Jos besąlygiška Meilė..

Motinos meilė savo vaikui yra besąlygiška ir beribė. Galima numesti nėštumo metu priaugusį svorį, bet motinystės neįmanoma “nusimesti“ ir tapti tokia, kokia moteris buvo prieš gimstant vaikui. Kad ir kokia rafinuota būtų moteris, motinystė kartais nuleidžia ją ir į primityvų lokės lygmenį, ginančios savo lokiuką: nuoširdus “mama!“ priverčia pamiršti viską.. O kaip ją užlieja šiluma ir meilė savo vyrui, kai ji stebi, kaip šis vysto ir glaudžia Jų kūdikį!..

Ji švelni ir gera, supratinga ir kantri.. Ji lyg kiekvieno savo vaiko metraštis – prisimena pirmą šypseną, pirmą dantuką, pirmą žingsnį ir žodį, juokingą posakį ir išdaigas, pasiekimus ir laimėjimus. Dažnas nustebtume, išgirdę, KAIP ji pasakoja apie savo vaikus: jie visada patys patys pačiausi.. Ji vienintelė, su tokia meilė prisimenanti savo vaikų gimtadienius ir dažniausiai pirma su jais pasveikinanti: juk tai buvo tokia svarbi diena jai ir tą dieną gimusiam jos vaikui..

Kol esame maži, glaudžiamės prie jų – savo nuostabiųjų Mamyčių, mylime jas ir branginame.., o suaugę? Žvilgtelėkime į vieną ypatingą tekstą (gaila, man jį atsiuntė be autoriaus pavardės), parodantį visą motinos meilės gilumą.. ir pagalvokime kiekvienas apie savo Mamą..

“Kol tau sukako metukai, ji kantriai vystė ir maitino tave, nors kartais tu verkei visą naktį..
Kai tau buvo metukai, ji išmokė tave vaikščioti, nors tu nuolat pabėgdavai, kai ji šaukė tave..
Kai tu paūgėjai, ji virdavo tau skaniausią, kokį tik mokėjo, maistą, nors tu dažnai numesdavai lėkštę ant grindų..
Kai tau buvo ketveri, ji davė pieštukus ir mokė piešti, nors kartais tu ir piešei ant sienų..
Ji gražiai papuošdavo tave, nors tu nuolat išsitepdavai..
Kai tau sukako septyneri, ji palydėjo tave į mokyklą ir jaudinosi bei graudinosi ne mažiau, nei tu..
Kai tau buvo dvylika, ji kaskart laukdavo tavęs iš mokyklos, kad apkabintų, o tu užsidarydavai savo kambaryje..
Kai tau buvo aštuoniolika, ji susigraudinus braukė ašarą tavo išleistuvių vakare, o tu paprašei, kad tau nupirktų mašiną..
Kai tau buvo dvidešimt, ji prašydavo tavęs pabūti su šeima, o tu visą savo laiką praleisdavai su draugais..
Kai tau buvo dvidešimt penkeri, ji padėjo surengti tavo vestuves, o tu apsigyvenai kuo toliau nuo jos..
Kai tau buvo trisdešimt, ji atsargiai patardavo tau dėl tavo vaikų auklėjimo, o tu prašydavai nesikišti į tavo gyvenimą..
Kai tau buvo trisdešimt penkeri, ji skambino ir kvietė tave pietų, o tu atsakydavai, kad neturi laiko..
Kai tau buvo keturiasdešimt, ji skambino ir skundėsi ligomis, taip prašydama tavo pagalbos, o tu sakydavai, kad vaikai atiduoda meilę savo vaikams..
Vieną dieną, kai tavo mama paliks šį pasaulį, jos meilė apleis ir tavo širdį. Vieni iš Rojaus vartų – tau dovanojama besąlygiška Meilė – užsidarys..
Todėl.. kol tavo mama čia, nepalik jos, nepamiršk ir padaryk viską, ką tu gali.. Nepyk ant jos, nesakyk ir nedaryk nieko, kas gali sudaužyti jos mylinčią širdį..
Tu turi tik vieną mamą ir vieną tėvą – saugok juos, nes vieną dieną tu suprasi, kokia, gili ir tikra yra jų Meilė tau ir kokia ypatinga ir besąlygiška yra Motinos Meilė.. “

……
Būtinai apkabinkime jas šiandien, padovanokime gėlę – motinoms taip svarbu jausti dvasinį ryšį su savo vaikais – net jei jie suaugę, joms jie amžinai išlieka vaikais.. Ir.. ne tik Motinos dieną – paskambinkime joms rytoj (ir sekančią savaitę, ir nuolat..) ir tiesiog paklauskime, kaip jos jaučiasi, kaip joms sekasi ir palinkėkime geros kloties.. Visoms nuostabioms Mamoms gražiausi sveikinimai ir nuoširdžiausia padėka už didžiausią stebuklą šioje Žemėje – jų besąlygišką Meilę! 🙂