Kaip yra optimalu?

Kažkodėl tas “optimalu“ dažnai sukelia negatyvią reakciją, tarsi tame įžvelgtume apribojimus. Žodyne žodis “optimalus“ (lot.optimus – geriausias) apibrėžiamas kaip tinkamiausias, palankiausias, geriausias. Daug sąvokų gimė iš “optimalus“: tai optimizacija – geriausio varianto nustatymas, optimumas – palankiausių sąlygų visuma ir optimizmas – pozityvus santykis su realybe.

Kaip matome, tai yra tikslingos geriausio paieškos, tai nėra apribota ar apibrėžta, tai tiesiog kryptis. Todėl ir taikoma įvairiausiose gyvenimo srityse – bendravime, gyvenimo ritmo ir būdo paieškose, mityboje, santykyje su aplinka, valdyme.. visur. Stengiamės viską optimizuoti.. Bet tarsi kyla prieštaravimas – kas vienam gerai, kitam gali būti visai priešingai..

Atsakymus į tai pateikia psichonomika – mokymas apie dvasinius dėsnius ir gyvenimą pagal juos. Vienas pagrindinių egzistencinių principų yra veidrodinis atspindys arba hologramos principas. Materialiame pasaulyje tai jau įrodė fizikai, o dvasiniame – sukaupta žmonijos amžių patirtis. Apibrėžimas paprastas: mūsų gyvenimas yra mūsų dvasinės būklės atspindys, todėl norėdami keisti gyvenimą, turime keistis patys. Jei gyvenimas netenkina, turime jį optimizuoti 🙂 ..

Kokiu būdu vykdyti savo gyvenimo optimizavimą, turime nuspręsti patys. Yra bendri principai, siekiamybės, bet kiekvienas iki jų prieiname savu keliu dėl vienos paprastos priežasties – visi esame unikalūs ir labai skirtingi. Kiekvienas iš mūsų valdo savo gyvenimą, tik kažkas tai daro gerai, kažkas – prastai. Svarbiausias dalykas – pajusti, suprasti savo siekiamybes, nes šis supratimas yra aukščiau žinių.

Jei žinome savo kelią, tai ir sėkmė, ir nesekmė ves į priekį – jei taisome savo klaidas, tai jau ne klaidos, o patirtis. Psichonomika akcentuoja savo individualumo suvokimą – tai bene svarbiausias suvokimas, norint pasiekti savirealizacijos. Todėl patariama visada vertinti patiems, kokie esame ir ką darome. Kai laukiame kitų vertinimo, mes atiduodame jiems teisę mus valdyti. Mes kuriame nerimą ir beprasmišką jaudulį, kai matuojame savo sėkmę kitų pagyrimais ar peikimu.

Svarbus optimalumo svertas – mokėjimas atskirti Tuščia nuo Tikro. Psichoterapeutas E.Cvetkov rašo: “ Tikro savybė – patikimumas, tuščio – nepatikimumas. Tikra – tai informacija, kuria galima tikėti, tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Įvykdytas pažadas, laiku užsivedantis ir važiuojantis automobilis. Tai nurodymas, kuris įvykdytas, išgirstas ir suprastas žodis.. Tikra – tai, kas duoda rezultatą“.

Ir tuščio apibūdinimas: “Tuščia – tai melaginga informacija, nepatikimas partneris, išdavęs draugas, tingus darbuotojas, nesąžiningas valdytojas, neišpildytas pažadas, ir, žinoma, neužsivedantis ir nevažiuojantis automobilis 🙂 .. Jeigu nors vienas elementas mūsų sumanytame darbe turės “tuščio“ savybes, tai visos pastangos bus bergždžios… Kai kažkas nesiseka, ieškokite “tuščia“ elemento“.

Taip pat pabrėžiama, kad iš Tikro ir Tuščio derinio gimsta “Tuščia“.. Ir pirmiausia patariama atskirti savyje šiuos tikro ir tuščio elementus. Iš tiesų, priverčia susimąstyti – kiek gyvenime tuščios veiklos, kalbų, minčių, kiek nerezultatyvaus erzelio ar veiklos dėl “pliusiuko“.. O kai daug tuščio gyvenime, tai sunku net įsivaizduoti optimalumą, nes optimalumas pirmiausia – harmonija, kurioje negali būti netikslingos ir nerezultatyvios veiklos, nes tai sąveika. Kai nėra sąveikos, gimsta chaosas.

Tai dar galima palyginti su kieta ir tuščia ertme – jei statome namą, visos plytos turi būti pilnavidurės ir kietos, nes jei nors kelios bus tuščiavidurės, pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl kiekvienam žmogui, sunkiai pasiekiančiam ar nepasiekiančiam savo tikslų, verta susimąstyti – pirmiausia, ar tai tie tikslai, ar mūsų mintys ir veiksmai tikslingi, produktyvūs?

Labai įdomūs ir optimalaus bendravimo principai: yra žmonės, buvimas šalia kurių ardo mus, bet tai nereiškia, kad jie blogi. Tai reiškia, kad buvimas šalia jų ardo mus. Taip pat yra žmonės, buvimas šalia kurių daro mus stipresniais. Bet tai nereiškia, kad jie geri, tai tereiškia, kad buvimas šalia jų daro mus stipresniais. Todėl patariama būti atidiems: pirmųjų vengti ir stengtis bendrauti su antraisiais. Jei taip nesigauna, tuomet geriau apskritai vengti draugysčių.. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą.

Jei susiginčijame, patariama nusileisti – tam, kad susilpnintume pasipriešinimą. Reikia suprasti, kad besiginčijantis yra prašytojas – jis tokiu būdu siunčia signalą, kad jo argumentais susidomėtų, atkreiptų į jį dėmesį. Jis jaučiasi silpnas, jam reikia jo stiprybės patvirtinimo. Todėl venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ignoravimas – geriausias būdas nutildyti trokštantį ginčų. Optimalu yra dialogas ir susitarimas, bet ne ginčas.

Ir taip visose gyvenimo srityse – tai, kas yra optimalu, mums yra tiesiog naudinga, sveika ir tinkama. Netinkama tai, kas ardo mus ir mūsų aplinką. Kai elgiamės optimaliai, mes kuriame harmoniją – kuo daugiau harmonijos mūsų gyvenime, tuo daugiau energijos, kuo daugiau energijos, tuo geresnis santykis su savimi, aplinka, pasauliu. Juokaujama, kad tik žmogus “moka“ būti nelaimingas, niekas gamtoje to nemoka 🙂 ..

Bet juk galime išmokti būti laimingais, tiesa? Neveltui nuolat ieškoma aukso vidurio, harmonijos, tobulų proporcijų, stebuklingų taisyklių į sėkmę – gal tai yra optimalumo paieškos? Per klaidas ir atmetimą, turbūt, ir keliaujame link optimalumo? Ir nuo pesimizmo link optimizmo 🙂 ? Kaip jūs manote?