Apie ribotą mąstymą

Svarstant apie ekologiją, kyla klausimas – kodėl žmonės susikuria neįmanomas gyventi sąlygas, kodėl pradeda kenkti sau? Atrodytų, tai prieštarauja bet kokiai logikai – tarsi su didžiausiu entuziazmu pjautume šaką, ant kurios sėdime.. ar mes kvaili, kad patys sau darome bloga? Ne, mes nesame kvaili, mes esame inertiški, t.y., daug ką darome automatiškai, negalvodami, paklūsdami ir aklai tikėdami viskuo, kas teigiama per visuomenės nuomonės formavimo priemones.

Tuomet kyla kitas klausimas – ar tie, kurie formuoja mūsų nuomonę yra sau priešai? Palikime sąmokslo teorijas ir pažiūrėkime į realybę: ar buvo per visą dabartinės civilizacijos istorijos laikotarpį santvarka, kuri vystė žmogaus sąmoningumą, dvasingumą ir nuoširdžiai rūpinosi žmonių gerove? Ne. Iki šiol žmonija kariavo, dalinosi įtakos zonomis (ne tik žemėmis, bet juose gyvenančiais žmonėmis) ir darė pelną iš visko, iš ko įmanoma ir neįmanoma jį padaryti.

Vaizdingai sakoma, kad valdo aukso veršis, o realybėje valdantys žmonės, kurių tikslas yra pelnas ir valdžia, yra be skrupulų, ir jiems tikrai nerūpi žmonijos gerovė. Kitaip.. seniai jau Žemė būtų paversta rojumi.. Tam, kad žmogus ar grupė žmonių galėtų pasiekti savanaudiškų tikslų, jie turi įtikinti kitus paklusti jiems. Yra sukurta masių valdymo psichologija (su visomis manipuliacinėmis priemonėmis), kurios tikslas – išlaikyti visuomenę tam tikruose rėmuose, kuriuose ji savo klusnumu tuos rėmus ir palaiko.

Tie rėmai būdavo arba aiškiai matomi, pvz., atvira vergovė ar diktatorių režimai, kiti gana platūs, kuriuose žmogus tarsi jaučiasi laimingas, bet su siūlomais išoriniais laimės šablonais, atributais ir siekiamybėmis. Tuo pačiu žmogus atitraukiamas nuo savo dvasinio potencialo ir jo pasirinkimas yra iliuzinis – iš to, kas siūloma. Tai daroma nuo pat mažens ir žmogus išmoksta mąstyti tam tikruose rėmuose, kurie gali atrodyti labai platūs.. bet tai rėmai.

Taip mūsų protas tampa mūsų valdytoju, gimsta iškraipytas ego, kuris tarnauja kūnui ir jo malonumams, ir toks žmogus yra lengvai valdomas. Iškreipto ego sąlygomis visos jėgos atiduodamos įvaizdžio palaikymui – kai žmogus gyvena pasirodymui ir jam reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad išlaikytų savo įvaizdį aplinkinių akyse. Tai ne dvasios savybės ir ne individualaus dvasinio potencialo vystymas, o vaizdinys, susietas su šlove, valdžia ir ambicijomis – tai siūlomos visuomenės “vertybės“.

Trumpai visuomeninius rėmus galima būtų apibrėžti taip: mes turime būtinai daryti tai, ką daro kiti. Siauro, riboto mąstymo požymis – prie ko įprantame, tas ir gerai, net jei tai yra blogai. Jei nuklystame iš rėmų ribų, protas tuoj mus sugrąžina į įprastas vėžes. Iškraipytas ego yra silpnas, jis neturi stiprybės, todėl jam pajungtas protas renka daugybę pasiteisinimų savo ribotumui. Tą paslaugiai palaiko informacinės priemonės, pateikdamos gausybę “faktų“, kurie nuolat keičiasi.

Jis nepriima kūrybinių minčių, neatitinkančių rėmų, kuriuos nustato visuomeninės nuostatos, kažką padarančios “menku“ ar “vertu“. Galiausiai toks žmogus patiki viskuo, kas atitraukia jį nuo jo paties esmės, jis tampa minios dalimi, nors išoriškai gali atrodyti sau laisvas. Iš esmės visuomenė žmogui teigia, kad jo nėra, kad jis gali gyventi tik paklūsdamas, ir siūlo jam realybę, kurioje jis renkasi tai, ką jam siūlo.

Tuo tarpu žmogaus laisvė yra įgimta, niekas mums jos padovanoti ar apriboti negali. Laisvė ir yra teisė rinktis, o ne primetamas “darau ką noriu“ pasiūlytuose rėmuose. Neturint teisės rinktis, visa kita gyvenime netenka prasmės. O pasirinkdami iliuzinę laisvę – tai, ką siūlo, mes gaištame savo gyvenimą nereikšmingiems dalykams. Nėra paprasta išdrįsti būti savimi, apriboto žmogaus laisvės kaina didelė, bet nelaisvės (apribojimų) dar didesnė – mes mokame savo gyvenimu.

Apriboti mes panyrame į materialumą, tampame visa ko vartotojais, vertiname žmones pagal tai, ką turi. Mes nemylime savęs, bet išmokstame puikuotis, mes nemylime kitų, bet reikalaujame meilės. Mes siekiame atitikti primetamus standartus ir savo gyvenimą paverčiame besaikiu daiktų pirkimu ir net negalvojame, kaip ir iš ko jie pagaminti, o ekologiją suvokime kaip madą.. Mes nebendraujame su savo vaikais ir mylimaisiais, nes skiriame didelę dalį savo gyvenimo laiko materialių daiktų įsigijimui ir jų aptarnavimui, siekiame nors trumpalaikio prestižo visuomenėje..

Dideli miestai – užsistovėjusios minios sąmonės balastas ir didžiulis spaudimas. Psichologai jau turi terminus – didelio miesto neurozės, nes ribotas mąstymas yra ėjimas prieš save. Tai sąmonės pelkė, kur mintys veikia tik tam tikrose visapusiškai palaikomose ribose – mintys užimamos maistu, mada, pramogomis, turtais, seksu, pripažinimu, ligomis, paskalomis, vertinimais, grožiu, žiniomis, skandalais – žmonės tuo ir gyvena. Nesusimąstydami, kad yra dvi informacijos pusės: tikra (slapta) ir formuojanti (oficialiai pateikiama).

Sakysite, vėl sąmokslo teorijos? Pažiūrėkime į realybę, būkime realistais, kaip mus moko: apžvelkime visą savo ir žmonijos padėtį šiandien. Ekologija yra tai, ko jokia informacija neužtušuosi. Kodėl mes taip elgiamės? Iškraipytas ego ir ribotas mąstymas neturi nieko bendra su žmogaus dvasingumu, pasekmės, kurias turime šiandien, nėra nulemtos kažkokių antgamtinių jėgų, tai visada pasirinkimas – sąmoningas arba ne. Mes galime rinktis gyvenimą iš meilės ir vienybės pozicijos, ir tai palengva, bet būtinai pakeis mūsų ir visų žmonių gyvenimą..

Nėra vertų ar nevertų žmonių, visi mes esame unikalūs ir gimėme ne tam, kad būtume valdomais vartotojais ar niokotume Žemę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas, talentingas ir kažkam labai gabus. Tik išorinis vertinimas ir įtaka padaro mus menkais ir mes pradedame mąstyti ribotai. Tai galima patvirtinti paprastais faktais iš gyvenimo: gimę vienoje šeimoje vaikai, bet išauklėti skirtingai, yra tokie, kokias vertybes jiems skiepijo jų globėjai. Tiesiog pagalvokime apie tai ir išdrįskime žengti už visų apribojimų ir rėmų.

Mes laukiame lyderių, gelbėtojų, mesijų ir tikimės, kad vienu spragtelėjimu viskas ims ir pasikeis. Turime suvokti, kad gelbėtojai ir mesijai esame mes patys, niekas mūsų negelbės. Mes galime pažinti viską, kas egzistuoja pažinimui ir vystyti neribotas genijaus mintis džiaugsme ir meilėje. Tam, kad tapti genijumi ir kūrėju, tereikia galvoti pačiam – kūrybinės mintys yra beribės.

Kai mes atveriame duris į vidinį žinojimą, gimsta genialumas, ir mūsų esybė greitai persiformuoja, kad taptų tuo, koks yra mūsų vidinis žinojimas. Nustokime save riboti, vidinis žinojimas nieko nesvarsto, jis tiesiog leidžia būti ir skleistis kūrybiniam potencialui (prisiminkime mažus vaikus) . Kūrybinės, švarios mintys, keičiančios gyvenimą, ateina labai paprastai: mes tiesiog leidžiame joms ateiti į mūsų vidinį žinojimą.

Visada yra geresnis kelias – žinokime tai. Pabuvome ribotais – ir tai yra vertinga patirtis, o dabar turime visas galimybes pajusti kūrybinį beribiškumą. Ilga žmogaus dvasios stagnacija baigiasi – tai rodo padidėjęs laisvas informacinis srautas. Plėskime sąmonę, panaudodami žinias, kurios ir yra šviesa, išsklaidanti baimę ir iliuzijas, ir tuo pačiu pakeisime savo ateitį.

Kokia ji gali būti? Tokia, kokios visi norėsime 🙂 . Aš manau, kad tai bus grįsta vienybe, kūrybiškų lygiaverčių asmenybių sąjunga, kur niekam į galvą neateis mintis kažką riboti ar kenkti žmogui ar Žemei. O kaip jūs manote?

Reklama

9 mintys apie „Apie ribotą mąstymą“

  1. Labas vakaras 🙂
    Skaičiau net kelis kartus. Kiek šiuose žodžiuose paslėpta žinių. Juk tikrai ta iliuzinė pasirinkimo galimybė, kurią mums pateikia visuomenė yra ne kas kitas, o vergovė įvyniota į gražų popierėlį. Štai kodėl tikras, pabrėžiu tikras gyvenimo patarėjas ir mokytojas pasakys jog žmogau tu esi sau didžiausias mokytojas ir tuo pačiu mokinys, didžiausias lyderis, tu esi sau viešpats.Stengiuosi išvengti pamokymų iš išorės- juk tai tik įsparudimas į rėmus, maždaug: “tu gali pasielgti tik taip arba anaip, trečio nebūna“, bet juk tie kurie žaidžia “žaidimą laimiu arba pralaimiu“, nepastebi, kad yra trečias, ketvirtas ir n-tasis pasirinkimai, kurie dažniausiai ir duoda dižiausią naudą.

    Patinka

  2. Labai puikus straipsnis, o dėl to užprogramavimo, manau, kad tie žmonės, kurie naudojasi kitais, taipat yra tame užprogramuotųjų tarpe. O šiaip manau daugelis turi blogų įsitkinimų (žinoma, ir aš :)), kuriuos dar reiktų keisti.

    Patinka

  3. Labas rytas 🙂
    Ši tema mano mėgiamiausia 🙂 , todėl įdomu ją panagrinėti iš visų pusių. Manau, labai svarbu tai suprasti, kitaip nelengva atsekti, iš kur tos visos svetimos nuostatos, kurios dažnai atrodo kaip savos, nes taip elgiasi dauguma.
    O manipuliatoriai, kokio lygmens jie bebūtų, anksčiau ar vėliau visomis prasmėmis pajunta savo veiklos rezultatus – niekas nuo to neatleidžia, visi mes gauname tai, ką pasėjome 🙂

    Patinka

  4. Miela Ruvi, labai aktualią temą palietei… Ačiū!
    Nereikia manipuliavimo mechanizmo apžvelgti platesniu mastu- net siaurame rate jo pilna apsčiai, deja… Pvz.: kad ir mūsų darbovietės. Kokiomis sąlygomis dirbame (turiu omenyje saviraiškos laisvę, drasą atvirai reikšti savo nuomonę, lygiavertį, pagarbų bendradarbiavimą ne tik su kolegomis, bet ir su vadovais)?
    Bent jau aš kolkas neturiu galimybės pasidžiaugti tuo. Liūdniausia, kad nemažai bendradarbių perprato mūsų naujosios valdžios valdymo taktiką ir “rėmelius“, bet retas kuris išdrįsta atvirai tam paprieštarauti. Vos vienas kitas atvirai išreiškė ir bandė apginti savo nuomonę. Baigėsi viskas tuom, kad kelis pašalino iš darbo, o kt. geroookai sumažino darbo krūvius… Ta visuotinė baimės ir vergystės atmosfera baigia užsmaugti…
    Gaila, nes pats darbas man patinka,tik valdymo modeliai žeminantys. Pakeisti vadovybę kolkas jokių šansų.
    Gaila ir bendradarbių, kurie atėję tau į akis sako, kad “tu čia teisingai ir drąsiai pašnekėjai, bet deja turiu pasirašyti prieš tave, nes suprask, pasiėmiau paskolą iš banko ir pan.“… Kaip bendradarbiauti ir pasitikėti jais toliau?
    Suprantu, kad labai dažnai darbdaviai yra viso labo tik labai išsigandę žmogeliai, desperatiškai įsikabinę į savo kėdę kaip gelbėjimosi ratą ir bandantys vaidinti, kad kontroliuoja padėtį :), bet kol jie nueina nuo savo posto, dažnai ir mūsų pačių gyvenimas praeina…
    Atsiprašau visų, kad šį kartą mano įrašas toks pesimistiškai realistiškas. Gal kas esat panašioje situacijoje? Kaip reaguojat į visą tai?

    Patinka

  5. Labas, Giedra 🙂
    Rimtas klausimas.. Jūsų aprašytas valdymo modelis, deja, dar yra mūsų gyvenimo realybė. Daugeliui žmonių, kurie perprato ir pamatė tai, natūraliai kyla noras tą sistemą kuo greičiau pakeisti.
    Bet.. yra niuansas: akimirksniu nesikeičia niekas, ypač jei bandome tuos pakeitimus daryti spaudimu.
    Žinot, yra toks vadinamas šimtosios dalies principas: kad vyktų pokyčiai, turi susikaupti tam tikra masė : galime tai vaizdžiai pamatyti svarstyklių pavyzdžiu – kai abejose lėkštutėse yra po lygiai, tuomet jau ir lašas keičia situaciją ir persveria.
    Taigi, kuo daugiau žmonių supranta sistemos ydingumą, tuo greičiau gimsta ta kritinė “masė“, ir tai jau yra reali dirva pokyčiams.
    Kantrybės, Giedra, gyvename grandiozinių pokyčių metu, bet jiems reikia subręsti.. Juk jei pakeičiamas žmogus sistemoje, o sistema lieka ta pati, tai jis ir vėl pradės veikti pagal senosios sistemos taisykles.
    Tikslinga veikla yra tuomet, kai keičiame tai, ką šiuo metu galime realiai pakeisti. Jau tai, kad dauguma žmonių supranta, kad situacija neteisinga, yra pokyčių pradžia. Prisimenate – visi projektai pirmiausiai gimsta mūsų galvose..
    Žmonės iš tiesų yra priklausomi nuo savo darbų, todėl natūralu, kad juos bijo prarasti. Dauguma yra supainioti paskolomis ir kitokiais finansiniais įsipareigojimais – juos galima suprasti.
    Todėl šiuo atveju reikia būti adekvačiu situacijai ir pasverti – ar išsakyta principinga nuomonė tikrai duos lauktą rezultatą, ar tiktai pakaitins situaciją, suskaldys (ko dažnai yra siekiama sąmoningai), supriešins, sujauks gyvenimą, ir.. galiausiai nieko nepakeis?
    Nekviečiu prisitaikyti, bet apsvarstyti bet kokį veiksmą visada reikia labai atsakingai. Lankstumas yra išminties ženklas, kartais skatinantis keisti požiūrį ir išlaukti tinkamo momento, nei eiti prieš srovę ar didžiausio pasipriešinimo keliu..
    Jūsų pasisakymas ne pesimistiškas – tokia yra šiandien daugelio realybė. Ji keičiasi, tik ne apie viską esame informuojami, bet smalsesni tikrai gali surasti informacijos internete ir apie pasaulio ekonomikos tikrąją padėtį, ir apie ateities planus.
    Tai, ką realiai gali padaryti kiekvienas savo gyvenime – tai tapti sąmoningu ir suprantančiu, kas vyksta. O ką konkrečiai daryti toliau kiekvienam savo gyvenime, suprasime labai greitai, nes pokyčiai jau vyksta 🙂
    Optimizmo, pasitikėjimo savimi, viskas bus gerai, džiaukimės pirmiausiai savo suvokimu: juk tam, kad keistųsi gyvenimas, pirmiausiai turi keistis visų mūsų mąstymas 🙂
    Ačiū, Giedra, už jūsų mintis, labai praplėtėte pasvarstymus 🙂
    P.S. Miela Giedra, pamiršau, kad jau susitarėme kreiptis “tu“, sekantį kartą prisiminsiu 😉 . Jaukaus vakaro! 😀

    Patinka

  6. Laba diena, Ruvi ir komanda, 🙂

    Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad keli mūsų dvasią ir mus vieniji. Esi lyderė. 🙂 Kiekvienas savyje esame lyderis – pirma sau.

    Kur žmogaus augimo ribos? Nėra tokių… Nėra jokių ribų. Sakysite, bet… Jokių bet! 🙂

    Straipsnis informacijos koncentratas, tikra bomba! Verta pamedituoti ties juo. 🙂

    Vėsūs linkėjimai,
    Saulius

    Patinka

  7. Ačiū, Ruvi už pamąstymus. Tikrai vertingos mintys…

    Nesu iš tų žmonių, kuriems intrigų kėlimas teikia džiaugsmą, bet, jei situacija to reikalauja, kažkas juk turi bent jau pabandyti išsakyti tai, kas yra reikalinga… Bendradarbių tikrai nesmerkiu, galiu juos tik užjausti, bet kol susiformuos ta vadinamoji “kritinė masė“, tenka murdytis slogioje bejėgiškumo atmosferoje mums visiems- tas labiausiai skaudina…
    O dėl lankstumo principo tai sutinku visu 100 proc. Čia svarbu viskas: KAIP ir KAM tu išsakai savo nuomonę, kokiomis aplinkybėmis, pagaliau ir tos dienos pašnekovo nusiteikimas taip pat labai svarbus 🙂 Linkiu mums visiems (ir sau tuo pačiu)sugebėti pajausti tą tikrajį momentą ir kuo sėkmingiausiai realizuoti savo idėjas. 🙂

    Patinka

  8. O AČIŪ, Giedra 🙂
    Abipusis palinkėjimas 🙂
    Aš tikrai net nepagalvojau apie tuščias intrigas, nes labai gerai suprantu, kad neteisybė kelia didžiulį vidinį maištą ..
    Sakyti tiesą reikia visada, bet laiku, vietoje, ir kad ji būtų išgirsta. Žinoma, yra situacijų, kai tiesos nesakymas prilygsta melui, todėl kartais reikia veikti labai ryžtingai..
    Bet, žinau, Giedra, tu puikiai skiri tas situacijas. Klausimo iškėlimas jau yra situacijos sprendimo pradžia.
    Labai ačiū už nuoširdumą, tikrai manau, kad daugeliui panaši situacija yra aktuali šiuo metu (man taip pat) . Taip va diskusijose ir pamatome kai ką iš kitos pusės, kai ką visai kitaip, ir tai yra šaunu 🙂
    AČIŪ visiems 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s