Bhagavadgyta vakariečiui

*Tikra dvasine prasme Tikra yra tai, kas amžina, niekad nekintama, nesunaikinama. Taip apibūdinama Tikrovė. Kas tikra, niekad nesiliauja egzistuoti. Visa, kas laikina, net jei ir ilgai trunka bei atrodo tvaru, galiausiai pakinta, todėl to negalima laikyti Tikrove. Išminčiai aiškiai skiria Tikra nuo netikra. Kai įsisąmoninsi šią tiesą, pasieksi pažinimo viršūnę.

*Liūdėdamas dėl laikinų dalykų, tik sekini savo jėgas ir stabdai dvasinį augimą.

*Laiku nesiimti reikiamų veiksmų yra blogiau, nei padaryti ką netinkamai.

*Jei veiksmų paskata yra ne asmeninio atlygio troškimas, daug lengviau nuraminti protą ir nukreipti jį į Atmaną – Tikrąjį Aš. Ramaus proto žmogus teturi vieną tikslą, o štai besiblaškantis protas tampo žmogų tūkstančiais skirtingų krypčių, jo tikslams nėra galo, o tai sekina protinę jėgą. Neramaus proto žmogus neišvengiamai žlunga, o tie, kurių protai nesiblaško, pasiekia didžią sėkmę.

*Visa esmė yra ta, kad troškimai atima vidinę ramybę. Troškimas mėgautis savo veiklos rezultatais priverčia nerimauti dėl galimos nesėkmės – tokio žmogaus protas, kaip minėjau, ima blaškytis. Susirūpinimas dėl galutinio rezultato iš dabarties perkelia žmogaus dėmesį į pramanytą ir dažniausiai baugią ateitį. Nerimas vagia jo energiją, jį užvaldo neveiklumas ir tingulys ir padėtis tampa dar blogesnė.

*Žygdarbiai atliekami ne ateityje. Tik dabartyje gali nudirbti tikrai didžius darbus. Nerimastingas protas stengiasi išvengti vienintelio vertingo tikslo – Atmano suvokimo, susivienijimo su Dievu, tikruoju Aš.

*Tobulybė yra energingai veikti, tačiau be savanaudiškų motyvų, be minties apie asmeninę naudą ar praradimą. Troškimų nesuteršta atsakomybė leidžia pasiekti vidinę ramybę ir daugiau nuveikti. Toks yra slaptas tikros gyvenimo sėkmės menas!

*Jogas yra išminčius, kurio sąmonė susivienijus su Brahmanu (Dievu). Tikri jogai neprisirišę, todėl nerimas jų nekamuoja. Neprisirišimas – būdas pakilti virš pasaulietinės veiklos ir įžengti į būseną, kuri yra anapus žemiškosios… Kai protas ilsėsis ramus, neblaškomas ir kontempliuos Tikrąjį Vidinį Aš – būsi nušvitęs, visiškai susivienysi meilėje su Dievu. Toks yra jogos kelio galas: atskira sąmonė panyra į Visuotinę. Ne kas kita, o tai yra gyvenimo tikslas.

*Iš tikrųjų turėtum to siekti! Toks žmogus vadinamas Nušvitusiuoju, Sthitapradžna (paraidžiui – tas, kuris įsitvirtino išmintyje). Jis yra atsikratęs visų savanaudiškų troškimų, potraukių, širdies sielvarto. Jo pasitenkinimo šaltinis yra Tikrasis Aš (Atmanas) ir jis nenori nieko, kas yra išorėje. Jis žino, kad tikroji palaima slypi tik viduje.

*Bet jei gali būti pasaulyje tarp patrauklių dalykų ir prie jų neprisirišti nei jais bjaurėtis, į širdį ateina ramybė, esi paskendęs vidinio Aš tyloje ir išmintyje. Kai pasieki ramybę, visas sielvartas išnyksta… Ši dvasinė išmintis (Tikrojo Aš pažinimas) skirta ne visiems. Tas, kurio protas neramus ir nevaldomas, nė neįtaria, kad jo viduje yra Atmanas.

*Klaidžiojantis ir prie juslių objektų prisirišęs protas praranda gebėjimą skirti ir tampa lyg nevaldomas laivas be vairininko. Net lengvas vėjelis nuneša jį nuo numatytos saugios krypties. Tie, kurie visomis jėgomis stengiasi suturėti jusles, nuraminti protą ir išsivaduoti tiek nuo prisirišimo, tiek nuo bjaurėjimosi, yra tikri išminčiai, Nušvitusieji.

*Pasauliečiai gyvenimą supranta visiškai kitaip nei dvasiniai išminčiai. Jie skiriasi kaip diena nuo nakties… ką Nušvitusysis suvokia kaip Tikra, pasaulietis žmogus nevertina, laiko netikra. Nušvitusiojo (Sthitapradžnos) vienybė su Dievu yra pastovi ir nuolatinė. Pasiekęs ją, žmogus nebepatenka į iliuzijų pinkles.

*Užsiimk veikla, vykdyk pareigą, tačiau visiškai valdydamas savo protą ir jutimus. Ir atmink, kad tavo darbas turėtų vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai būti naudingas visai žmonijai.

*Tie, kurie tiktai pasitraukia nuo žemiškos veiklos teigdami, esą jos “atsižada“, tikrojo tikslo nepasiekia. Pirmiausia privalai veikti, be veiklos nieko neįmanoma pasiekti. Pažvelk į gamtą. Joks vaisius, kurio užduotis yra sunokti, nenutraukia savo ryšio su medžiu, kol visiškai neprisirpsta. Nieko neveikti neįmanoma nė sekundės, juk valgymas, miegojimas, kvėpavimas, širdies plakimas, pasąmonės darbas – irgi veikla. Veikla neatsiejama nuo gamtos. Nuo vieno besisukančio atomo iki ištisos Visatos – visa nuolat juda, veikia.

*Gyvendamas pasaulietiškai ir tinkamai veikdamas gali padaryti išties didžiulę moralinę ir dvasinę pažangą bei neužsitraukti neigiamų savo veiklos pasekmių.

*Gyvenime tarp davimo ir gavimo turi būti pusiausvyra. Kai pradėsi nesavanaudiškai tarnauti, tai net tau neprašius, savaime, ims pildytis tavo troškimai. Teisuoliai visada duoda daugiau, nei ima; skolininkai – ima daugiau, nei duoda. O tas, kuris tik ima ir nieko neduoda, yra vagis.

*Patį gyvybės ciklą sudaro subtilus aukojimasis. Paaiškinsiu šį ciklą: visų būtybių gyvybę palaiko ir puoselėja maistas, maistą išaugina ir palaiko lietus, gyvybės vanduo, liejasi iš dangaus be atlygio; jis duodamas (aukojamas) dėl žmonijos gerovės. Taigi, visa gyvybė gimsta, minta, yra palaikoma nesavanaudiškos veiklos – pasiaukojimo.

*Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis svarbus gyvenimo dėsnis yra tolimas ir nereikšmingas pavieniam žmogui, tačiau taip nėra. Kiekvienas nesavanaudiškas veiksmas, kad ir kas jį atliktų, yra svarbus įnašas į Visumą.

*Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir visi kiti. Bendram labui iškilūs žmonės turėtų rodyti kuo geriausius savo bruožus. Tada ir kiti žmonės bandys ligi jų pakilti.

*Visos gyvos esybės veikia pagal savo prigimtį. Pasistenk tai gerai suprasti. Elgsenos šaknys suleistos į mintis ir jose viešpataujančius polinkius – štai ką reiškia “žmogaus prigimtis“. Asmeninę prigimtį reikia ne varžyti, o palengva tobulinti.Didžiausia kliūtis dvasinių siekių kelyje yra juslės. Geriausia, ką galima padaryti su jomis – jas sudvasinti. Kai įsitvirtina ši nuostata, tada savaime išnyksta ir didžiulė juslių galia. Troškimai – priešai, kai jie veržiasi į išorę, bet sąjungininkai, kai jie nukreipti į vidų.

*Godulys tėra nepaprastai išvešėjęs troškimas. Išminčiai žino, kad troškimas – nemirtingas besotis ir jo privengia… troškimai gudriai keičia kaukes ir vogčia įsėlina į širdį bei protą.. Troškimai tvirčiau įsikimba į subtilesnius, sunkiau pastebimus dalykus, nei į lengvai apčiuopiamus… Todėl niekas taip nepadės išrauti troškimo, kaip Tikrojo Aš (Atmano) suvokimas.

*Dvasinių žinių (džnanos) galia yra ypatinga. Net pats nedoriausias iš paklydėlių šio ypatingo žinojimo plaustu perplauks sukūringą nuodėmės upę… Kaip Saulei patekėjus pranyksta nakties tamsa, taip ir neišmanymo bei iliuzijos tamsybes kaipmat išsklaido Tikrojo Aš pažinimas.

Iš J.Hawley knygos “Bhagavadgyta: vakariečio vadovas“, išleistos “Mijalba“ leidykloje, 2010 metais

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂