Psichologų teigimu, tai vienas iš labiausiai asmenybę griaunančių jausmų. Kaltės jausmas – įtampos ir streso priežastis. Ir nors tai plačiai žinoma, pasaulyje yra daugybė jaučiančių kaltę žmonių. Kodėl taip yra? Todėl, kad taip esame pratinami iš mažens, kai vaiko auklėjimo schema yra kaltė-bausmė-atleidimas. Keista, bet kaltės jausmas dažnai asociojuojamas su savotišku gėriu, nuolankumu.
Iš tiesų tai yra neurotinis elgesys, kurį daugelis žmonių priima kaip normalų. Tuo tarpu kai žmogus jaučiasi kaltas, juo lengviau manipuliuoti. Šalia kaltės jausmo visuomet yra bausmės poreikis, kuris arba išprovokuojamas iš šalies, arba pasireiškia depresija, nepasitikėjimu savimi, neadekvatumo jausmu, galiausiai įvairiais fiziniais negalavimais. Išeitis – mokytis adekvačiai vertinti savo klaidas ir neįsivelti į taip įprastą kaltės jausmą ir savigraužą.
Visapusiškam asmenybės vystymuisi labai svarbus praeities patirties suvokimas ir įsisavinimas. Jausdami kaltės jausmą už savo padarytus poelgius, mes nesimokome iš praeities. Savigrauža, gėda ar apmąstymai apie savo netobulumą trukdo keistis ir įvertinti klaidas. Neįmanoma gyventi praeitimi, nuolat graužtis dėl jos, ir tuo pačiu kūrybiškai gyventi dabartyje. Mūsų protas nepajėgus būti dviejuose realybėse iškart ir atspindi tai, į ką sukoncentruotas mūsų dėmesys dabar.
Kiekvienas mūsų poelgis yra įtakotas mūsų tuometinio (jei turime omeny praeities klaidą) ar dabartinio (jei tai dabartis) suvokimo. Mes visada darome pasirinkimą, nulemtą mūsų suvokimo lygmens. Mūsų poelgiai – tai priemonės išreikšti savo būseną ir patenkinti savo poreikius. Jie moko mus pažinti save ir aplinkinius. Jei mes trokštame dalykų, kurie priverčia mus kentėti, tai tos kančios priežasčių suvokimas išmokys mus trokšti tokių dalykų, kurie atneš mums džiaugsmą.
Todėl pasinėrimas į kaltės jausmą yra savo klaidų ignoravimas: vietoje to, kad jas taisytume, mes tarsi mėgaujamės kančia, jausdamiesi kalti. Tai aukos, savanoriško kankinio pozicija. Tai per didelė kaina, todėl turime pažiūrėti tiesiai į savo klaidas ir jų sukeltas problemas ir spręsti jas, imtis konkrečių veiksmų, kad pakeistume situaciją. Atleiskime sau (jei jaučiame kaltę), ir ženkime į dabartį su pozityviomis mintimis ir noru keistis į gera. Augdami džiaugsme, mes augame žymiai greičiau ir efektyviau. Tuo tarpu savigraužoje galime skendėti visą gyvenimą ir nepajudėti nė žingsnio į priekį.
Pažvelkime, kaip nepastebimai įsitraukiame į gyvenimą su kaltės jausmu, kuris pradeda įtakoti mūsų elgesį. Specialistai išskiria šias pagrindines kaltės formas:
Tėvai – vaikai. Tėvai dažnai naudoja kaltės jausmą kaip vaikų kontrolės priemonę. To pasekoje vaikas susikuria elgesio sistemą, skirtą patenkinti visų pirma aplinkinių reikalavimus. Kad išvengtų bausmės ir kaltės jausmo, vaikas kalba ir daro tai, ko iš jo nori kiti, kaskart pagal rezultatus užtvirtindamas sau, kad tik tokiu atveju jis patiks svarbiems jam žmonėms. Taip išugdomas poreikis daryti kitiems gerą įspūdį.
Vaikas – tėvai. Vaikai stebėdami labai greitai mokosi, ir.. savo elgesyje taip pat gali pradėti taikyti manipuliacijos kaltės jausmu modelį. Jis gali sakyti savo tėvams: “ jūs manęs nemylite.., o mano draugo tėvai jam tai leidžia..“ ir pan. Vaikas pastebi, kad tai jam gali padėti pasiekti tai, ko jis nori, todėl gali labai sėkmingai perimti iš savo tėvų tokį manipuliavimą.
Visuomenės įteigiamas kaltės jausmas. Skiepijamas dar mokykloje, kai nesigilindami į problemos priežastis, pedagogai apeliuoja į kaltės jausmą. Visuomenės formuojamas kaltės jausmas priverčia rūpintis tuo, ką kiti pagalvos apie mūsų poelgius. Mes lygiuojamės į kitus, nuolat tariamės ir pasitiksliname, kad tik ko neįskaudintume, ir taip paskęstame savo kaltės ir “netobulumo“ jausme, nes visiems įtikti ir atitikti yra neįmanoma. Galiausiai priimame į savo gyvenimą diktuojamas normas, nes kaltės jausmas darosi per sunkus, ir paprasčiau būti “kaip visi“ – dažnas pasirenkame šį atitikimą, aukodami savo teisę būti savimi.
Religinė kaltė. Dauguma tradicinių religijų teigia, kad žmogus yra nuolat kaltas ir nuodėmingas. Ydinga ir nuodėmės atitaisymo forma – atleidimas per tarpininką ir “bausmės“ už nuodėmę suteikimas, tegul ir maldos forma. Tačiau retas šventikas paneigs, kad mes mokomės iš klaidų, ir tik pilnai jas suvokę. Kaltės jausmas čia visiškai nenaudingas, tereikia noro ištaisyti tas nuodėmes ir klaidas ir jų nekartoti.
Paties žmogaus užsidedamas kaltės jausmas. Mes pradedame kaltinti save, kai pažeidžiame savo ar moralines visuomenės nuostatas, tarsi norėdami (sau pačiam pirmiausia) įrodyti, kad gailimės dėl savo poelgių. Suprasti ir išgyventi savo elgesio pasekmes yra teisinga, bet negalima dėl to nuolat graužtis – savigrauža riboja ir neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo, ir vietoje klaidų taisymo pasirenkame begalinę graužatį.
Kaltė per meilės jausmą. Labai populiari manipuliavimo forma tarp sutuoktinių ar gyvenimo partnerių. Viena dažniausių frazių: “ Jei tu mane mylėtum..“ , antroji jos pusė dažnai nutylima: “ ..padarytum tai ir tai dėl manęs“. Iš tiesų tai atviras manipuliavimas, kuriuo žmogus kaltinamas, kad nepadarė kažko, ko kitas labai troško. Sukeltu kaltės jausmu partneris tarsi “baudžiamas“. Dažnai tai stengiamasi “pastiprinti“ ir praeities “prasižengimais“.
Pasidavę kaltės jausmui, mes nemokame atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Jei norime gyventi pilnavertį gyvenimą, turime atsikratyti kaltės jausmo. Kaip minėjau aukščiau, jį atsekti nėra paprasta, nes jis turi daug išraiškos formų – nuo liūdesio iki depresijų ir nešiojamo savyje pykčio. Galime peržiūrėti šias dažniausiai pasitaikančias kaltės jausmo formas ir pamatyti, ar neturime kaltės jausmo, įtakojančio mūsų elgesį.
Na, o jei aptiksime, ryžtingai su juo skirkimės, nes jis tikrai niekuo mums nepadeda. Kaltės jausmas padaro mus praeities kaliniais ir neleidžia imtis pozityvių veiksmų dabar. Puosėlėdami kaltės jausmą, mes atsiribojame nuo atsakomybės už savo šiandieninį gyvenimą, ir kaltindami praeitį, paverčiame save auka. Be to, jausdami kaltę, mes tampame lengvai išnaudojami, todėl mumis gali manipuliuoti. Ar tai gali atnešti laimę? Tikrai ne..
Ką jūs apie tai manote?
ruvi 
Labai gerai pastebėta :), kad kuo daugiau jaučiam kaltės jausmą tuo mažiau norime keisti savo elgesį, ir atvirkščiai kuo mažiau kaltės jausmo tuo paslankesnis protas pokyčiams
PatinkaPatinka
Labas, Vytai 🙂
Sutinku. Bet tas kaltės jausmas taip sunkiai apčiuopiamas.. Tai tik dar kartą parodo, kokie turime būti dėmesingi savo mintims. Kitaip jos labai greitai pradeda veikti “autopilotu“, o tada jau sunku atsirinkti, kas ir iš kur ir iš kur tas kaltės jausmas..
PatinkaPatinka
Taip tikrai sąmoningumas ir budrumas čia būtinas ir ne vien tik dėl kaltės jausmo
PatinkaPatinka
Kaltas, aplink kaltas, kur tik nepasisuksi. Bet tai iš tikro yra skiepijama, atvirai arba užslėptai. Kaip rašo Vytas, vienintelis priešnuodis yra sąmoningumas. Bet gi mus daugelį užmigdo vaikystėje, tai pabusti nėra lengva. Ta miego būsena tartum ir normali galų gale pradeda atrodyti. O kai kietai miegi, tai tave gali nešti kur kas nori. Kaltė, taip, dar ir geras manipuliavimo įrankis.
PatinkaPatinka
Labas rytas 🙂
Nėra taip blogai 🙂 . Juk žmogus intuityviai jaučia, kas kelia jam įtampą. Tereikia klausytis intuicijos. Čia dar pakartosiu posakį: nuo gerų minčių galvos neskauda, o po teisingų poelgių visada jautiesi gerai – taigi, viskas paprasta 😉
PatinkaPatinka
Sveiki Gyvi,
Kokia aktuali tema. Bet koks kaltės jausmas – stabdis mūsų tobulėjimui! Pats savyje pastebiu jog suvokiu, kad kenčiu per savęs kaltinimą, bet ir tada nėra noro sustoti savęs kaltinti, nes, kaip Ruvi minėjo, aš tuo mėgaujuosi. Tai, žinoma, neurotiška ir nėra sveikos psichikos rezultatas. Mano kukliu įsitikinimu, tai kyla iš nenoro kažkurios savo dalies pripažinti, priimti savęs. Iš kitos pusės, tai meilės sau stoka. Kas gali padėti, tai tiesiog pozityvūs teiginiai (viską Ruvi, žinoma, minėjo):
Kad ir darau … (situacija) vis tiek save priimu ir myliu.
Aš myliu save nors ir… (situacija)
Aš atleidžiu sau už… (situacija)
Aš priimu save nepaisant… (situacija)
Kad ir netikite, kartokite tol, kol patikėsite. Kartokite kiek galima dažniau ne tik, kai kamuoja tam tikra situacija. Esmė yra susiformuoti sveikas nuostatas savęs atžvilgiu.
Linkėjimai,
Saulius
PatinkaPatinka
Labas, Sauliau 🙂
Dėkui už tokį nuoširdų ir šiltą papildymą 🙂
Viskas tiesa 🙂 .. Ir pritarsiu: kad ir netikite, kartokite tol, kol patikėsite (aš apie pozityvias afirmacijas) . Tai tikrai pradžioje keista, bet galiausiai tai duoda pozityvų postūmį gyvenime – išbandyta. Berods, D.Kecho minėjo, kad nuostatų performavimui reikia mažiausiai mėnesio (priklausomai nuo užsispyrimo laipsnio 😉 )..
Ačiū Tau, Sauliau 😀
PatinkaPatinka
Taip, tėvų primestas vaikams kaltės jausmas yra baisus dalykas… Iš jo sunku išsivaduoti, jį sunku suvokti ir jo sunku atsikratyti. Tačiau tikiu, kad asmeninis augimas leidžia iš tokio griaunančio jausmo išsivaduoti 🙂
PatinkaPatinka
Labas vakaras, Ieva 🙂
Ir retas be to išaugame.. Bet aš visada pagalvoju, kad tėvai taip elgėsi iš nežinojimo, iš inercijos, juk retas žmogus apskritai elgiasi sąmoningai piktybiškai..
Iš visko, kas mus varžo gyvenime, galime išsivaduoti, kai tampame sąmoningi, tiesa? 🙂
PatinkaPatinka
Tiesa! Kaip išaugsi jei nesuvoki, kad tai vyksta ir kad tai įmanoma pakeisti, paleisti… Žinoma, tėvų kaltinti neverta, jie tikrai nežino, bet visada (kaip kas mokėjo) stengėsi, kad mums būtų kuo geriau (būna išimčių!). Tampant vis sąmoningesniu pasirinkimo, elgesio, suvokimo ribos plečiasi. Manau, kertinė mintis ir yra, kad sąmoningai galime išspręsti bet kokius gyvenimo nesklandumus. Vien šitas suvokimas turėtų kiek nuraminti… 🙂
Linkėjimai,
Saulius
PatinkaPatinka
Prasyciau daugiau patarimu kaip atsikratyti to jausmo,vien entuziazmo ir iniciatyvos , siuo metu ,atrodo, nepakanka, truksta jegu.
PatinkaPatinka
Labas, Bloody,
Žinoma, kad vien entuziazmo neužtenka. Pirmiausiai reikėtų skirti laiko apmąstymams ir suprasti – dėl ko jaučiate kaltę. Kai tai atseksite, galėsite daryti tolimesnius žingsnius – ką galite padaryti, kad nejaustumėte kaltės, arba išsiaiškinti, ar tikrai yra pagrindas jausti kaltę.
Bet kokiu atveju – kaltės jausmas turi pastūmėti konkretiems veiksmams, kad ištaisyti, kiek įmanoma, situaciją, o ne nuolatinei savigraužai.
Tarkim, jei manote, kad neteisingai pasielgėte, galite imtis konkrečių veiksmų – atsiprašyti, kažką padaryti kitaip iš naujo,.. galiausiai daugiau taip nesielgti..
Gyventi su nuolatiniu kaltės jausmu reiškia nuolat save graužti. Bet kokią situaciją, jei ji kelia kaltės jausmą, būtina suvokti ir pagal galimybes ištaisyti ir daugiau nekartoti. Tai ne visada lengva, bet būtina padaryti.
Kažką konkrečiai patarti sunku, reikia žinoti situaciją. Bet bendri principai tokie – pirmiausiai suprasti, dėl ko jaučiate kaltę, o paskui jau veikti pagal situaciją.
Pajusti kaltę yra natūralu, tai tarsi sąžinės balsas, neleidžiantis mums elgtis destruktyviai. Blogai tuomet, kai kaltė tampa nuolatine savigrauža.
Man asmeniškai padėjo savianalizė ir tikrai palengvėjo, kai atsikračiau kaltės jausmo, nes jis pasirodė tiesiog nepagrįstas.
Neveltui psichologai kaltės jausmą vadina vienu iš labiausiai griaunančių jausmų – jo neišreikši, jį sunku paaiškinti, jis griauna žmogų iš vidaus.
Todėl – taisykime savo klaidas, darykime iš jų išvadas, nekartokime jų, mokykimės iš jų vietoje to, kad dėl jų nuolat graužtumės.
Šia tema labai gerą straipsnį parašė Vytautas: http://valdaukuriuzaidziu.blogas.lt/kaltes-jausmas-ir-teisumas-388.html
PatinkaPatinka
Puikus straipsnis, aciu. Itin taikliai pasakyta, kad kuo daugiau kaltini, tuo maziau keitiesi. Ir tikrai 98 proc tevu stengiasi viska daryti is meiles, bet juk visi turi kazkokiu spragu, tad reikia nustoti kaltinti tevus, nes jie tikrai per savo gyvenima idejo tiek daug silumos, meiles, laiko, pinigu, nervu ir daug visa ko. Kartais toks jausmas apima, kad zmones nori taip lengvai ir greitai sventais Jezumis patapti,nori, kad nuo pat gimimo suptu tobula aplinka ir i darba su savimi beveik jokiu pastangu nereiktu ideti . tobulejimas – ismokti gyvenimui dekoti uz tai ka jis tau suteike, ismokti pasinaudoti galimybemis, tiksliai zinoti ko nori ir to proporcingai siekti ir nereikes ieskoti kaltu , nes bus noras tobuleti ir meiles atsiras visur daugiau. sekmes ir silumos jums visiems : )
PatinkaPatinka
Labas vakaras 🙂
Pritariu jums, kad kaltinimai pirmiausiai apkartina pačio kaltintojo gyvenimą ir stabdo bet kokį tobulėjimą. O jei žmogus nuolat jaučiasi kaltas, tai taip pat nesibaigiantis savigraužos kelias. Čia pritinka mintis, kad ir nusikaltėlį baudžia vieną kartą, bet žmonės sugeba kaltinti ar jaustis kaltais visą gyvenimą..
Man asmeniškai visada padeda rami situacijos analizė, na, o paskui jau sprendžiu – ką darysiu toliau. Visiems pasitaiko klaidų, ir jas turime taisyti, o ne kaltinti ar nuolat jaustis kaltais :)..
Ir tikrai, pritarsiu jums – tobulėjimui, dvasiniam augimui turime visą savo gyvenimą, šventu retas gimsta..
AČIŪ už jūsų mintis ir gražius palinkėjimus! 🙂 Ir jums šilumos ir jaukaus vakaro!
PatinkaPatinka
Kaltės jausmą suvaldyti ir jo atsikratyti gali tuomet, kai situaciją gali pakeisti arba pakeisti elgesį ateityje, kai nutikę dalykai nėra esminiai tavo gyvenime. Bet kaip gyventi su kaltės jausmu, kai žinai, kad situacijos nebepakeisi, o ji skausminga liks visam gyvenimui. Prieš kelias savaites mirė tėtis nuo infarkto, o aš nebegaliu sau atleisti, kad rūpindamasi savo šeima, nepastebėjau, kad jis sirgo, ir nenuvežiau pas gydytojus. Situacija iš tikrųjų daug sudėtingesnė, nei gali pasirodyti, ir tikrai verta froidiškų pamąstymų, bet yra kaip yra. Susigyvensiu su tuo, kaip ir visi žmonės netekę artimųjų, bet nemanau, kad galėčiau sau kada atleisti.
PatinkaPatinka
Labas, Aivadina,
užjaučiu ir suprantu, ką jūs jaučiate. Artimo žmogaus, tėvų netektis yra sunkus išgyvenimas.
Laidojau nemažai artimų žmonių, teko ir slaugyti sunkiai sergančius tėvus. Su tėvais išeina dalis gyvenimo – vaikystė, ir mes prarandame tą dvasinę atramą, besąlygišką meilę, kurią dovanoja tėvai. Tai, ką jaučiate jūs – greičiau ne kaltė, o bejėgiškumo jausmas prieš tai, ko negalime pakeisti.. Todėl reikia duoti sau laiko ir.. priimti tai, mokytis gyventi be artimo žmogaus.
Tai nelengva, bet juk jis visada išliks jūsų atmintyje ir jūsų širdyje. Nekaltinkite savęs dėl to, ko nepadarėte, mes visada padarome tiek, kiek galime, kiek sugebame – kad ir labai norėtume, mes negalime nugyventi kito žmogaus gyvenimo už jį. Galime padėti, galime mylėti, galime palaikyti, ir darome tai tiek, kiek galime.
Dauguma žmonių tai jaučia, kai išeina artimas žmogus – kad galėjo daugiau skirti jam dėmesio.. Bet tokiomis mintimis jau nieko nepakeisime, todėl būkime geri ir atidūs tiems, kurie dabar yra šalia.. Stiprybės jums, Aivadina..
PatinkaPatinka
Taip, iš dalies tai bejėgiškumas. Jausmas, lyg kas būtų suluošinęs visam gyvenimui, be vilties pasveikti. Tačiau didžioji dalis jausmų – kaltė.
Aš taip pat esu palaidojus artimųjų. Dar mažos akyse mirė diedukas, vėliau paskutinę naktį (17-os metų būdama) išsėdėjau prie agonijoje mirštančios močiutės, prieš 5 metus palaidojau kitą močiutę – tą, kuri mane augino ir leido į mokyklą… Bet tai buvo kitokie praradimai. Skausmingi, bet išgyvename. O tėtis… Gyvenime jis padarė daug klaidų, bet nepaisant visko – buvome jo gyvenimo šviesa – niekada pikto žodžio, visada pirmas padėti, ir niekada nieko sau neprašantis. Taip ir pripratom. Paskutinės Kalėdos buvo nuostabios – visi artimiausi žmonės, trys kartos – 20 žmonių, ir tėtis kartu. Buvo smagu, bet man pasirodė, kad jis liūdnas, tik tame smagume taip ir nepaklausiau kas jam neduoda ramybės, kaip jis jaučiasi, o po 2 savaičių – jo nebėra..
Būčiau norėjus jį slaugyti, pasakyti koks jis man brangus, bet nieko nespėjau…Liko tik paskutinės kalėdinės nuotraukos ir skausmo pilna širdis. Ir kaltė.., kad nesupratau, nepasidomėjau, nepasirūpinau.
PatinkaPatinka
Labas, Aivadina,
dar labai mažai laiko praėjo, todėl praradimo skausmas generuoja visą gamą emocijų ir jausmų.. Tai nelengva, bet turite tai išgyventi, o tam reikia laiko. Galiausiai skausmas virsta šviesiais prisiminimais apie brangų žmogų.. Laikykitės, miela Aivadina.
PatinkaPatinka