Šamano išmintis

Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) knygose aprašyta patirtis turi ne tik praktinę naudą, bet jos kupinos ir magijos bei grožio. Autorius teigė, kad jis tik aprašė fenomeną, kuris neatitinka vakarietiškos mąstysenos, todėl jo knygos ir sulaukė didelio susidomėjimo. Don Chuano mokymas – vidinę logiką turinti sistema, kuri nuosekliai veda link sąmoningumo ir suvokimo ribų praplėtimo.

K.Kastaneda pabrėžia šio senovės Meksikos šamanų mokymo pragmatiškumą: sistema paaiškėja tik išanalizavus jos dalis struktūriškai ir paaiškinus patirtų reiškinių seką. Mokinys įvardinamas kaip kovotojas, kuriam pažinimas – gyvenimo būdas. Tai nereiškia karingumo, tai yra greičiau vidinių savybių apibūdinimas: ėjimas į priekį, nuoseklumas, tikslingumas, savidisciplina, sugebėjimas koncentruotis, įžvalgumas, lankstumas.

Ištvėręs visus pažinimo kelio sunkumus žmogus don Chuano mokyme vadinamas žinių žmogumi (magu). Tam ir reikalingos kovotojo savybės – kad judėtų lėtai, sugebėtų koncentruoti dėmesį į išgyvenamus įvykius, įžvelgtų jų prasmę ir pasinaudotų visomis galimybėmis savo kelyje. Pradėjęs mokytis, žmogus tiksliai nežino, kas jo laukia, jo tikslas neaiškus, o ketinimai migloti. Dažnai tai, ko jis mokosi, visai nepanašu į tai, ką jis įsivaizdavo.

Ir čia mokinys sutinka savo pirmąją (iš keturių) kliūtį – baimę. Tai, kas nauja ir mažai pažinta, dažnai baugina. Kiekvienas žingsnis į žinias – tai nauja užduotis ir nepasitikėjimas, kuris augina baimę. Jei žmogus, išsigandęs šios kliūties, sustoja ar pabėga, šis pirmasis “priešas“ – baimė – padeda tašką jo ieškojimuose. Kad įveiktų baimę, mokinys neturi sustoti ir turi judėti į priekį nors mažais žingsneliais – tokia taisyklė.

Jis turi pažvelgti tiesiai į baimę, suprasti jos priežastis ir žengti toliau, nežiūrint į nieką. Kai suvokiamos baimės priežastys, ji pasitraukia ir žmogus pradeda pasitikėti savimi. Tai vyksta pamažu, bet galiausiai baimė išnyksta. Kartą įveikęs baimę, žmogus atsikrato ja visam gyvenimui, nes vietoje baimės jis įgyja minčių aiškumą: jis žino, ko siekia ir kaip to pasiekti.

Tačiau atėjęs aiškumas, pasirodo, yra antroji mokinio (kovotojo) kliūtis (priešas). Sunkiai įgyjamas proto aiškumas sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Žmogus įgauna pasitikėjimo ir drąsos, ir.. pradeda daryti klaidas: skuba, kai reikia būti kantriam, ir delsia, kai reikia skubėti. O kartais ir tūpčioja vietoje, kol išsikvėpia ir nieko nebesugeba išmokti.

Jei neįveikia šios kliūties, žmogus gali aiškiai mąstyti visą savo amžių, bet taip nieko ir nepasiekti. Kad toliau judėtų link žinių žmogaus, mokinys turi naudotis aiškumu tik tam, kad matytų ir suprastų, ir kad prieš žengdamas naują žingsnį, viską pasvertų. Aiškumas reikalingas ir tam, kad žmogus suprastų, kokią dvasinę jėgą jis turi savo gyvenimo valdymui, ir kad jis gali naudoti tą jėgą kaip tinkamas.

Jėga – pati rimčiausia iš visų kliūčių mokinio kelyje. Žmogus pasijunta visagaliu, šeimininku. Galiausiai jėga gali pradėti valdyti patį žmogų: jis gali pasidaryti valdingu, ambicingu, net žiauriu. Jis nepraras nei drąsos, nei aiškumo, bet neteisingai naudodamasis savo jėga, gali ją prarasti, taip ir neišmokęs jos valdyti. Jėga gali tapti našta, jaukianti gyvenimą.

Tam, kad įveiktų šią kliūtį, mokinys turi suprasti, kad dvasinė jėga, kurią jis įgavo, nėra jo nuosavybė – tai energija, kuri pakluso jam dėl jo išvystytų vidinių savybių. Jis turi atsakingai ir rūpestingai naudotis tuo, ką išmoko, kitaip ši savybė gali pradėti jį patį griauti: jei žmogus nevaldo pats savęs, jis negali valdyti ir gyvenimiškos energijos. Mokinys turi aiškiai žinoti, kam, kada, kokiems tikslams ją naudoti.

Atrodytų, įveikus šias tris kliūtis, gyvenimas tampa kūrybinga ir įdomia patirtimi, bet.. ateina ketvirtoji, don Chuano žodžiais, klastingiausia kliūtis – senatvė. Ir tai nebūtinai amžius, tai greičiau būsena. Atrodytų, žmogus nieko nebijo, jo nebetrikdo nekantrus protas, jis valdo savo gyvenimišką jėgą… ir kartu tai metas, kai apima noras atsipalaiduoti, kai užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių žmogaus “priešas“ paverčia žmogų senu ir apgailėtinu..

Gyvenimas yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus atsispiria pagundai “pailsėti“, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, jis galiausiai tampa Žinių Žmogumi (magu), ir jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos. Žmogus nugalėtas tik tada, kai jis toliau nebesistengia ir apsileidžia. Žinių žmogus – išminties lobynas, kuris perduoda savo patirtį ir žinojimą tolimesnėms kartoms.Tokia yra senolių paskirtis, nuo kurios šiuolaikinis civilizuotas žmogus labai tolimas..

Toks žinių žmogaus kelias. Jis nelengvas ir niekada nesibaigiantis. Don Chuanas Matusas savo mokiniui K.Kastanedai atvėrė ir daugiau pasaulio ir Visatos paslapčių. Jis teigė, kad pasaulis, kurį mes suvokiame kaip vienintelį ir absoliutų, yra tik vienas iš daugelio paraleliai egzistuojančių pasaulių, kurių išsidėstymas panašus į svogūno lukštų išsidėstymą. Ir visos šios sferos yra tokios pat realios, absoliučios ir unikalios, kaip ir mūsų pasaulis, ir visi mes apdovanoti sugebėjimu pažinti jas, tereikia šį sugebėjimą ugdyti..

Į klausimą, kodėl yra tiek nedaug žmonių, išvysčiusių šį sugebėjimą, don Chuanas atsakė: “ Žmogaus padėtis yra siaubinga chaoso būklė“.. Jis teigė, kad dauguma mūsų iššvaistome savo gyvybinę energiją niekams ir neesminiams dalykams, dažniausiai iš nežinojimo.. Visa, ką mes galime daryti, tai siekti žinojimo būsenos, kuri leidžia peržengti proto ribas ir suvokti save ir mus supantį pasaulį aiškiau ir plačiau.

Neįmanoma trumpai sudėlioti šio mokymo akcentų, nes jis labai platus.. Jei jus sudomino, galite paieškoti K.Kastanedos knygų – jos tikrai įdomios ir kviečiančios susimąstyti. Sekantį kartą parašysiu ištraukų iš visų K.Kastanedos knygų rinkinio “Laiko ratas“. O kokie jūsų įspūdžiai?