Mūsų dorybės :)

Rašydama apie “vampyrus“ – žmones, kurie savo elgesiu išmuša mus iš pusiausvyros, surinkau, turbūt, visus nepatraukliausius žmogaus elgesio tipus. Tuomet DNR komentaruose parašė, kad tai įdomu, bet dar įdomiau – ar įmanoma būtų surašyti teigiamus žmogaus bruožus? Ieškodama dorovės apibūdinimo radau jų tiek daug, kad negaliu nepasidalinti 🙂 .

Matyt, esame įpratę (ar pratinami) matyti neigiamus dalykus, tuo tarpu teigiami – tarsi savaime suprantami.. Man taip pat norisi turėti tokį dorybių siekiamybių sąrašėlį, tokį.. detalų, išsamų, aiškų. Kas blogai, mes visi žinome, o teigiami bruožai tarsi susiveda į vieną žodį – “geras“. Pasirodo, “geras“, kaip ir negatyvus, turi daug atspalvių, po žingsnelį vedančių link dorovės 🙂 .

Pirmoji dorybių sąraše – atsakomybė. Tai pirmiausia supratimas apie tai, kad visi veiksmai turi pasekmes. Kai turime tokį supratimą, esame atsakingi už tai, ką darome, nes suprantame, ką darome. Atsakomybė neriboja, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes žmogus įsipareigoja tam, ką tikrai gali padaryti, ir todėl laisvai valdo savo laiką ir resursus.

Sąžiningumas – pirmiausia su pačiu savimi. Būti sąžiningu reiškia kalbėti tai, ką galvojame ir daryti tai, ką kalbame. Tai aiškus suvokimas, kas vyksta mūsų sieloje – būti tuo, kuo esame, ir nesistengti atrodyti kažkuo, kuo nesame.

Ramybė – tai nesiblaškymas ir vidinės energijos balansas. Ramybė – tai vidinė tyla, kurioje galima išsaugoti tyrus jausmus ir pojūčius. Ramybė prasideda mūsų protuose. Tik ramus protas kuria pozityvias, tikslingas, kūrybingas mintis, kurios įtakoja mūsų elgesį.

Išmintis – tai žinių ir patirties lobynas, išvados iš gyvenimo pamokų. Aiškus bet kokios situacijos matymas: matoma tai, kas svarbiausia ir daroma tai, kas reikalinga. Sąmoningumas ir sugebėjimas laisvai naudotis patirtimi, žiniomis ir intuicija kasdienybėje ir kritinėse situacijose.

Tikslumas – reiškia būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, tinkamu laiku pereiti nuo vieno etapo į kitą. Kai veikiame tiksliai, mes išsaugome vidinę jėgą ir ramybę. Tuomet mes viską atliekame laiku (valdome savo laiką), ir pereiname nuo sprendimo iki veiksmo neskubėdami ir labai tiksliai. Jei veikiame pernelyg greitai, tuomet nesuvokiame perėjimo ribos iš vienos veiklos į kitą ir.. bėgame ratu. Todėl geriau lėčiau, bet tiksliai ir sąmoningai.

Lankstumas – proto ir veiksmų – prigimtinė savybė, dažnai su amžiumi prarandama, įtakojant šablonams ir įsitikinimams. Kai reaguojame į situacijas be nusistatymų, sąlygotumų ir baimės, mes turime daugiau sprendimų ir galimybių jas išspręsti. Budistų garsus palyginimas: lankstus nelūžta, jis išsilenkia, palinksta, bet po audros tęsia savo augimą į viršų, nes išlieka..

Savidisciplina – reiškia sekti tuo, kas palaiko tvarką ir harmoniją gyvenime ir atsisakyti to, kas ardo ir išbalansuoja. Savidisciplina padeda mums tvirtai stovėti ant kojų visose gyvenimiškose situacijose, kokios jos bebūtų. Tai tarsi išugdytas vidinis balsas, kuris apsaugo mus nuo mūsų pačių silpnybių, aplinkinių silpnybių, ir padaro mus laisvais. Disciplinuotas žmogus sugeba atsisakyti nenaudingų dalykų, nukreipti savo energiją reikiama linkme ir pasiekti aukščiausios savirealizacijos.

Kuklumas – dvasios didybės ženklas. Būti kukliu reiškia mokėjimą palaikyti savigarbą ir orumą, taip pat gerbti aplinkinius žmones. Pasirodo, tai paprastas būdas gerbti vienas kitą, nerėkiant apie išskirtinimą. Kai suprantame savo unikalumą, tuomet gerbiame kitų žmonių unikalumą. Tada netenka prasmės rungtyniauti, nes unikalumas jau yra išskirtinė savybė. Kai tai suprantame, tampame kuklūs 🙂 ..

Džiaugsmas, džiaugsmingumas – tai mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir vertinti jį. Tai mokėjimas matyti galimybes augimui pasitaikančiose kliūtyse gyvenime. Sugebėjimas matyti gera savyje ir aplinkiniuose. Stebėtis, žavėtis gyvenimu, grožėtis, būti geranorišku, dėkingu, nuoširdžiu ir atviru. Neveltui džiaugsmą vadina geruoju “magnetu“ gyvenime – jis pritraukia tik geriausia 🙂 ..

Gerumas – tai gebėjimas suprasti ir priimti žmones tokius, kokie jie yra. Sakoma, kad geroje širdyje visada gyvena meilė, atleidimas ir stiprybė. Priimdamas žmones tokius, kokie jie yra, geras žmogus nejaučia negatyvių jausmų. Jei kažkas elgiasi netinkamai, tai gero žmogaus nuoširdūs jausmai padeda tokiam žmogui keistis į gera. Gerumas gimsta iš meilės, o meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga.

Paprastumas – tai sugebėjimas jaustis gerai netikėtose ar sudėtingose gyvenimo situacijose. Tai reiškia savo nepasitenkinimu ar blaškymusi nedaryti situacijos dar sudėtingesne – sugebėjimas išlaikyti ramybę. Paprastumas padeda teisingai elgtis įvairiose situacijose, su įvairiausiais žmonėmis, bet kokioje aplinkoje ir elgtis natūraliai – taip, kaip ir dera tai situacijai. Paprastumas – išminties ir atviros širdies savybė.

Tokios ryškiausios mūsų dorybės. Taip gera apie tai rašyti 🙂 .. Jų yra ir daugiau, kurios papildo mano aprašytas: tai besąlygiška meilė, pagarba, nuoširdumas, kilnumas, kantrybė, altruizmas, orumas, lengvumas, atvirumas, bendruomeniškumas, tikėjimas, laisvė.. Dar labiau nudžiugino, kai rašydama pagalvojau, kad dauguma žmonių iš tiesų turi net po kelias dorybes – nuostabu 🙂 ..

Taigi, esame ne tik “blogiukai“, turime labai daug puikių savybių 🙂 . Tik.. kažkodėl esame labiau linkę matyti negatyvius dalykus.. Įdomu, kodėl? 🙂

Reklama

Dorovė

Mūsų laikais ši sąvoka dažniausiai siejama su religija ar filosofija, todėl kasdieniniame gyvenime retai prisimenama. Kažkas.. lyg senamadiško, archaiško, šiandien sunkiai pritaikomo gyvenime. Pasirodo, neveltui tai buvo filosofų labiausiai nagrinėjama sąvoka, o ir visų religijų ir mokymų skiepijamas doras elgesys, nes dorovė yra svarbiausias žmonijos įstatymas. Ir tai ne tušti filosofų išmąstymai ar mokymų skleidėjų prasimanymas, tai bendražmogiškas elgesio principas, paremtas stebėjimais ir išvadomis iš žmonijos patirties.

Humanitariniai – socialiniai santykiai gali vystytis ant tinkamo arba netinkamo pasirinktų vertybių pagrindo. Pasirinktos vertybės ir pasaulėžiūra kuria idealogiją, o idealogija kuria ekonomiką. Praėjusių amžių koncepcijos – materialistinės, jos nepagrįstos dvasinėmis vertybėmis. Na, o atitrūkusios nuo dvasingumo koncepcijos visada yra grįstos manipuliacijomis ir naudos siekimu. Kai neteisingi elgesio motyvai, tai ir – logiška – neteisingi ir veiksmai. Jie neša nerimą, įtampą ir suvokimą, kad “kažkas vis ne taip“ – tai ir yra neteisingų pasirinkimų pasekmės.

Dabar daugelis mūsų supranta, kad trūksta dvasingumo mūsų gyvenime, bet ko trūksta konkrečiai – įvardinti sunku. Daug šiuolaikinių žmonių apskritai neturi aiškios pasaulėžiūros, todėl vyrauja chaosas. Dorovė – dvasinė kategorija, todėl ją sunku apibrėžti žodžiais, tai intuityvus kiekvieno žmogaus pojūtis, pasireiškiantis kaip sąžinės balsas (arba gėda), ir įtakojantis žmogaus veiksmus.

Jei vertybių pagrindu pasirenkama aukščiausia vertybė – dorovė, tai rezultatai visada bus teigiami, o jei ne, kenčiame nuo netobulų pasirinkimų.. Dorovės principai labai paprasti: nekenkti sau; nekenkti kitiems; nekenkti gyvajai ir negyvajai gamtai. Šių nuostatų laikymosi visiškai pakanka, kad žmonija sukurtų seniai išsvajotą santvarką, kurioje būtų laimingi visi žmonės, nes šis įstatymas galiotų visoms žmonijos veiklos sritims: tarpusavio santykiams, politikai, religijai, mokslui, teisei, kultūrai, ir bet kuriai kitai veiklai.

Atrodo taip paprasta, bet kaip tai pasiekti? Juk didžioji žmonijos dalis nesilaiko net pradinių doros formų (kenkia sau), o apie aukščiausią dorovę dažnai neturi supratimo.. Tam, kad žmonija pradėtų mąstyti aukštesnėmis (dorovės) kategorijomis, mes turime nustoti mąstyti žemo sąmoningumo kategorijomis – turi pirmiausia keistis ir šviesėti visų mūsų mintys, mąstymas. Mes negalime pakeisti gyvenimo, nepasikeitę patys.

Bet kodėl mes mąstome tomis žemomis sąmoningumo kategorijomis? Tai skatina vyraujantis informacinis chaosas ir peršamas destruktyvus mąstymas – mes nesuprantame, kas yra tikrosios vertybės. Galiausiai, laikui bėgant, mes nepastebime pasikeitimų ir nuosmukio, nes tyras veikimo paskatas įvairūs suinteresuoti interpretatoriai nuolat stengiasi “pritempti“ prie savo tikslų ir manipuliacijų.. Įkliuvame kaip tos muselės į barščius..

Tuo tarpu dorovės poreikis tarsi įrašytas į kiekvieno mūsų širdį: žmonės kažką gerbia ar peikia, bet nėra nė vieno, kuris garbintų melą, apgaulę ar neteisingumą – visi gerbia tiesą ir sąžiningumą. Kiekvienas jaučiame gėdą ar sąžinės priekaištus, jei pasielgiame blogai. Sąžinės budrumas jau pats savaime pajungtas tam, kad siektume dorovės. Ir pirmasis žingsnis link jos – atsakingumo vystymas.

Evoliucijos psichologija tvirtina, kad mokėjimas būti atsakingais išmokys žmoniją būti dorais ir gerokai kilstels žmonijos evoliuciją ir vystymąsi. Savo neatsakingumu žmonės kenkia tiek sau, tiek ir aplinkiniam pasauliui. Jei visi žmonės bus atsakingi, tai dorovės klausimai atkris savaime. Todėl turime ugdyti savo ir savo vaikų atsakomybę už savo veiksmus – suprasti, parodyti, kad kiekvienas veiksmas turi vienokias ar kitokias pasekmes, kad doras elgesys atneša gėrį visiems.

Visų laikų išminčiai dorovę laikė svarbiausiu dalyku gyvenime. Aristotelis sakė: “Kas materialinėje srityje žengia pirmyn, bet atsilieka dorovėje, tas greičiau žengia atgal, o ne pirmyn“. Mąstytojai pripažino, kad visuotinė tvarka neįmanoma be visuotinės doros. Į klausimą, ko reikia, kad žmogus būtų doras, Seneka atsakė: “Noro“. Mūsų šviesuolis Vydūnas pritarė: “Nėra žmogui geresnių kelrodžių už dorybių ugdymą“.

Teigiama, kad žmonija tobulėja tik dorųjų dėka, kurie veda paskui save savo pavyzdžiu.. Kančia ir žemas sąmoningumas tėra primityvios, žemos proto būsenos – netobula tobulumo išraiška. Vadovaukimės gyvenime dorovės principais, ir mūsų visų tobulėjimas ir tobula išraiška bus užtikrinta 🙂 ..

Kaip jūs manote?