Sveikinimai Tėčiams :)

Puiku, kad turime Tėvo dieną. Įdomu, kad įvairiose šalyse ji švenčiama skirtingu laiku, o pradėta ji švęsti prieš šimtą metų JAV, pagerbiant Tėvą, kuris vienas užaugino šešis vaikus. Tėvas vaiko gyvenime ne mažiau svarbus už mamą. Vaikui gera ir jauku tuomet, kai yra šeima – tėtis ir mama, ir sunku nusakyti, kuris yra svarbesnis – svarbūs abu 🙂 ..

Daugumos mūsų prisiminimai iš vaikystės apie tėtį panašūs.. Visiems įsiminė jo tvirtos rankos, mūsų jaukūs “pasisėdėjimai“ ant tėčio pečių.. Rogutės, kai tėtis veža, o mes laimingi krykštaujam: “greičiau, greičiau!..“ Arba Kalėdų Senelis, kurio balsas labai jau panašus į tėčio.. Paslaptys, kurių niekaip niekaip mamai nedrįstame pasakyti, todėl pasisakome tėčiui.. Smagumas einant su juo gatve, įsitvėrus į didelę jo ranką.. Ir.. svarus argumentas bendraamžiams “mano tėtis sakė“ …

Tėvas – šeimos saugumas, patikimumas, atsakomybė. Dažnai tik suaugę įvertiname jo pastangas įvairiausiomis sąlygomis aprūpinti savo šeimą viskuo, kas jai reikalinga gyvenimui.. kad nepritrūktų “malkų“ šeimos židiniui, kurį taip sumaniai kūrena mama.. Jis oriai papildo šeimos pilnatvę savo ramybe ir vyriškomis savybėmis. Žiūrėdami į jį, sūnūs mokosi vyriškumo, o dukros dėliojasi savo vaizduotėje būsimo vyro savybes. Vaikai šeimoje mokosi šeimyniškumo: iš mamos ir tėčio..

Iš tėvo mokomės teisingumo ir stiprybės. Tėvas “stato ant kojų“, paskatina. Griežtas.., bet teisingas, ir tas griežtumas tik parodo, kokia svarbi yra tvarka ir kryptingumas. Jis skleidžia ramią išmintį. Nors santūrus, bet vyriškas jo švelnumas sušildo ir padrąsina. Todėl nenuostabu, kad didžiuodamasis savo vaikais, slapčia braukia šykščią vyrišką ašarą.. 🙂

Su Tėvo diena, jauni tėveliai, brandūs tėčiai ir nuostabūs seneliai!!!  🙂  Šilčiausi sveikinimai visiems Tėčiams! 😀

 

Reklama

Išminties pamokos

NE PINIGUOSE LAIMĖ

– Mokytojau, ar tiesa, kad ne piniguose laimė? – paklausė mokinys.
– Taip, tikra tiesa. Įrodyti tai paprasta, nes: už pinigus gali nusipirkti patalus, bet ne miegą; maistą, bet ne apetitą; vaistus, bet ne sveikatą; tarnus, bet ne draugus; aistrą, bet ne meilę; būstą, bet ne jaukumą; pramogas, bet ne džiaugsmą; išsilavinimą, bet ne išmintį… ir šį sąrašą galima tęsti be galo, kaip matai – ne piniguose laimė…

PASAKA APIE VINIS

Gyveno kartą labai ūmus ir greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Jį kankino šis būdo bruožas, nes buvo sunku bendrauti, jis neturėjo draugų, todėl jis kreipėsi į savo tėvą patarimo. Pasvarstęs tėvas atnešė jaunuoliui maišelį vinių ir patarė kaskart, kai praras savitvardą ir apims pyktis, įkalti po vinį į medinį tvoros stulpą.
Pirmą dieną tvoros stulpe jau buvo įkaltos kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jaunuolis jau mokėsi apvaldyti savo ūmų būdą, ir įkaltų vinių kasdien vis mažėjo. Jis suprato, kad geriau išmokti valdyti savo emocijas, nei supykus kalti vinis į tvoros stulpą.
Galiausiai atėjo diena, kai jaunuolis neįkalė nei vienos vinies į stulpą. Jaunuolis papasakojo apie tai tėvui, ir jie kartu pasidžiaugė. Tėvas šį kartą patarė kaskart, kai pavyks suvaldyti emocijas, ištraukti iš stulpo po vinį ir taip užbaigti judviejų eksperimentą.
Atėjo laikas, kai tvoros stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas nusivedė sūnų prie tvoros ir pasakė:
– Tu puikiai susitvarkei su savo emocijomis, bet… ar matai, kiek skylių stulpe? Jis jau niekuomet nebus toks, koks buvo. Taip ir gyvenime: kai tu kalbi ar darai žmogui kažką pikta, jame lieka randai, kaip šios skylės stulpe. Ir nasvarbu, kad tu gal ir atsiprašysi po to, bet randai visvien lieka…

PETELIŠKĖS IR UGNIS

Trys peteliškės atskrido prie degančios žvakės ir ėmėsi svarstyti apie ugnies prigimtį. Viena, apžiūrėjusi ugnį iš toliau, padarė išvadą:
– Ugnis šviečia.
Antroji peteliškė išdrįso nuskristi dar arčiau ugnies, bet… nudegė sparnelio kraštelį ir padarė savo išvadą:
– Ji degina!
Trečioji surizikavo skristi tiesiai į ugnį ir negrįžo. Ji sužinojo, ką norėjo sužinoti, bet papasakoti kitoms peteliškėms apie tai negalėjo.
Moralė: gavęs Žinojimą netenka galimybės kalbėti apie jį, todėl žinantis tyli, o kalbantis nežino…

SUFIJŲ IŠMINTIS

Pas Mokytoją Rumi ateidavo daug žmonių klausti jo išmintingų patarimų. Kartą pas jį atėjo moteris su savo sūnumi ir paprašė:
– Mokytojau, mano sūnus valgo per daug saldumynų ir neklauso mano draudimų. Pasakykite jam, kad tai nesveika, jis jūsų paklausys.
Rumi pažiūrėjo į vaiką ir pasakė:
– Ateikite po trijų savaičių.
Moteris nustebo, gavusi tokį atsakymą – juk tai toks paprastas prašymas!.. “Nesuvokiama, – galvojo moteris, – pas Mokytoją Rumi atvažiuoja žmonės iš tolimų kraštų su sudėtingiausiomis problemomis, kurias jis padeda greitai išspręsti.. Bet… juk Mokytojas žino, ką daro“.
Ji grįžo po trijų savaičių. Bet Rumi tik vėl atidėjo terminą trims savaitėms, ir taip tris kartus…
Trečią kartą, kai jie atėjo, Mokytojas Rumi pasakė berniukui:
– Vaikeli, paklausyk mano patarimo, nevalgyk daug saldumynų – tai kenkia sveikatai.
– Gerai, jei jūs taip patariate, aš paklausysiu, – atsakė berniukas.
Išgirdusi tokį patarimą, moteris padėkojo ir paprašė berniuką palaukti kieme, o pati kreipėsi į Mokytoją:
– Kodėl, Mokytojau, jūs negalėjote to pasakyti pirmą kartą?
Mokytojas Rumi prisipažino jai, kad ir pats mėgo valgyti daug saldumynų, todėl prieš duodamas patarimą jos sūnui, jam pačiam teko atsikratyti šios silpnybės… Pradžioje jis nusprendė, kad tam užteks trijų savaičių, bet suklydo…
Moralė: vienas iš tikro Mokytojo požymių yra toks: jis niekada nemokys to, ko neišbandė ir nemoka pats, nes Mokytojas sąžiningas pirmiausiai prieš save. Mokytojo žodžiai išplaukia iš jo gyvenimo, jo išmintis gyvena jame pačiame, o ne popieriuje.
Išmintis teigia: “Kai geras žmogus skleidžia melagingą mokymą, jis išsigrynina ir tampa Tiesa. Kai nedoras žmogus skleidžia mokymą apie tiesą, toks mokymas tampa melu.“

NEKASDIENIŠKA KASDIENINĖ ISTORIJA

Kartą žmogus atėjo į kirpyklą apsikirpti. Jis pradėjo šnekučiuotis su kirpėju, kuris jį kirpo. Užsimezgė pokalbis apie Dievą:
– Ką jūs besakytumėte, aš netikiu, kad yra Dievas, – pasakė kirpėjas.
– Kodėl? – paklausė žmogus.
– Bet juk tai akivaizdu, pakanka išeiti į gatvę – kiek ligotų žmonių, beglobių vaikų, kiek vargšų – sunku įsivaizduoti mylintį Dievą, kuris leidžia tokiems dalykams vykti. Jei jis būtų, tai nebūtų nei sunkumų, nei skausmo, nei kančios.
Vengdamas ginčo, žmogus nutylėjo. Kai kirpėjas baigė savo darbą, jis išėjo iš kirpyklos ir šalia jos pamatė benamį: ilgais plaukais ir nesiskutusį. Žmogus grįžo į kirpyklą, parodė benamį kirpėjui ir pasakė:
– Kirpėjų nėra.
– Kaip?! – nustebo kirpėjas – o aš?
– Ne, jų nėra, nes tuomet nebūtų pasaulyje nesiskutusių ir apaugusių žmonių, kaip štai šis benamis už lango.
– Na, mielas žmogau, čia juk reikalas ne kirpėjuose. Tiesiog žmonės patys pas mane neateina…
– Būtent! – patvirtino žmogus – Ir aš apie tai: Dievas yra. Tiesiog žmonės jo neieško, todėl pasaulyje tiek skausmo ir kančios…

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Šeimos laimei (tęsinys)

Kaip dažnai emocijos padaro gyvenimiškas situacijas sunkiai išsprendžiamomis problemomis.. Emocijos – tarsi stipriai didinantis stiklas, kuris iškreipia situaciją ir gali pratęsti ją iki begalybės. Sprendimus pamatome tuomet, kai aprimsta emocijos. Specialisto pagalba sudėtingoje psichologinėje situacijoje – pirmiausia ramus ir nešališkas požiūris – tai labai svarbu. Jis mato esmę, mes klaidžiojame emocijose, todėl dažnai jo patarimai stebina paprastumu ir taiklumu, ir tinka daugeliui. Patarimai iš gydytojo A.Kurpatovo knygos “Gelbėkite šeimą“:

“…* Paprastai mes gyvename pagal principą: “užkabink etiketę ir atitinkamai elkis.“ Bet iki kiek mes tikslūs, kabindami tas savo etiketes? Žinoma, galima pakabinti ant sutuoktinio etiketę: “Jam ant visko nusispjauti, jis storžievis, juo negalima pasikliauti!..“ – tai paprasta. O pasekmės? Pirmiausia, mes būtent šias savybes nuolat pastebėsime savo sutuoktiniame, o antra – mes nesąmoningai kiekvieną jo poelgį vertinsime būtent pagal šitą etiketę. Situacija dėl to šeimoje tikrai nepagerės..

* Jei jaučiate, kad “po visko, kas įvyko“ jūs su vyru priešai, ir nematote jokių galimybių tartis, jis tarsi “aklina siena“, tai.. skirkitės – ar gali priešai kartu gyventi? Bet jei jūs ne priešai, o tiesiog susipriešinote, tai rekomendacija paprasta: jei jūs, žvelgdama į jį, suprantate, kad tai tik konfliktas ir kad jis tiesiog nežino, kaip pasielgti, o gal jis ginasi, gal tiesiog “užstrigo“, bet iš esmės jūs siekiate vieno ir jūs ne priešai – tuomet visada yra šansas susitarti.

* Dažnai vaikas tampa priemonė aiškintis santykius tarp sutuoktinių. Nemokėdami ar nežinodami kaip, ar dėl baimės, sutuoktiniai kartais nesiryžta tiesiai pasakyti savo pretenzijas. Tuomet imasi veikti per vaiką – tai visuomet atkreipia dėmesį ir užaštrina situaciją. Ir, žinoma, sulaukia reakcijos – ypač mamos puola aršiai ginti savo vaiką. Žinoma, tai jokiu būdu nepriimtina, reikia išmokti tartis ir kalbėtis apie viską, neįpinant vaikų į suaugusių santykių aiškinimąsi.

* Jei vyras reikalauja šeimoje aklo paklusnumo ir tokia tvarka jau įsigaliojo, bet moteriai tai nepriimtina, reikia tokią padėtį keisti. Pradžiai reikia pripažinti savo klaidą – jei jus valdo, reiškia, jūs davėte tam nebylų sutikimą. Tai asimetriški santykiai, negalintys būti partnerystės pagrindu. Todėl reikia aiškaus pokalbio ir susitarimo – kuris kokioje srityje “vadovaus“ ir bus už ją atsakingas. Jei to nepadarysite, galite atsidurti engiamos avelės vaidmenyje.

* Dažnai vyro “godumas“ gali slėpti baimę dėl rytdienos – tai gali būti nerimas, kad ateityje nepavyks uždirbti tiek, kiek šiandien. Arba tai gali būti atsineštas ekononomijos įprotis iš tėvų šeimos, arba tiesiog baimė išleisti pinigus.. Todėl nepulkite įžvelgti tame piktų kėslų ir neaštrinkite situacijos, nes sulauksite priešingo rezultato. Pasikalbėkite būtinai šia tema ir nuspręskite, kaip jūs abu valdysite savo šeimos biudžetą – tai tikrai efektyviau, nei tyliai pykti dėl vyro “godumo“.

* Mūsų jausmai – tai, pirmiausia, reakcijos į aplinkybes, nuo jų daug kas priklauso. Antra – jausmai yra tiesioginis mūsų smegenų būsenos atspindys. Jei esame pervargę, įsitempę, tai ir jausmai vienoki. Jei esame pakilioje būsenoje – jie vėl kitokie. Reikia tai suprasti ir į tai atsižvelgti – suprasti, kad ir būsena gali įtakoti įvairias reakcijas į aplinkybes. Bet kokiu atveju – tai mūsų jausmai, ir mes turime bandyti juos suprasti.

* Daugelis dalykų iš tikrųjų yra visai ne tokie, kokie jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai kodėl yra svarbus dėmesys sutuoktiniui. Mes turime matyti ir suprasti, kas su juo vyksta, nes jo vidinės būsenos gali įtakoti jo veiksmus. Jei tokio dėmesio nėra, mes galime pradėti reaguoti į išorines sutuoktinio nuotaikas ir leistis į nesibaigiančias ambicijų kovas, kurios moteris paverčia furijomis, o vyrus pastūmėja į įvairią “veiklą“ už šeimos ribų ir priklausomybes.

* Skirkite laiko savo reikalavimų kitiems žmonėms suformulavimui. Pirmiausia, žinoma, išanalizuokite reikalavimus savo sutuoktiniams. Nustebsite, bet tai atlikus išaiškės, kad jūs stengiatės priversti elgtis kitą žmogų taip, kaip jums atrodo teisinga ir reikalinga. Ar tai ne absurdiška, turint omeny tai, kad kitas žmogus taip pat turi savo įsitikinimus? Atsiminkite: neįmanoma priversti žmogų elgtis taip, kaip jūs norite. Dėl savo šeimos gyvenimo taisyklių jūs turite aiškiai susitarti, kitaip visą gyvenimą kovosite.

* Jeigu santykiuose su jūsų partneriu rimta ir gili krizė, tuomet, prieš priimant sprendimą skirtis, būtinai pakalbėkite su juo, kokią bendrą ateitį su jumis jis įsivaizduoja. Juk jis turi ateities planus, ir pagal tai, kaip jis apie juos pasakos, jūs galite suprasti, kokia jūsų vieta tuose planuose. Jei tai nereikšminga ir apgailėtina vieta – tai rimta priežastis skirtis. Jei svarbi – tuomet verta pagalvoti apie tolimesnę bendrą ateitį.

* Liūdesys ir nuobodulys šeimyniniuose santykiuose – ne pramogų ar kitokių išorinių linksminimo stimulų trūkumas. Tai vidinės sutuoktinių būsenos charakteristika. Jei žmogus pozityvus, entuziastingas, tai jis puikiame gyvenimo tonuse, ir liūdesio gyvenime tiesiog būti negali. Toks žmogus visuomet turi veiklos ir jokios išorinės aplinkybės jo neveikia: jis pats jas kuria. Taigi, žiūrėkite ne aplink, o į save.. Mus jungia ne bendros pramogos, o bendri tikslai.

* Kai mes žiūrime į savo gyvenimo situaciją iš šalies ar matome ją kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiuose, mums žymiai lengviau suprasti ir priimti savo klaidas. Paprastai, kai mums tiesiogiai parodo mūsų klaidas, mes pradedame ginčytis, ir.. tai natūrali psichologinė reakcija. Bet kai mes matome kito žmogaus klaidą, mes pradedame geriau suprasti ir save, ir savo problemas.“

Tiek gydytojo A.Kurpatovo patarimų šeimos laimei 🙂 .. Laimės ir savitarpio supratimo visiems! 😀

Vaikų gynimo diena

Visuomet kildavo klausimas: nuo ko mes vaikus giname? Dabar suprantu, kad nuo suaugusiųjų sukurto pasaulio.. kuris jau ir suaugusiems darosi pernelyg sudėtingas. Suaugusieji į tai reaguoja neurozėmis, depresijomis, o vaikai? Jie lyg kempinėlės sugeria mūsų būsenas.. Nuo pat gimimo vaikų pasaulėžiūrą ir gyvenimo nuostatas formuoja suaugę žmonės.

Teigiama, kad kiekviena karta gimsta su vis platesnėmis dvasinėmis ir intelektualinėmis galimybėmis – tai rodo ir technikos pažanga bei didėjantis informacinis srautas. Kokią pasaulėžiūrą mes perduodame vaikams? Ar suteikiame jiems galimybę skleistis dvasiškai, ar padedame jiems išugdyti savo geriausias savybes ir talentus? Šaltokas tas mūsų sukurtas pasaulis šiandien: čia už viską reikia mokėti, konkuruoti, atsiskaityti, suspėti, siekti statusų, pirkti ir parduoti..

Ar lieka tame bėgime laiko, jėgų ir kantrybės dovanoti savo vaikams tai, ko nenupirksime už jokius pinigus – savo nuoširdų dėmesį ir meilę? Šaltas pinigų pasaulis gimdo vartotojišką požiūrį į žmogų: valstybiniu mastu auginami vartotojai ir mokesčių mokėtojai. Taigi, gaunasi, toks keistas iš pažiūros pavadinimas – vaikų gynimo diena – yra labai logiškas ir pagrįstas.

O taip norėtųsi, kad tai būtų tiesiog Tarptautinė vaikų diena. Kai pasidžiaugtume savo talentingais, kūrybingais, išradingais vaikais. Kai paklaustume jų, kokį ateities pasaulį jie nori kurti ir išklausytume palinkėjimų suaugusiems ta tema.. Kai žiūrėtume į juos kaip į ateities žmones, kurių valdomame pasaulyje teks gyventi ir mums.. ir surengtume gražią simbolinę kartų vienybės dieną..

Iš praeities patirties, iš inercijos ar skubėjimo, dar vis darome nemažai klaidų, auklėdami savo vaikus. Šiandien norėčiau pasidalinti labai išmintingais žodžiais, kurių autoriaus, deja, nežinau. Ši paprasta tiesa atveria akis ir širdį, pakviečia atidžiau pažiūrėti į mūsų santykį su vaikais:

“Jei vaikas gyvena kritikuojamas, jis išmoksta smerkti.
Jei vaikas susiduria su priešiškumu, jis išmoksta kovoti.

Jeigu vaikas išjuokiamas, jis išmoksta būti drovus.
Jeigu vaikas įtarinėjamas, jis išmoksta jaustis kaltu.

Jeigu su vaiku elgiamasi tolerantiškai, jis išmoksta būti kantrus.
Jeigu vaikas yra padrąsinamas, jis įgyja pasitikėjimo.

Jeigu vaikas yra giriamas, jis išmoksta vertinti.
Jeigu su vaiku elgiamasi teisingai, jis pradeda suvokti teisingumą.

Jeigu vaikas auga saugus, jis įgyja pasitikėjimo kitais.
Jeigu vaikui pritariama, jis pradeda pasitikėti pats savimi.

Jeigu vaikas gyvena šiltoje ir draugiškoje aplinkoje,
Jis išmoksta pasaulyje skleisti ir susirasti meilę!“

Mylėkime vieni kitus ir raskime laiko ir būdų nuoširdžiai išreikšti ir parodyti savo meilę – tegul tai tampa mūsų gyvenimo būdu – tuomet ir pasaulis bus saugus 🙂 .. Su švente, mieli tėveliai ir vaikučiai! 😀