Ekologija: mada ar būtinybė?

Priklausomai iš kokio taško pažiūrėsime.. Labiausiai paplitęs požiūris – kiek tai naudinga-kenksminga atskiram individui, sukelia-nesukelia alergiją, ar turi nepageidautinų pasekmių jo kūnui ar gyvenimui. Nusiprausėme, nusiplovėme rankas, nuleidome vandenį tualete, palaikome švarą namuose, sveikai (ekologiškai) maitinamės, naudojame ekologiškas higienos priemones, rengiamės natūralaus pluošto rūbais – štai į ką dažniausiai susiveda šiuolaikinis “ekologiškumas“.

Su tokiu suvokimu tai ir atrodo tarsi mada ar egzotiška naujovė: vieni ja seka, norėdami būti madingais, kiti atmeta kaip praeisiantį dalyką. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad tai jau tapo gyvenimo būtinybe, ir kad vartotojiškas šio reiškinio suvokimas gali būti pražūtingas? Klaida manyti, kad Žemė yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir sukurta tik tam, kad tarnautų žmonijai, o žmonės gali išdarinėti su ja ką tik sumanę, ir tai niekaip nepakenks nei Žemei, nei žmonijai.

Ar susimąstome, kad Žemė yra mūsų visų vieninteliai namai? Ir kad žmonija visapusiškai nuo jos priklauso – kaip kūdikis nuo savo motinos? Tai nėra bedvasis uolos luitas, tai planetų sistemos dalis su tvirtai susieta ekosistema ir atmosferos balansu. Mūsų technologijų amžius – pats griaunamiausias visoje istorijoje visomis prasmėmis: nuo dvasinės iki ekologinės.

Dėl vienadienio patogumo, vis besikeičiančio komforto suvokimo ir pelno iškertami miškai ir niokojami gamtos resursai. Savo veikla žmonės verčia Žemę gyvuoti ekstremaliomis, žudančiomis sąlygomis, ir ji, tiesą sakant, ginasi, valosi ir kovoja už savo būvį.. Tai pasireiškia nenuspėjamomis audromis, uraganais, vulkanų išsiveržimais, potvyniais ir klimato pokyčiais: to jau negalime nepastebėti.

Mūsų laikų pramonė, o ypač chemijos pramonė, nepataisomai teršia gamtą. Su naftos ekspluatacijos plitimu grandioziniais kiekiais ir vis didėjančiais tempais yra deginamas kuras – ir visa tai kaupiasi atmosferoje, nes Žemė tiesiog nespėja atstatyti balanso. Atmosferos sluoksnis užterštas, plonėja, ir tai kenkia Žemės paviršiui ir žmonėms. Atmosfera neatlieka apsauginių funkcijų, ardomi ir elementai, kurie sudaro filtrą kosminei radiacijai..

Ar susimąstome apie tai, be didelės reikmės užvesdami automobilį ar naudodami vienkartines priemones? Pakuotės, plastikiniai buteliai ir maišeliai – ar įsivaizduojate milijoninio miesto vienos dienos šiukšlių kalną? O metų?. Juk jis nedingsta taip greitai, kaip buvo padarytas, ir kasdien vis papildomas. O cheminės atliekos – buityje naudojami cheminiai skalbimo milteliai, muilai, geliai, šampūnai – visa tai suteka galiausiai į vandenynus.. Nekalbant jau apie tai, kad ir pačio žmogaus kūno procesų šalutiniai produktai dėl chemizuoto maisto ir besaikio vaistų vartojimo tampa nuodingi.

Kiekvienas turime pradėti mąstyti plačiau ir suprasti, kad ekologiniai judėjimai – ne užėjusi mada, o gyvenimo būtinybė. Mažai kas skelbia ekologinių judėjimų veiklos rezultatus, bet jie tikrai įkvėpiantys.. Mes galime numoti ranka ir sakyti, kad tai nuo mūsų nepriklauso, kad kalta valdymo sistema, kad tai kaina už technologijų progresą ir gyvenimo realybė.

Bet pabandykime pagalvoti kitaip: kas tuos kalnus šiukšlių sukrauna, kas važinėja automobiliais, naudojasi cheminėmis priemonėmis, vienkartinėmis pakuotėmis, servetėlėmis, indais? Mes. Valdymo sistema kalta, o ką ji valdo? Mus. Kodėl tuomet leidžiamės įtikinami, kad parazitiškas gyvenimo būdas yra normalus? Kodėl patikime, kad toks gyvenimo būdas neturi jokių pasekmių?

Bet kokia visuma visada priklauso nuo jos sudedamųjų dalių – tai neginčijamas dėsnis. Vis daugiau žmonių supranta Vienybės svarbą. Žmogaus sąmonė ir mąstymo būdas tampriai susietas su jo veikla. Tam, kad pakeistume situaciją ekologijoje, turime keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Turime būti ne tik vieningi tarpusavyje, bet ir pajusti vienybę su mūsų visų vieninteliais namais – Žeme.

Tiesiog turime tai pradėti realiai daryti, kitaip sunku nuspėti pasekmes.. Tai, dėl ko perspėjo mokslininkai jau senokai, ir kuo mažai kas tikėjome, vyksta jau šiandien, pakanka apsižvalgyti aplink: oro permainos, nesugebėjimas jų nuspėti, saulės aktyvumas, žemės erozijos.. Nenumokime į tai ranka kaip į neišvengiamą dalyką, kiekvienas susimąstykime ir padarykime asmeninį tvirtą sprendimą keisti savo įpročius.

Pažiūrėkime tiesai į akis ir supraskime, kad mūsų ir Žemės likimas yra mūsų visų rankose – todėl negalima jų nuleisti. Pradėkime nuo mažų dalykų, peržiūrėkime savo gyvenimo būdą, atsisakykime kenkiančių aplinkai įpročių, mokykime ekologiškai gyventi savo vaikus. Pradėkime žiūrėti į Žemę kaip į Motiną, ir ji tikrai atlieps, ji turi (kaip ir mes) visus savireguliacinius įrankius, tik nereikia jai kenkti ir trukdyti.. Mes ne Žemės užkariautojai, mes turime būti harmonijos bendrakūrėjai ir palaikytojai.

Ką jūs apie tai manote?

Reklama