Žmogaus tobulėjimo perspektyvos

Žmogus – trilypė esybė, vienijanti savyje kūną, dvasią ir sielą. Kūnas – tai materija, dvasia – dieviška (Kūrėjo) kūrybinė kibirkštis, siela – tai protas ir jausmai, kurie jungia kūną ir dvasią. Tai mūsų prigimtis, ir jei visi šie trys aspektai yra harmonijoje, mes esame tiesiog laimingi. Dabar daug kalbama apie dvasingumą – tai yra aukščiausias žmogaus kūrybinis potencialas, kuris pasireiškia, kai mes gyvename pagal savo prigimtį.

Žmonija per pastaruosius kelis šimtmečius padarė didžiulę pažangą daugelyje sričių. Tai ne tik palengvino žmonių gyvenimą, bet ir padarė mus vienpusiškais, nes gera gyvenimo kokybė dabar matuojama tik materialiais pasiekimais. Nuolatinis vienpusiškas gyvenimo gerinimas suardo ryšį su tikrąja žmogaus prigimtimi. Vietoje to kuriama pseudoerdvė, kur žmogus pajungiamas į vartojimą (nes viskas “susensta“ dar nespėjus susidevėti) ir gyvenimas virsta vien vartojimo realizacija.

Vienpusiškumas skatina vengti problemiškų išgyvenimų, problemų sprendimo. Įsuktas į nuolatinę daiktų kaitą, žmogus vegetuoja, išgyvena netikrumą ir tuštumą. Jis vengia susitikimo su savo tikrąja prigimtimi (nes tai nepažįstama ir baugu), būties išgyvenimus keičia akimirksnio emocijų surogatais. Iš čia visos priklausomybės, atsipalaidavimo pakaitalai, destruktyvus elgesys – tai bėgimas nuo slegiančios realybės.

Slegianti ji todėl, kad vienpusiška. Žmogus paskendęs materijoje ir emocijose, jam trūksta dvasingumo. Jo apibūdinimo, paaiškinimų ir ieškoma senuosiuose Mokymuose. Ne tam, kad pažodžiui vykdytume viską, kas, galbūt, tiko seniesiems laikams, bet netinka šiuolaikiniam žmogui. O tam, kad pasisėmę vertingos žmonijos išminties ir atsižvelgdami į šiuolaikinę realybę, pritaikytume ją gyvenimo harmonizavimui.

Turime suprasti, kad tai, kas ateina iki mūsų per tūkstantmečius, nėra vien primityvu ir archajiška. Tai vertinga patirtis, stebėjimų rezultatai. Jei techninė civilizacija galėtų padaryti mus laimingais, tai mes ir būtume visi laimingi. Vadinasi, kažką praleidome, pražiūrėjome, į ką verta atsigręžti. Tikrasis tobulėjimas ir progresas yra tada, kai pritaikę patirtį ir padarę išvadas, pamatome dabarties realijas ir pagal jas nubrėžiame ateities perspektyvas.

Dėl to ir keičiasi supratimas apie žmogaus prigimtį ir galimybes. Jos yra gerokai didesnės, nei buvo manoma iki šiol. Pasirodo, kad ta sąmonės būsena, kurią mes skaitome “normalia“, stabdo žmogaus vystymąsi ir neskatina tobulėjimo. Dar senovėje aukšto rango žyniai žinojo, kad sąmonę galima išplėsti, suteikti jai naują kokybę, įgalinančią vystytis ir tobulėti, taip pat bylojo ir apie transpersonalinius išgyvenimus.

Informacija, kuri buvo prieinama senovėje tik išrinktiesiems, prieinama dabar visiems. Techninio progreso vystymas – reikšmingas žmonijos evoliucijos laiptelis. Vienpusiškas vystymasis daro žmogų infantilų, nes jis neišnaudoja visų savo prigimtinių galimybių. Natūraliai gimsta poreikis pažinti ir išbandyti visas žmogaus galimybes. Todėl atsiranda vis daugiau sričių, kur vyksta seno ir naujo sintezė.

Visa žmonijos patirtis mus atvedė į situaciją, kai turime daryti pasirinkimą: užsispyrus laikytis materialumo, ar pripažinti, kad turime ir dvasinį potencialą. Taip pat teks atsisakyti ambicingo gamtos užkariautojo vaidmens ir pripažinti, kad esame vieninga visuma su viskuo, kas mus supa Žemėje.Tai nelengvas žingsnis, nes sunku pripažinti tai, ko, galbūt, iki galo nesuprantame. Jei norime progreso, jį teks padaryti.. Tai pripažįsta psichologai, fizikai, filosofai, biologai ir kitų sričių specialistai ir mokslininkai.

“Tobulėjimas ir vystymasis – tai visada judėjimas link nežinomo ir todėl dažnai reikalauja atsisakyti to, kas jau įprasta ir žinoma. Linkęs bijoti vystymosi žmogus pasmerkia save, nevykdo savo paskirties, nerealizuoja savo galimybių… Pačių aukščiausių žmogiškosios prigimties lygmenų ir jos ribinių galimybių tyrimai – tai nuolatinis įprastų aksiomų griovimas, bešališkas susidūrimas su paradoksais, prieštaravimais, o kartais ir tvirtų bei iš pirmo žvilgsnio, rodos, nepajudinamų psichologijos dėsnių laužymas“. (A.Maslou)

Nuostabūs, įkvėpiantys permainų laikai 🙂 .. Tereikia drąsos.. ir – pirmyn į ateitį 🙂 ..

Reklama

7 mintys apie „Žmogaus tobulėjimo perspektyvos“

  1. Emocijos, kurias sukelia išorė, yra gana prikaustančios. Prie jų pripranti ir tuomet kas dieną sieki kažką veikti, kažkaip rasti stimuliantų kurie vėl sukeltų tas emocijas, prie kurių esi taip prisirišęs. Tai gali būti ir kasdieninis norėjimas dalyvauti renginiuose, kad atrodytų, kad kažką vertingo veiki, kad esi aktyvus, ar pan.

    Patinka

  2. Labas, whotaptus 🙂
    Pilnai pritariu. Išoriniai dalykai dėl to ir prikausto, kad yra apčiuopiami, matomi, dažnai lengvai pasiekiami.
    O dvasiniai dalykai – už realybės ribų, todėl sunku jais patikėti.
    Ir vieni, ir kiti sukelia emocijas. Tik.. emocijos nuo išorinių dalykų yra tiesiogiai nuo jų priklausomos. O dvasiniai išgyvenimai – visada su mumis ir priklauso tik nuo mūsų pačių 🙂

    Patinka

  3. Va va, pritariu tam, kad reikia iš praeities, senovės semtis tai, ką galima pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime. Vien apsirengę senoviškair rūbais ar atlikdami ritualus, kurie mūsų laikais neturi prasmės, netapsime automatiškai dvasingi. O dabar kartais atrodo, kad žmonės būtent taip supranta dvasingumą?

    Patinka

  4. Labas, Bagira 🙂 .Nelabai iš karto supratau, apie ką tu 🙂 .
    Sunku vertinti (ir ar reikia?) kitų žmonių Kelią, juk kiekvienas renkasi pagal savo supratimą ir sąmoningumą. Aš tai manau, kad geriau taip, nei niekaip 🙂 ..
    Sutinku, kad daug kas iš senovės neturi prasmės mūsų laikais. Bet.. tai tradicijos, palaikančios tautiškumą..
    O jei turi omeny religiją, tai vėlgi – kiekvieno reikalas, kiek tame dalyvauti.
    Kiekvienas savo keliu atranda savo aukščiausiąją prigimtį.

    Patinka

  5. Gal ir palaiko tautiškumą, bet ir traukia į praeitį nuo realybės. Aš tai laikausi tos pozicijos, kad pasisėmus geriausia reikia eiti į priekį, o ne paskęsti praeityje, vaidinant nuolankius vergus. Tu žinai, apie ką aš. Tarp kitko, vienos garsiausių aiškiaregių priminimas buvo toks: “ XXI amžius bus dvasinių vertybių amžius arba jo išvis nebus“. Man kažkaip labai panašu į tiesą, nes visapusiškos krizės tai puikiai iliustruoja.

    Patinka

  6. Bagira.. 🙂 .. Aš suprantu, bet juk nieko per jėgą nepadarysi dvasingu – tai asmeninis kiekvieno darbas 🙂 . Bus dvasinių vertybių amžius, žmonės tikrai keičiasi, bet tai vyksta tyliai.. Neatsistos juk vidury miesto ir nerėks “pažiūrėkit, kokie mes dvasingi!“
    Mes tiesiog gal pasikeitimų nematome, nes, “tamsiausia būna prieš aušrą“.. Reikia ir mums visiems išmokti pamatyti gera ir, svarbiausia – daryti gera 🙂 .
    Juk šviesa yra tamsos nebuvimas. Pakanka tamsiausiame kambaryje uždegti mažą žvakę, ir jis nušvinta. Pradėkime kiekvienas nuo savęs nesižvalgydami, kas ką daro 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s