Lietuva metraščiuose

Kaip įdomu skaityti senuosius geografinius ir etnografinius metraščius! Ypatingas pojūtis – tarsi prisiliestum prie protėvių laikmečio dvasios. Kiek įdomių metraščių yra išlikę iki mūsų dienų.. Nustebino, kad yra net kryžiuočių žvalgų smulkiai aprašyti Lietuvos keliai, ir kiek daug kaimų ir miestelių pavadinimų yra išlikę nepakitę iki šių dienų.. Garbė mūsų protėviams, kad nežiūrint didžiulių tuometinių grobikų pastangų, savo žemę ir kalbą lietuviai išsaugojo..

Man labai įdomūs žmonių ir papročių aprašymai, kuriais ir noriu pasidalinti.. Enėjui Silvijui 15 amžiuje Lietuva pasirodė kaip raistai, miškai, balos, ir tik žiemą, užšąlus vandenims, pravažiuojama. Aprašomas kunigaikštis Vytautas – kaip valdingas, griežtas ir nepaklusnus. Minimas ir keistas jo įsakymas – visiems Lietuvos vyrams nusiskusti barzdas. Beje, įsakymo įvykdyti nepavyko, nes to meto lietuviai lengviau būtų sutikę netekti galvų, nei barzdų.. Rašoma, kaip imperatoriaus Sigizmundo Vytautas buvo paskelbtas karaliumi, tačiau didysis kunigaikštis miręs anksčiau ir pasiuntinių su karūna nebesulaukęs..

Įdomus faktas buvo aprašytas Kramerio “De rebus Poloniae, XVI.“ Jame rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Vytautas išleido įsakymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį, nes jis neįsivaizdavo, kad niekuo dėti pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų. Šis įsakymas buvo toks keistas tiems laikams (ir mums, žinoma), kad apie jį rašė ir M.Montenis savo “Esė“..

Istorikas J.Dlugošas aprašo žemaičių pagarbų požiūrį į miškus ir visa, kas gyva. Rašoma, kad miškuose žmonės turėjo atskiroms šeimoms ir namams padalytų ugniaviečių, kuriuose apsirengę baltais ir iškilmingais rūbais, degindavo visų savo mirusių giminių kūnus kartu su žirgais. Taip pat ten aukodavo aukas (vaišes) dievams, ir ypač Perkūnui – taip prašydavo malonės. Žemaičiai aprašomi kaip stiprūs augaloti žmonės, tenkinęsi kukliu maistu. Pirkios buvo sulipdytos iš medžių ir šiaudų, platesnės apačioje, siauresnės viršuje, šviesa patekdavo per skylę viršuje..

Prancūzų didikas, riteris G. de Lanua aprašo 1413 metais aplankytą Vilnių – jam padarė įspūdį, kad pilis pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, kuris sutvirtintas akmenimis, žeme ir mūru. Pilis visa padaryta iš medžio ir apsupta tik medine siena mūro pavidalo, o pilies papėdė apjuosta mūrine siena. Jis rašo, kad pilyje paprastai gyvena kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas, jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Lanua pastebėjo, kad Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų. Pažymima, kad Lietuvos valdovas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykęs į jo kraštą, neturėtų jokių išlaidų, todėl liepia duoti jiems maisto ir saugiai lydėti po visą kraštą, be jokio užmokesčio.

Kitos XVII amžiaus kronikos, parašytos A.Gvanjini, plačiai pasakoja apie Lietuvą ir jos gyventojus. Apie valstiečius rašoma, kad jie turtingųjų labai išnaudojami, valdiniai kiekvieną dieną atlieka sunkias prievoles. Penkias dienas dirba ponui, o šeštą puola prie savo darbų: beveik visada ir sekmadienį nedykinėja, nes kaime niekas nešvenčia – aria, pjauna, kulia, sėja, akėja ir šienauja ir visus kitus darbus dirba. Jei kas paklausia, kodėl šventą dieną dirba, tai atsako: “O ar šventą dieną valgyti nereikia?“ Mokesčius ir duoklę duoda keturiskart per metus, o dar kasmet moka sunkų činšą..

A.Volanas, XVI amžiaus publicistas, aprašo lietuvių svetingumą – kaip išskirtinę dorybę. Jis rašo, kad vargu ar rastum kitą tokią tautą, kuri taip palankiai ir draugiškai žiūrėtų į visus gerus žmones ir taip bičiuliškai elgtųsi ne tik su savais, bet ir su svetimais. A.Volanas pabrėžia, kad į Lietuvą galima atvykti be didelių išlaidų ir su nemaža palyda, kadangi lietuviai mielai kviečia svečius į savo namus ir juos vaišina be atlygio. Ir bajorų, ir valstiečių namai vienodai visiems atviri ir labai svetingi. Nuoširdus kalbėjimas ir paslaugumas vieni kitiems laikoma įprastu dalyku..

Brauno pasaulio miestų atlase, išleistame 1576 metais, yra Vilniaus miesto atlasas ir aprašymas. Iki 1618 metų jis buvo pakartotinai išleistas įvairiomis kalbomis ir labai populiarus Europoje. Jame rašoma, kad namai mieste daugiausia mediniai, žemi, bet kai kuriose gatvėse, ypač Vokiečių ir Pilies, yra gražūs mūriniai namai. Aprašomi Vilniuje esantys dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, o kiti su bokštais, matomi nuo kalno. Bažnyčios daugiausia mūrinės, yra ir medinių, pažymimas gražus Bernardinų vienuolynas. Apie miestiečius rašoma, kad jie neturi.. lovų ir to negana – minkštai miegoti laikoma nuodėme. Miegama ant suolo, o turtingesni ant jo pasikloja meškos kailį..

Įdomus Lietuvos vardo kilmės aprašymas G.Merkatoriaus (1595m) atlase. Jis rašo, kad Lietuvos vardas kilęs iš “lituo“ – signalinio medžiotojų trimito, rago ir triūbos – kadangi šiame krašte daug medžiojama. Tai labai platus kraštas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu padalinta į dešimt vaivadijų. Klimatas čia labai atšiaurus, ypač žiemą. Čia daug vaško ir medaus, taip pat žuvų. Lietuviai kitados garbino įvairias dievybes: ugnį, miškus, gyvates ir žalčius. Ugnį (žinyčia) kurstė ir garbino žynys. Miškus jie laikė dievų buveinėmis, o žalčius laikė namuose ir garbino kaip dievaičius.

Ir V.Sirokomlės, poeto ir istoriko (19 amžiaus), apkeliavusio ir aprašiusio daug Lietuvos miestų ir miestelių, lietuvių aprašymas. Jis rašo, kad lietuvis – aukštas, ilgakaklis, šviesiaplaukis arba šatenas (brunetų nėra) , mėlynakis, baltaveidis. Lietuvaitėms būdingas tas mielas įgimtas grožis, kurio neįmanoma apibūdinti: didelės mėlynos paprastų kaimo dukterų akys išraiškingos ir malonios, kasas pasidabina kaspinais arba gėle, ant kaklo nešioja madalionus, škaplierius arba gintarinius vėrinėlius. Lietuviai tvarkingi, darbštūs, valgyti mėgsta riebiai, todėl kiauliena – būtinas jų stalo patiekalas. Valgo ir šiupinį – patiekalą iš žirnių, dešros ir miežinių kruopų. Lietuviai namisėdos, prisirišę prie namų ir šeimos. Ramūs, užsidarę, taupūs, šeimos darnios. Jei pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepamirš lengvai žmogaus, kurį pamilo.

Žinoma, esama metraščiuose ir nepagarbių atsiliepimų, bet jie dažniausiai parašyti pavergėjų arba nemandagių prašalaičių.. todėl jų ir neminėsiu. Visi autoriai, gyvenę ilgiau Lietuvoje, paprastai apie mūsų kraštą atsiliepdavo geranoriškai 🙂 .. Tai džiugu 🙂 . Tikrai nenoriu nupiešti mūsų angeliukais – kaip ir visų tautų atstovai, turime ir mes būdingų tik mums ydų.. Bet šiandien mūsų liko taip nedaug, kad turime atsigręžti į tai, kas mus vienytų. Neveltui sakoma, kad ir didžiausios tautos iširsta ne tiek dėl išorinių poveikių, kiek pirmiausia iš vidaus – dėl tarpusavio kivirčų, rietenų ir nesutarimų..

Todėl.. žvilgtelkime kartais į praeitį – gal iš ten pasisemsime geranoriškumo vienas kitam, stiprybės ir orumo? 🙂