Apie dualumą

Dualumas arba dualybė – tai poliariškumas, priešingybių pora, per kurias žmonės pažįsta šį pasaulį, tai mūsų mąstymo būdas per palyginimus. Gėrį pažįstame, pamatę blogį, šviesą atpažįstame žinodami, kas yra tamsa ir t.t.. Pažindami daikto ar reiškinio priešingas savybes, mes galime jį giliau suprasti. Yra bendri ir abstraktūs dualumai, jie gali būti aktualūs daugeliui žmonių, gali būti svarbūs tik konkrečiam žmogui, o kitam neturintys jokios reikšmės.

Mūsų proto ir pasąmonės veikla sukonstruota iš priešingybių. Kiekvienam žmogui aktualios jo dualybės – tos, su kuriomis jis sutinka ir tos, kurios yra paremtos jo asmenine patirtimi. Dažnai priešingybės išreiškiamos tiesiog neigimu: noriu-nenoriu, patinka-nepatinka, geras-negeras, ir panašiai. Pažinimas per priešingybes yra natūralus, sunkumai prasideda tik tuomet, kai tokio pažinimo įtakoti pradedame vertinti gyvenimą ir emocingai puolame į kraštutinumus.

Žmogus turi valdyti savo protą, jis turi veikti funkcionaliai, bet ne emocionaliai. Emocionalus protas valdo žmogų. Tokio proto veiklą galime atpažinti pagal nestabilias emocines išraiškas: jos svyruoja tarp kraštutinumų, jų veikiamas žmogus tai pyksta, tai atleidžia; tai yra pakilios nuotaikos, tai liūdnas; tai laimingas, tai prislėgtas.. Stipriai veikiamam dualumų žmogui labai svarbu, ką apie jį galvoja žmonės, geras ar blogas jis jiems atrodo.

Jis labai stengiasi atitikti visuomenės kuriamus ir besikeičiančius standartus – nuo to priklauso jo savivertė. Toks žmogus linkęs turėti stiprias nuostatas – kas yra gerai ir kas yra blogai, ir pagal tai vertinti gyvenimą, žmones ir įvykius. Gyvenimas jam saugus atrodo tuomet, kai viskas suskirstyta į gera ir bloga. Atrodytų, viskas teisingai, bet prisiminkime mokymą apie kraštutinumus ir vidurio kelią.

Dar Buda teigė, kad kraštutinumų kelias atneša kančią. Lygi ir rami emocinė būsena suteikia pilną suvokimą ir supratimą to, kas vyksta aplinkui. Dualumas mums reikalingas pasaulio suvokimui, per jį mes galime pasiekti vientisumą ir eiti vidurio keliu, nepasiduodami kraštutinumams. Vidurys – tai vienodai nuo savo kraštutinumų nutolęs taškas. Tas vidurio taškas yra realybės sinchronizavimas, vienybės taškas.

Jame mes matome realybę tokią, kokia ji yra, be kraštutinių vertinimų. Tik emocijų valdomas protas vertina, lygina ir žmogus pasineria į nesibaigiančius išgyvenimus. Tuo tarpu sąmoningai valdomas protas visada veikia optimaliai: žmogus suvokia situaciją tokią, kokia ji yra (o ne tokia, kokia atrodo dėl vertinimų), ir, jei reikia, priima reikalingus ir adekvačius sprendimus.

Kiekvienam žmogui aišku, kad negatyvūs reiškiniai atneša kančią, pozityvūs – laimę. Jei nuolat susiduriame su iššūkiais gyvenime, tai reiškia, kad turime keisti savo elgesį, nes įpuolėme į kraštutinumą. Kaip sakė Buda – išsilaisvinti nuo troškimų, kurie atneša kančią. Suvokimas, kad mes galime kurti savo gyvenimą, labai įkvepia. Todėl būkime atidūs sau – ar esame laimingi, ar neužstrigome emocijose ir vertinimuose, ar nesustojome gyvenimo šalikelėje?

Toks yra mūsų pažinimo kelias šioje Žemėje – per kraštutinumus (dualumą) į vientisumą. Jei nėra kraštutinumų, nėra ir vidurio, nėra kelio ir judėjimo. Reiškia, reikalingi du kraštutinumai ir judėjimas viduriu tarp kraštutinumų. Svarbu – nesustoti ir eiti, nors kartais tam, kad suprastume vidurio kelio privalumus, turime pažinti ir išnagrinėti abi jo puses..