aiškumas, pamatome nerimo priežastis ir sprendimus. Naudinga fizinio aktyvumo metu, pvz., einant, mintyse kartoti pozityvias afirmacijas (tvirtinančius teiginius), nes su judesiu, pasirodo, geriau įsisąmoninamas tekstas. Nepamirškime, kad afirmacijos turi būti formuluojamos esamu laiku ir pozityviai ( pvz., aš sveikas, mano nuotaika puiki, esu laimingas, esu turtingas ir t. t..)

Ir pabaigai smagi vizualizacija “kaip pasijusti laimingu“. Pabandom? 🙂 .. Pagalvokite, kas turėtų įvykti tiesiog dabar, kad jūs pasijustumėte laimingas? Mylimo žmogaus skambutis, stambi išlošta suma, stebuklingas išgijimas ar ilgai lauktas darbas? Įsivaizduokite būtent tai, kas padarytų jus dabar laimingu ir pajuskite tą būseną visa savo esybe: ištieskite pečius, nusišypsokite, pajuskite džiaugsmo kibirkštėles ir dvasinį pakilimą..

Išlaikykite, išgyvenkite šitą būseną kuo ilgiau, bent .. 5 minutes 😉 .. Jei jus išblaškė telefono skambutis ar dar kas nors, pakartokite ją dar kartą. Neskubėkite, įeikite į šią būseną palaipsniui – lyg į šaltą jūros vandenį. Gal pradžioje ji bus kiek neįprasta, lyg naujas rūbas, prie kurio kūnas įpranta palaipsniui. Po penkių minučių grįžkite prie įprasto mąstymo – nesumokėtų sąskaitų, viršininko grubumo, ir.. kad rytoj anksti keltis.. 🙂

Šiandien viskas – savo laimės “porciją“ jau gavote. Rytoj pakartokite seansą vėl ir mėgaukitės laimės būsena tiek pat laiko. Galite jį šiek tiek prailginti (iki 15-20 minučių) ir pridėti antrą “porciją“, tuomet turėsite rytinį ir vakarinį laimės seansą. Tai tikrai nedaug – juk nebijome valgyti 3 kartus į dieną, todėl ir laimės seansais mėgaukimės tiek, kiek norime: juk tai naudinga sveikatai ir malonu..

Kai įprasite lengvai įeiti į laimės būseną, jau nebereikės sėdėti specialioje pozoje, galėsite užsiimti įprastais darbais: bendrauti su mylimu žmogumi, plauti indus, meistrauti, vaikščioti su augintiniu.. Stenkitės išlaikyti ilgainiui šią būseną kuo ilgiau, kol galiausiai priprasite su ja gyventi nuolat 🙂 . O štai “išeiti“ iš šios laimės būsenos visai nebūtina – jei pamiršite tai padaryti po suplanuotų 15 minučių – nuostabu!! 😉

Mąstykime pozityviai, būkime laimingi 😀 .. Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 😀

Mūsų gyvenimo tempas dažnai toks, kad esame linkę nuklysti į tuos du kraštutinumus – pasyvumą arba bėgimą – kurie užmigdo mūsų sąmonę. Na, o chaotiškos mintys padaro gyvenimą nevaldomą ir nenuspėjamą. Palyginimui galėtume pažiūrėti į tokią situaciją per psichologo Džono Grėjaus siūlomą analogiją: įsivaizduokime, kad atėjome į maitinimo įstaigą, mums atneša gausų valgių meniu, o mes į jį nekreipiame dėmesio.

Valgyti norime, reikalaujame maisto, bet į meniu žiūrėti atsisakome. Galiausiai sutrikęs padavėjas pradeda mums nešti viską, kas yra virtuvėje, o mes išalkę puolame valgyti visų patiekalų – nesigilindami, iš ko ir kaip jie paruošti.. Tai nei racionalu, nei protinga, nei sveika, bet juk dažnai būtent taip ir elgiamės su minčių “meniu“.. Mintys tarsi patiekalai iš meniu: kad pasirinktume, mes turime atversti jį ir rinktis tai, ką norime, o ko nenorime, praleisti.

Mintys dar nėra patirtis, mintys yra tik patirties pasiūlymas. Protas neatakuoja mintimis, jis tiesiog siūlo, o mes galime rinktis. Kokias mintis mes fiksuojame, apie ką dažniausiai galvojame, tokią patirtį ir išgyvename. Jei užsicikliname ties mintimis apie problemas, nesekmes, ligas, tai.. greičiausiai visa tai ir išgyvensime. O kai mąstome pozityviai, mes kaupiame teigiamas emocijas, mus apima žvalumas, įkvėpimas, būsimų pasiekimų nuojauta – tai ir veda mus į sėkmę.

Visa tai sąlygoja paprasta energijų apykaita: jei mintys negatyvios, tai ir žodžiai bei veiksmai negatyvūs, o geros mintys pritraukia gėrį į gyvenimą. Visos mūsų kūno ląstelės taip pat “skaito“ mūsų mintis. Kuo geresnės ir šiltesnės mūsų mintys apie sveikatą, tuo aktyvesnės mūsų ląstelės ir sveikesnis organizmas, o mintys apie ligas ruošia dirvą ligai. Jau yra užregistruota daugybė tyrimų, kai susirgus teigiamos mintys padeda kūnui mobilizuotis ir greičiau pasveikti.

Kuo daugiau energijos ir emocijos mes įdedame į minčių formą, tuo aktyviau ir tiksliau ji realizuojama. Minties forma yra vaizdinys (projektas), kai aiškiai įsivaizduojame, ko norime – tai ir yra kūrybinė energija, emocijos jėga, kuri padeda įgyvendinti mintį. Aiškiai įsivaizduodami galutinį rezultatą, pridėdami pastangas link jo įgyvendinimo ir būdami įsitikinę, kad bus taip, kaip sumanyta, mes garantuojame sėkmingą savo minčių realizavimą.

Svarbu laiku pastebėti negatyvias mintis, išsiaiškinti, ar jos pagrįstos ir sąmoningai pakeisti jas pozityviomis. Tam kad priimtume naujas, pozityvias mintis, būtinai turime atsisakyti senųjų, nes jos vėl ir vėl sugrįš. Kaip tai padaryti? Be emocijų – nes emocija “paleidžia“ mintį veiksmui, kadangi ji fiksuojama kaip svarbi – ramiai atsisakykime neigiamų minčių. Pavyzdžiui, jei ateina mintis apie ligą, ramiai atsisakykime jos ir rinkimės mintis apie sveikatą.

Gali tekti įdėti nemažai pastangų, kol įpratinsime protą dirbti sąmoningo pasirinkimo režimu. Nelaukime, kol šviesi mintis ateis savaime, mokykimės mąstyti sąmoningai ir formuoti savo mintis, bei atmesti negatyvias. Galiausiai pastangos tikrai duos rezultatą ir protas “įpras“ siūlyti tik pozityvias mintis. Ir nepamirškime: tik jei “siūloma“ mintis nepriimama, tuomet ji nustojama “siūlyti“.

Dauguma mūsų negatyvių minčių stipriai laikosi už mūsų neryžtingumo ir abejonių. Jei kažkas gyvenime kelia nerimą ir su tuo susijusias negatyvias mintis – išsiaiškinkime, ką galime konkrečiai padaryti, kad jų neliktų ir ryžtingai veikime – tai vienintelė išeitis išsklaidyti abejonėms. Tuomet nereikės bijoti to, ko dar nežinome. Neryžtingumą ir su juo susijusias negatyvias mintis įveikti lengviau, nei negatyvias mintis iš praeities.

Yra dar vienas ypatumas – kai pradedame sąmoningai pozityviai mąstyti ir siekti kažkokio savo tikslo, mes dažnai pradedame labai nerimauti dėl rezultato, laukti jo. Tai pradeda mažinti tikėjimą rezultatu (nesulaukus taip greitai, kaip norėjome) ir pasėja abejones. Gali atsirasti ir negatyvios mintys, todėl būkime kantrūs ir savo nekantrumu nedarykime patys sau kliūčių..

Sąmoningumas pirmiausia yra ramybė ir nesiblaškymas. Jei sunku to pasiekti, praktikuokime atsipalaidavimą arba meditaciją. Neskubinkime gyvenimo, leiskime jam laisvai tekėti. Harmoningai įsiliekime savo mintimis, kūryba ir veiksmais į bendrą gyvenimo tėkmę. Savo mintimis mes kiekvieną akimirką kuriame savo gyvenimą. Kurkime sąmoningai ir atidžiai rinkimės savo mintis. Pozityvias! Būtinai.. 😀

Dėkoju visiems man rašantiems – tiek daug įdomių minčių. Į vieną klausimą norėčiau atsakyti, pasvarstyti plačiau, nes daug kam bus įdomu: “… pažįstu daug puikių žmonių, kurie yra tikrai geri, bet gyvenime nelaimingi. Jie ir protingi, ir saviugda užsiima, ir išsilavinę, o nei pozityvus mąstymas padeda, nei psichologijos studijavimas, nei atliekami geri darbai kitiems. Kodėl?.. Karma? Lemtis? Kame čia reikalas?..“ (A.K.)

Pasvarstykime pirmiausia, koks yra geras žmogus? Žinoma, nepiktas, geranoriškas, darantis gerus darbus. “Geras“ dažniausiai vertiname pagal išorinius, mums matomus veiksmus, tiesa? Dabar pažiūrėkime kitaip: ar geras žmogus negali turėti negatyvių minčių ir su tuo susijusių gyvenimo programų? Ar mes tikrai žinome, kaip jis mąsto? Jis gal ir nedaro akivaizdžiai blogų darbų kitiems, bet gali daryti blogai sau – savo mintimis ir nuostatomis – sutinkate?

Paplitęs reiškinys ir apsimestinis pozityvumas arba paviršutinis optimizmas. Kai išoriškai šypsomės, o viduje, galvoje “velniai skraido“, kai turime kaukes, kelis “veidus“.. Tai dviveidiškumas, kurio kartais ir nesuvokiame, ir kuris kelia vidinius prieštaravimus. Anot psichologų, žmogus linkęs sau prisiskirti tik gerąsias, jo manymu, savybes, o blogąsias nurašo aplinkai, lemčiai, aplinkybėms, bet tos aplinkybės dažnai ir išryškina paslėptas ar nenorimas pripažinti žmogaus savybes.

Arba dar vienas pavyzdys – laimingas “blogiukas“. Vėlgi – kaip mes tą jo “laimingumą“ matuosime – jei pagal turtus, tai tik gali tereikšti, kad jis yra kryptingas pinigų atžvilgiu ir visais būdais (priimtinais arba ne) siekia tų savo materialinių tikslų.. Todėl apie karmą ar lemtį svarstyti abstraktu, pažiūrėkime verčiau į mūsų mąstymo mechanizmą, nes mąstymo būdą galime suprasti ir keisti.

Mintis – pradinis taškas, nuo kurio prasideda bet kokia kūryba ar veikla. Tai tarsi veiklos planas, atvedantis į galutinį tašką – minties realizaciją. Svarbiausia sąlyga tam, kad nueitume nuo pageidaujamo pradinio (minties) taško iki galutinio (minties realizacijos) taško yra sąmoningumas. O štai jei žmogus nesąmoningas, tai jo mintys padrikos, nes protas “plepa“ ir galvoje chaosas.

Chaosas taip pat yra procesas (nevaldomas), todėl kai jame mąstymo (nors ir chaotiško) energijos kiekis pasiekia kritinę masę, minčių formos pradeda gyventi “savo gyvenimą“, pritraukdamos įvykius ir aplinkybes, apie kuriuos mes dažniausiai galvojome – svajojome arba, atvirkščiai – baiminomės. Gerai, jei galvojame (nors ir nesąmoningai) pozityviai, bet jei negatyviai (kas būdinga dėl išorinės informacijos poveikio), tai ir įvykiai bus negatyvūs.

Nevaldomos negatyvios mintys labai greitai apauga įkyriomis negatyviomis mintimis (kurios kartais net miegoti neleidžia) ir su jomis susijusiomis negatyviomis emocijomis, ir galiausia gali tapti gyvenimo programa. Jei ta proto dalis, kuri generuoja mintis, yra be dėmesio, jei įsileidžiame į save begalę neapdorotos informacijos, tuomet ir atrodo, kad įvairios mintys atsiranda iš niekur, iš kažkur..

Kokiu būdu mes pradedame chaotiškai (nesąmoningai) mąstyti? Teigiama, kad tai sąlygoja du faktoriai. Pirmas – intelektualios veiklos nebuvimas ir pasyvumas gyvenime; antras faktorius – pastovus stresas, užimtumas su chronišku nuovargiu, neišsimiegojimu, nemiga. Atrodytų, visiškai skrtingų sąlygų įtakota terpė chaotiškam mąstymui atsirasti, o kaip iš jo “išeiti“?

Pirmuoju atveju rekomenduojama užimti protą sąmoningomis mintimis – protine veikla ir atsiriboti nuo pasyvių, nereikalaujančių mąstymo informacijos šaltinių. Rasti mėgiamą veiklą, plėsti interesų ratą, išmokti kažko naudingo (kalbų ir pan.,), galiausiai padirbėti fiziškai. Antruoju atveju, atvirkščiai – būtina pailsėti, išsimiegoti, pakeisti veiklos pobūdį, skirti laiko mėgiamai veiklai.

Abiem atvejais būtina jungtis į samoningą mąstymą, tuomet ir mintys, ir veiksmai bus sąmoningi, o reiškia, ir pilnai valdomi. Kaip išmokti sąmoningai mąstyti ir “atsekti“ negatyvias mintis, kad jos netaptų griaunančiomis, parašysiu sekantį kartą. Labai norėčiau, kad ir jūs pasisakytumėte šia tema, ir mes kartu pasvarstytume, atsakytume A.K. Labai lauksiu jūsų minčių..

Kas yra priklausomybė? Tai nesugebėjimas savęs realizuoti be kažkieno ar kažko pagalbos. Lengviausiai matomos ir suvokiamos priklausomybės yra susietos su turėjimu, galimybe valdyti, todėl kad materialus (fizinis) aspektas visuomet konkretus ir apčiuopiamas (turi matomą išraišką). Tipiški priklausomybės objektai – cigaretės alkoholis, narkotikai, cukrus (iš jo pagaminti saldumynai), kava,vaistai ir t.t..

Neretos priklausomybės nuo telefono, pramogų, parduotuvių, televizoriaus, kompiuterio, lošimų ir t.t.. Tačiau reikia aiškiai skirti priklausomybę nuo pomėgio, laisvos saviraiškos, įkvėpimo. Jei žmogus, tarkim, mėgsta skaityti, jis tai daro su malonumuir tinkamu metu, be to, jis bet kada gali sustoti ir dėl to nejausti nerimo. Priklausomas žmogus sustoti negali: jis negali be to apsieiti net tuomet, kai to tikrai nereikia, daro tai nelaiku, kažkieno kito sąskaita, dažnai net kenkdamas sau.

Priklausomi mes nuo kažko ar ne, galime lengvai patikrinti, kažkuriam laikui atsisakę tam tikros varžančios veiklos ar veiksmo. Jei negalime išbūti net kelių valandų, reiškia, priklausomybė stipri. Svarbiausias kriterijus – sugebėjimas laisvai bet kada sustoti ir jaustis ramiai, jei kažko negalime daryti. Supaprastintai tai skambėtų taip: mes valdome, ar mus valdo, kaip tame posakyje apie alkoholiką – iš pradžių jis geria alkoholį, paskui alkoholis jį “geria“..

Tokios išreikštos fizinės priklausomybės dažnai yra vienos ar kelių psichologinių priklausomybių išraiškos. Kaip jos atsiranda? Dėl nepasitikėjimo savimi, menko savęs vertinimo, nemeilės sau. Kai žmogus nemyli savęs ir dėl to jaučiasi silpnas, jis ieško atramos aplinkiniuose, kituose žmonėse. Toks elgesys palengva tampa psichologine priklausomybe, o jų, anot L.Burbo, yra keletas tipų. Žvilgtelėkime į šias priklausomybes plačiau, nes jos, skirtingai nuo fizinių, yra sunkiau matomos.

Pradėkime nuo priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės ar pritarimo. Su šia priklausomybe žmogus nepasitiki savimi ir net smulkmenose jaučiasi bejėgis, nekalbant jau apie rimtesnius gyvenimo atvejus. Jam sunku ryžtis bet kokiam žingsniui be aplinkinių pritarimo ar patarimo. Žmogus be tokios priklausomybės nesijaučia blogai, jei aplinkiniai nesutinka su jo nuomone ar sprendimais, jis tiesiog konstatuoja, kad jie nesutinka – gal tai jo ir nedžiugina, bet jis lengvai priima kitokią nuomonę.

Priklausomybė nuo kitų pripažinimo. Toks žmogus įsitikinęs, kad nuolat daro per mažai ir tam, kad stimuliuotų save aktyvesnei veiklai, turi gauti aplinkinių pripažinimą. Jis labai nori pagyrimų, todėl net neklaustas papasakos, ką jis padarė ar ruošiasi daryti. Jam reikia, kad visi žinotų apie jo nuveiktus darbus ir įdėtas pastangas. Kiekvienam malonūs pagyrimai, bet jei jų laukiama nuolat, tai ženklas, kad esame nuo jų priklausomi.

Priklausomybė nuo komplimentų (įtariu, labai paplitusi tarp moterų 😉 ). Su tokia priklausomybe žmogus mano esąs nepakankamai patrauklus ar reikšmingas, todėl turi nuolat gauti patvirtinimus komplimentų pavidalu. Komplimentai jam suteikia žvalumo, o be jų jis kenčia. Ši priklausomybė siejama su išvaizda, asmenybės bruožais, todėl tokie žmonės dažnai stengiasi padaryti įspūdį pritrenkiančia išvaizda ar neįprastu elgesiu.

Priklausomybė nuo kitų dėmesio. Toks žmogus jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkas skiria jam dėmesį. Jis nori, kad jo išklausytų, kad su juo kalbėtųsi, kad jį užimtų ir linksmintų. Jis dažnai kažko klausia ar įsiterpia į pokalbį tik dėl to, kad atkreiptų į save dėmesį, nes reikšmingu pasijunta tik tuomet, kai juo susidomi, jį užima, su juo bendrauja.

Priklausomybė nuo buvimo su kitais žmonėmis. Žmogus su šia priklausomybe tiesiog negali būti vienas, jis neranda sau vietos ir negali niekuo užsiimti, jei šalia nėra žmonių. Kompanijoje, atvirkščiai, jis jaučiasi puikiai – buvimas su žmonėmis jam teikia energijos, jis tampa aktyvus. Jo entuziazmas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, kurie šalia. Net jei gyvena vienas, toks žmogus nuolat kviečiasi žmones ir stengiasi gauti kvietimų, nes būti ilgai išbūti vienas jis negali.

Priklausomybė nuo reikalingumo kitiems jausmo. Jei žmogus mano, kad turi pamiršti save vardan kitų ir įsitikinęs, kad tai geriausias būdas parodyti savo meilę, reiškia, jis gali turėti tokią priklausomybę. Jiems būtinai reikalingi žmonės, kurie turi problemų ar kuriems kažko reikia. Tai net gali būti priklausomas nuo alkoholio sutuoktinis, ir tokiu atveju jau susidaro grandinė: priklausomybė nuo priklausomybės.. Tokie žmonės skaito save gelbėtojais ir jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkam (kartais ir neprašomi) padeda. Pavojinga tuo, kad per pagalbą pamirštamas savo gyvenimas, o įkyri neprašoma pagalba net gali būti griaunama jėga.

Priklausomybė nuo kitų laimės. Šio žmogaus laimė tiesiogiai priklauso nuo jo artimų žmonių laimės. Jis daro viską, kad matytų juos laimingais (kaip jis pats supranta) ir todėl jaučiasi atsakingas už jų laimę. Vos pastebėjęs, kad kažkas iš artimųjų neatrodo laimingas, tuoj puola neprašomas daryti viską, kas jo manymu, gali kitą padaryti laimingu. Jis laimingas, kai kiti laimingi ir nelaimingas, kai kiti nelaimingi.

Priklausomybė nuo vadovavimo ir dominavimo. Toks žmogus jaučiasi silpnas ir menkas, negalintis priimti savarankiškų sprendimų. Jis nuolat ieško sau vadovų ir žmonių, galinčių jam vadovauti. Jam svarbus autoritetas, jis gerai jaučiasi tik tuomet, kai kažkas jam vadovauja.

Ir.. keisčiausia – priklausomybė nuo nepriklausomybės. Dažnai laisvi, išoriškai pilnaverčiai žmonės, nuolat deklaruojantys savo laisvę ir nepriklausomybę. Skausmingai žiūri į bet kokį savo sukurtų įsitikinimų ar gyvenimo būdo apribojimą. Tai laisvės suvokimas, krypstantis į egoizmo pusę, todėl dažnai riboja pilnavertį bendravimą ir uždaro žmogų į jo paties sukurtas iliuzijas.

Kokios išvados? Kaip matome, psichologinės priklausomybės dažnai yra nepastebimos ir priimamos kaip neatsiejama gyvenimo dalis. Dažnai jų yra kelios, ir jei jų nepatenkiname, griebiamės ir apčiuopiamesnių priemonių – svaigalų ar destrukcinio elgesio. Svarbiausia išvada – jokiomis išorinėmis priemonėmis neįmanoma sukurti dvasinės pusiausvyros ir laimės būsenos. Visos priklausomybės veda tik tolyn nuo asmeninio tobulėjimo ir dvasinio augimo.

Išorė yra mūsų vidaus veidrodinis atspindys. Tam, kad tas atspindys būtų harmoningas ir nereikėtų išorinių ramsčių priklausomybių pavidalu, turime išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę. Kaip jums atrodo? 🙂