Gyvename visuomenėje ir savo mintimis, žodžiais ir poelgiais veikiame vienas kitą. Ar pastebėjote, kad mes labai lengvai dalinamės abejonėmis ir negatyviais lūkesčiais, o palaikymu ir geranoriškumu – sunkiau? Retas džiaugiasi svetimais pasiekimais.. Kodėl negatyvumas plinta taip lengvai? Todėl, kad labai daug jo skleidžiama, ir žmonės nuolat laukia kažko blogo ir dar blogesnio – tai tapo mūsų dienų visuomeninė matrica.
Tokioje aplinkoje labai greitai iš kūrėjų daromės abejojančiais ir nepasitikinčiais savimi. Todėl ir sakoma, kad neskubėtume savo sumanymais dalintis su aplinkiniais, nes kūrybinė energija yra palaikoma pozityvumu ir tikėjimu savo jėgomis. Įdomiausia tai, kad kartais net artimiausi žmonės savo neapgalvotai mestomis pastabomis gali sustabdyti bet kokį entuziazmą. Apie tai labai taikliai rašė Og Mandino savo “Sėkmės universitetuose“:
“… Kodėl dauguma žmonių leidžia pražūti svajonėms? Svarbiausia priežastis, mano manymu, – neigiamas ir ciniškas aplinkinių požiūris. Dažniausiai tie žmonės – ne mūsų priešai, bet draugai ar net šeimos nariai. Su priešais vienaip ar kitaip susitvarkome, o mūsų draugai, ypač skeptiškai nusiteikusieji, nuolat griauna svajones ciniška šypsena arba nuolatine neigiamos vibracijos srove.
…Tarkim, žmogus džiaugiasi galimybe gauti naują darbą, tikisi daugiau uždirbti, prasmingiau dirbti, priimti asmeninį iššūkį. Jo širdis plaka smarkiau nuo naujų vilčių. Ir štai vieną vakarą, sutikęs kaimyną, jis pasidalija džiaugsmu. O kaimynas šypsodamasis sako: “ Tau nepavyks“ ir pateikia ilgą kliūčių, priežasčių ir problemų sąrašą, dėl ko yra geriau nieko nekeisti, nes nieko iš to nebus.
Nespėjus susivokti, entuziazmas sumažėja beveik iki nulio. Žmogus grįžta namo kaip sumuštas. Visas pasiryžimas ir pasitikėjimas dingsta. Jis klausinėja savęs, mąsto apie priežastis, dėl kurių gali nepasisekti, bet jau ne apie tas, dėl kurių pasisektų. Taip žmogus pasiduoda kaimyno, kuris gal neturi svajonių, skeptiškumui ir neigimui, jo entuziazmas išblėsta…
Arba jauna moteris nusprendžia išmokti megzti. Paima knygą, virbalus, siūlus ir pradeda mokytis paprasčiausių dalykų. Svajoja apie ryškias raštuotas pirštines ir drabužius. Grįžta vyras ir ima postringauti apie tai, kad šis užsiėmimas labai sudėtingas, kad reikia daug metų mokytis, jei nori ką nors nusimegzti. Ir, apskritai, kad daug moterų pradėjo ir metė šias pamokas. Jis globėjiškai nusišypso ir ištaria: “ Vargšele, tu to niekada neišmoksi“. Dar jam nespėjus išeiti iš kambario, ji jau labiau tiki vyro žodžiais nei savo apsisprendimu.
…Lengviausias dalykas – rasti žmogų, galintį pasakyti, ko nesugebate padaryti, ir linksma veido išraiška nurodyti, kad viskas, kas nauja ir drąsu, yra pasmerkta nesėkmei. Neklausykite jų! Tai dažniausiai bus žmogus, kuris pats nieko nedrįsta bandyti, todėl jam ramiau, kai aplink mato tokius pat žmones. Kad ir kokią svajonę turite, patikėkite ja ir išdrįskite įgyvendinti.
Neleiskite svainiui, kaimynui, vyro žvejybos draugui ar vaikinui iš šalia esančios įstaigos atimti jūsų pasitikėjimo savimi, nes tik jis padeda pasiekti tikslą. Neleiskite gulinėjančiam ant sofos ar kas vakarą žiūrinčiam televizorių žmogui aiškinti jums apie gyvenimo beprasmiškumą. Jei turite giliai savyje nors kibirkštėlę svajonės – dėkokite už ją Dievui ir veikite. Niekam neleiskite jos užgesinti…“
Labai gyvenimiškos ir daugeliui nuo vaikystės pažįstamos situacijos, tiesa? Kaip ir suprantama, kodėl taip žmonės elgiasi, tačiau keista, kad toks elgesys gali žaibiškai gerą idėją ir entuziazmą paversti abejone, o kartais ir visai užbraukti. Manau, taip vyksta dėl to, kad mes sukurti būti bendruomeniškais ir mums reikalingas aplinkui esančių žmonių palaikymas ir padrąsinimas.
O ką jūs apie tai manote?