Žmogaus tobulėjimo perspektyvos

Žmogus – trilypė esybė, vienijanti savyje kūną, dvasią ir sielą. Kūnas – tai materija, dvasia – dieviška (Kūrėjo) kūrybinė kibirkštis, siela – tai protas ir jausmai, kurie jungia kūną ir dvasią. Tai mūsų prigimtis, ir jei visi šie trys aspektai yra harmonijoje, mes esame tiesiog laimingi. Dabar daug kalbama apie dvasingumą – tai yra aukščiausias žmogaus kūrybinis potencialas, kuris pasireiškia, kai mes gyvename pagal savo prigimtį.

Žmonija per pastaruosius kelis šimtmečius padarė didžiulę pažangą daugelyje sričių. Tai ne tik palengvino žmonių gyvenimą, bet ir padarė mus vienpusiškais, nes gera gyvenimo kokybė dabar matuojama tik materialiais pasiekimais. Nuolatinis vienpusiškas gyvenimo gerinimas suardo ryšį su tikrąja žmogaus prigimtimi. Vietoje to kuriama pseudoerdvė, kur žmogus pajungiamas į vartojimą (nes viskas “susensta“ dar nespėjus susidevėti) ir gyvenimas virsta vien vartojimo realizacija.

Vienpusiškumas skatina vengti problemiškų išgyvenimų, problemų sprendimo. Įsuktas į nuolatinę daiktų kaitą, žmogus vegetuoja, išgyvena netikrumą ir tuštumą. Jis vengia susitikimo su savo tikrąja prigimtimi (nes tai nepažįstama ir baugu), būties išgyvenimus keičia akimirksnio emocijų surogatais. Iš čia visos priklausomybės, atsipalaidavimo pakaitalai, destruktyvus elgesys – tai bėgimas nuo slegiančios realybės.

Slegianti ji todėl, kad vienpusiška. Žmogus paskendęs materijoje ir emocijose, jam trūksta dvasingumo. Jo apibūdinimo, paaiškinimų ir ieškoma senuosiuose Mokymuose. Ne tam, kad pažodžiui vykdytume viską, kas, galbūt, tiko seniesiems laikams, bet netinka šiuolaikiniam žmogui. O tam, kad pasisėmę vertingos žmonijos išminties ir atsižvelgdami į šiuolaikinę realybę, pritaikytume ją gyvenimo harmonizavimui.

Turime suprasti, kad tai, kas ateina iki mūsų per tūkstantmečius, nėra vien primityvu ir archajiška. Tai vertinga patirtis, stebėjimų rezultatai. Jei techninė civilizacija galėtų padaryti mus laimingais, tai mes ir būtume visi laimingi. Vadinasi, kažką praleidome, pražiūrėjome, į ką verta atsigręžti. Tikrasis tobulėjimas ir progresas yra tada, kai pritaikę patirtį ir padarę išvadas, pamatome dabarties realijas ir pagal jas nubrėžiame ateities perspektyvas.

Dėl to ir keičiasi supratimas apie žmogaus prigimtį ir galimybes. Jos yra gerokai didesnės, nei buvo manoma iki šiol. Pasirodo, kad ta sąmonės būsena, kurią mes skaitome “normalia“, stabdo žmogaus vystymąsi ir neskatina tobulėjimo. Dar senovėje aukšto rango žyniai žinojo, kad sąmonę galima išplėsti, suteikti jai naują kokybę, įgalinančią vystytis ir tobulėti, taip pat bylojo ir apie transpersonalinius išgyvenimus.

Informacija, kuri buvo prieinama senovėje tik išrinktiesiems, prieinama dabar visiems. Techninio progreso vystymas – reikšmingas žmonijos evoliucijos laiptelis. Vienpusiškas vystymasis daro žmogų infantilų, nes jis neišnaudoja visų savo prigimtinių galimybių. Natūraliai gimsta poreikis pažinti ir išbandyti visas žmogaus galimybes. Todėl atsiranda vis daugiau sričių, kur vyksta seno ir naujo sintezė.

Visa žmonijos patirtis mus atvedė į situaciją, kai turime daryti pasirinkimą: užsispyrus laikytis materialumo, ar pripažinti, kad turime ir dvasinį potencialą. Taip pat teks atsisakyti ambicingo gamtos užkariautojo vaidmens ir pripažinti, kad esame vieninga visuma su viskuo, kas mus supa Žemėje.Tai nelengvas žingsnis, nes sunku pripažinti tai, ko, galbūt, iki galo nesuprantame. Jei norime progreso, jį teks padaryti.. Tai pripažįsta psichologai, fizikai, filosofai, biologai ir kitų sričių specialistai ir mokslininkai.

“Tobulėjimas ir vystymasis – tai visada judėjimas link nežinomo ir todėl dažnai reikalauja atsisakyti to, kas jau įprasta ir žinoma. Linkęs bijoti vystymosi žmogus pasmerkia save, nevykdo savo paskirties, nerealizuoja savo galimybių… Pačių aukščiausių žmogiškosios prigimties lygmenų ir jos ribinių galimybių tyrimai – tai nuolatinis įprastų aksiomų griovimas, bešališkas susidūrimas su paradoksais, prieštaravimais, o kartais ir tvirtų bei iš pirmo žvilgsnio, rodos, nepajudinamų psichologijos dėsnių laužymas“. (A.Maslou)

Nuostabūs, įkvėpiantys permainų laikai 🙂 .. Tereikia drąsos.. ir – pirmyn į ateitį 🙂 ..

Reklama