Šiuolaikinė psichologija turi daug krypčių: psichosintezė, psichoanalizė, geštaltterapija, kognityvinė terapija, NLP ir t.t.. Tačiau, kaip keistai tai beskambėtų, bendros psichologijos teorijos nėra, ji tiesiog nesukurta. Iš to seka, kad yra tam tikra sumaištis, ir pritaikomos kryptys gali būti neefektingos, su nenumatytais šalutiniais efektais. Trūksta grandies, kuri suvienytų visas kryptis. Kas yra toji grandis?
Psichologai, turintys ilgesnę praktiką, pabrėžia, kad psichologinis stabilumas pasiekiamas ne įvairių technikų pritaikymu, o žmogaus dvasinių savybių vystymu. Žinias apie žmogaus dvasines savybes suteikia senieji mokslai, pripažįstantys ne tik kūną ir protą, bet ir dvasinį žmogaus potencialą. Žodis “psichologija“ tiesiogiai reiškia “mokslas apie sielą“, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, elgesį, sąmonę. Tačiau trūksta gilesnio dvasinio aspekto, o iš esmės – pagrindo.
Siekiant giliau suprasti žmogaus prigimtį, būtina pasitelkti senuosius mokymus – Vedas, Upanišadas,.. visus mokymus, kurie atskleidžia žmogaus dvasinę prigimtį. Tokia sintezė – tarsi trūkstama grandis šiuolaikinėje psichologijoje. Šios veiklos pradžia – humanistinės psichologijos kūrimas po antrojo pasaulinio karo. Žymiausi jos atstovai – Š.Biuler, G.Olport, A.Maslou, K.Rodžers. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į praktinį žmogaus problemų sprendimą, atsižvelgti į individualumą, o ne į siaurą mokslinį materialistinį subjektyvumą.
Mūsų laikais šia kryptimi dirba pažangūs specialistai: psichologai, psichoterapeutai, filosofai. Tai D.Chopra, D.Grėjus, L.Burbo. L.Hey, R.Blekt, O.Torsunov, O.Gadeckij, V.Sinelnikov ir kiti, pažangių žmonių tikrai daug. Labai natūraliai gimsta naujoji psichologija, kuri apjungia žinias apie proto struktūrą ir emocijų poveikį, dvasios potencialą ir energetinių struktūrų poveikį fiziniam kūnui. Jungiami du pasaulio suvokimai: imanentiškas (materialus, besikeičiantis, pavaldus laikui) ir transcendentiškas (amžinas, belaikis, pranokstąs materialumą). Tai labai svarbus ir pažangus įvykis, kurio reikšmę sunku nusakyti: tai naujo žmonijos vystymosi etapo pradžia.
Pagrindinis naujosios psichologijos principas yra supratime, kad žmogus gyvenime siekia dviejų tikslų: sėkmės ir laimės. Sėkmė reikštų savirealizaciją išoriniame pasaulyje ir dvasinio potencialo atskleidimą, o laimė – harmoniją su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Nauja yra tai, kad prioritetas skiriamas harmonijai su savimi – žmogaus dvasinio potencialo vystymą, ir poveikį per tai išoriniam pasauliui. Dabartinėje psichologijoje, deja, pagrindinis prioritetas skiriamas išorinei sėkmei, t.y., žmogus “pritaikomas“ išorinei gyvenimo sistemai.
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir geras prioritetas – išorinė sėkmė. Bet.. jei jis atitrūkęs nuo harmonijos su savimi, tai siekdamas tik išorinės sėkmės, žmogus griauna pats save ir santykius su jį supančiais žmonėmis. Tokiu būdu gimsta vidiniai prieštaravimai, neurozės, stresai, depresijos, problemos bendravime ir šeimoje. Kam reikalinga tokia sėkmė, kuri daro žmonės nelaimingais? Laimė ir sėkmė turi būti neatsiejamos.
Žmogus, kuris yra laimingas ir tuo pačiu sėkmingai realizuoja savo dvasinį potencialą išoriniame pasaulyje – tai trečiojo tūkstantmečio žmogus. Tokiu tapti jam gali padėti naujoji psichologija. Ši psichologija turi ir naują sąvoką – “sėkmės ekologija“. Tai reiškia, kad sėkmės siekiama harmoningai, be kūrinijos dėsnių pažeidimo, nekenkiant kitiems, neprieštaraujant žmogaus prigimčiai ir esminiams poreikiams.
Tai natūrali mūsų gyvenimo programa: būti harmonijoje su savimi ir mus supančiu pasauliu. Psichologinė pusiausvyra galima, kai gyvename pagal savo prigimtį ir gabumus. Jei žmogus psichologiškai nestabilus, reiškia, jis elgiasi prieš savo prigimtį, todėl jį viskas erzina, jis pyksta, pavargsta, yra įsitempęs, serga.. jis tiesiog neišnaudoja savo dvasinio potencialo, ir tas potencialas atsisuka prieš jį patį.
Jei žmogus nerealizuoja savo dvasinio potencialo, jis tarsi nusileidžia į “žemesnes“ emocijas – pyktį, baimes, pavydą, godumą, nepasitikėjimą. Tai panašu į imuniteto nusilpimą, kai pradedame sirgti įvairiomis ligomis. Tas pats liečia ir dvasinį “imunitetą“: kai esame stiprūs dvasiškai, jokie gyvenimo iššūkiai mums nebaisūs. Savo vidine būsena mes kuriame savo aplinką. Žmonės negali pasiekti laimės išorinėmis priemonėmis, kokiomis įmantriomis psichologinėmis technikomis jie besinaudotų.
Kad suprastume skirtumą, galime išnagrinėti paplitusį pavyzdį – visi siekia būti lyderiais. Klaidinga (išorinė) lyderystės koncepcija – lyderystė, pagrįsta valdžia: “Aš turiu pinigus ir valdžią, aš įsakau, ir visi turi paklusti“. Tai netikras pagrindas, kuris sugriūva, atėmus išorinius dalykus – pinigus ir valdžią. Tai išoriniais dalykais grįsta dirbtina lyderystė, kuri ir yra dabartinių karjeristų tikslas.
Tikroji lyderystė grįsta autoritetu, kuris nesusijęs su žmogaus užimama padėtimi ar pinigų kiekiu. Autoritetas, savo ruožtu, grįstas tam tikromis žmogaus savybėmis: ryžtingumu, sugebėjimu priimti sprendimus ir imtis atsakomybės už savo veiksmus, profesionalumu, dėmesiu žmonėms ir jų poreikiams. Sugebėjimas būti lyderiu – labai subtili dvasinė savybė. Jeigu reikia įrodinėti savo autoritetingumą kitiems, reiškia, žmogus jo neturi. Gyvenime tokių pavyzdžių matome daug..
Naujoji psichologija siekia atgręžti žmogų į save, padėti jam pačiam suprasti savo prigimtį, galimybes ir sėkmingai valdyti savo gyvenimą. Dabar daugelis pastebi, kad tampame šaltais materialistais. Trečiojo tūkstantmečio psichologija nukreipta į tai, kad atgimtų dvasingumas. Gyvenimas – lyg mokykla: mums sugrįžta viskas, ką mes patys darome. Ką kuriame, tą ir turime. Tai fundamentalus gyvenimo dėsnis (priežasties-pasekmės), kuris įvairiuose mokymuose buvo skelbiamas nuo pradžių pradžios.
Suvokę jį, tiesiog nustojame daryti negatyvius darbus ir tokiu būdu gyvenimas palengva harmonizuojamas. Pradėkime būti geresni, dėmesingesni vienas kitam jau šiandien 🙂 . Kiekviename iš mūsų yra didžiulė dvasinė jėga – žadinkime ją 🙂 . Tuomet visa tai, kas šiandien mus glumina, pakeis tai, kas džiugina ir įkvepia 🙂 .. Pasitelkę visą žmonijos patirtį, grįžtame prie savo esmių esmės – dvasingumo ir vienybės – to ir moko naujoji psichologija 🙂 .
ruvi 
Sveiki 🙂 ! Oj, kaip rimta po Simorono! Labai įkvėpiantis rašinys! Gal čia įspūdžiai po simpoziumo? O A.Alekseičikas ar mūsų?
PatinkaPatinka
Labas, Bagira 🙂 . Panašiai 🙂 .
Taip, A.Alekseičikas mūsų 🙂 . Matyt, pranašu savo šalyje sunku būti – man apie jį su didžiausiu susižavėjimu pasakojo maskvietis ir varšuvietė psichoterapeutai 🙂 .
PatinkaPatinka
Tai visada taip – aš apie gabius kolegas taip pat dažnai iš užsienio spaudos sužinau 🙂 . Labai patiko tavo aprašytos lyderystės dvi skirtingos motyvacijos. 🙂 Rytoj jau rašyk kažką smagaus, kitaip smegenys perkais 🙂
PatinkaPatinka
hm, bet čia man kažkaip ne humanizmu, o pozityviąja psicho pakvipo, plius egzistencine psichologija..
o ir gyvenimas pagal savo prigimtį kiek tai per daug liberalistiškai skamba ir man kiek net labai nuvertinančiai žmogų – bet čia jau mano nuomonė..
beje, Allport ne humanistas – jis dispozicinės psicho atstovas, kuris stengėsi kiek eklektišką požiūrį paimti, bet jam, švelniai tariant, visiškai nepasisekė..
kitas dalykas – manote, kad tikrai įmanoma visiška savirealizacija? kad apskritai egzistuoja save realizuojantys žmonės? Čia aš į ypač į Maslow teoriją orientuoju..
man patinka egzistencinė psicho – bet humanizmo neužčiuopiu, manau, reikia šio to konkretesnio – ką siūlo kognityvinė, geštalt psicho.. nesu visiška materialistė ir man artimas dualizmas, bet reikia dirbt su apčiuopiama medžiaga ir tada prieiti prie mažiau apčiuopiamų dalykų, kaip dvasinis todulėjimas, nes visų pirma dvasiniam tobulėjimui reikia tvirto ir sveiko pagrindo, o jį siūlo kiek žemiškesnis priėjimas 🙂
o kad žmogus galėtų priimti pozityvų požiūrį, kurį manau siūlo “naujoji psi“, būtent pozityvioji psi, o ne humanistinė, kuri tikrai nėra nauja, žmogus turi turėti tvirtus, gerai išvystytus vidinius išteklius, nes kitaip galima labai lengvai pasmerkti žmogų..
tai va, tiek tos nuomonės kol kas 🙂
PatinkaPatinka
Ačiū, crazyvoveriukas, už jūsų nuomonę 🙂 .
P.S. Gal per lakoniškai rašau į tokį išsamų komentarą, bet aš negaliu pridurti daugiau, nei parašiau. Kiekvienas žmogus savaip pamato tą patį tekstą, todėl.. tiek 🙂
Labai smagu skaityti, kad esate paieškose. Aš – taip pat 🙂 Sėkmės 🙂
PatinkaPatinka
Ruvi – aš ir iki galo taip pat nesupratau, kokią būtent psichologiją turėjai omenyje – humanistinę, egzistencinę, transpersonalinę, pozityviają, integraliąją, dar kažkokią kitą ar tu čia tiesiog bendrai? 🙂
Crazyvoveriuk – savirealizacija, be abejo, egzistuoja 🙂 Ir jos yra įvairūs lygmenys – vienokia savirealizacija yra žmogaus, darančio gyvenime būtent tai, ką jis trokšta daryti, kitokia – žmogaus, tarnaujančio pasauliui ir žmonijai (kaip kad Motina Teresė), dar kitokia – nušvitimą pasiekusio Budos… Kuomet realizuoji save viename lygmenyje, paprastai atsiranda kitas lygmuo, kuriame gali realizuoti save toliau.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂 Na, aš nežinau, ką pridurti 🙂 Aš rašiau, kad Visoms psichologijos kryptims trūksta vienijančio dvasinio aspekto. Dabartinė psichologija dažniausiai orientuota į išorinį rezultatą ir manipuliacijas pasiekti tam rezultatui. Tokios paskaitos išklausiau, man tai pasirodė įdomu ir aišku, gal neaiškiai parašiau.
Parašiau ir pavyzdį apie lyderystę – man jis taip pat pasirodė labai aiškus pavyzdys. Ir nerašiau, kad humanistinė psichologija “kažkas naujo“, o parašiau, kad nuo jos prasidėjo kitoks, gilesnis požiūris į žmogų.
Aš ne tik manau, o tikrai žinau, kad visiška savirealizacija ĮMANOMA, jei žmogus supranta, kad tam reikia savirealizuotis, ir pradėti reikia nuo tų “mažiau apčiuopiamų dalykų“, kitaip “daugiau apčiuopiami“ suvalgys, nespėjus suprasti, kad jau pragyventas gyvenimas. Mes patys save ribojame klausimu “ar įmanoma“?
Nežinau, ar aiškiai aš.. Stengiausi parašyti kuo aiškiau, gal nutrumpinau. Gero visiems savaitgalio 😉 Jau žiema kitą savaitę 🙂 VALIO!!! 🙂 🙂 🙂
PatinkaPatinka
Geras įrašas 🙂 Teisingai pastebėta, kad neįmanoma tol kol mes taip galvojam. Vos patikėjus, kad kažkas įmanoma tai tampa įmanomu. Skaičiau kaip tik šiandien viena iš laimingi.lt laiškų. Pacituosiu vieną pastraipą (į paskutinio komentaro temą):
“Tam kam Jūs pasiryžtate gyvenime pilnai ir absoliučiai – tas įvyksta. 100% iš 100%. Ryžtas yra tiltų, kurie randasi jums už nugarų, degintojas. Ryžtas – delsimo ir laukimo antonimas, todėl jeigu sau sakote: „nuo rytojaus nevalgau šokolado, bet gal dar kartelį vėliau…“, tai nėra ryžtas ir tas neįvyksta.. Ryžtas yra sakymas sau: „Aš galiu ir galiu tai atlikti dabar! Žiūrėk!“. Jūs gyvenime įvykdėte tik tuos tikslus, kuriems pasiryžote pilnai.“
Dėl prigimties manau, kad jeigu visi klausytų savęs ir savo prigimties pasaulis būtų gerokai perspektyvesnis ir geresnis. Nes tokie žmonės gyvenime darytų tai ką jie nori. Juk žmogus dirbdamas mėgiamą darbą pasieks daugiau nei tas kuris dirbs iš pareigos kažkam (šeimai, tėvams ir pan.). Taip pat ir žmogus išmanydamas tai ką jis daro pasieks daugiau nei tik norintis išmanyti (čia į temą, kad visi nori būti lyderiai, bet juk ne visi tam turi sugebėjimų). Pilna pavyzdžių kai žmonės dirba nemėgiamus ar darbus kuriems jie neturi sugebėjimų vien dėl to, kad tai “populiaru“, “madinga“, “perspektyvu“ ir t.t. nesusimąstydami ar jie apskritai nori viso šito ar nori visai ko kito.
PatinkaPatinka
Ačiū, mop 🙂
Pilnai pritariu viskam, ką parašei. Ačiū, kad pasidalinai 🙂
Džiaugiuosi, kad supratai, ką norėjau pasakyti 🙂
Žinai, kai supratau, kad viskas įmanoma, tai dabar man nekyla klausimas : “ar įmanoma“?, dažniau: “ar man to tikrai reikia“? 🙂
PatinkaPatinka
Ha, ir man tas pats. Nuo tada kai pradėjo pildytis dauguma mano norų, noriu atsargiau. Dabar dažnokai pagalvoju, kad ok noriu, bet ar tikrai labai to noriu ir ar tikrai pasiruošęs tam ko noriu 🙂 Todėl sumažėjo norų ir išsikoreliavo tik tikrai svarbūs. Juk kai galvoji, kad negali kažko turėti ar pasiekti tai norisi visko. O kai žinai, kad gali viską tada labai sumažėja norai ir labai gerai galvoji ir atsirenki kam jau esi pasiruošęs, kam dar ne, o ko tau visai net nereikia 🙂 Nes juk šiais laikais didelę dalį mūsų norų sukuria ne mūsų vidus ar pasąmonė. Bet išorinis pasaulis, visas šitas supermarketas kuris užvaldo kiekvieną kampelį ne tik išorinio, bet ir silpnesnių ar mažiau sąmoningų žmonių vidinio pasaulių. 🙂
PatinkaPatinka
Labas rytas, mop 🙂
Man taip pat – kai turi suvokimą, kad nėra nieko neįmanomo, tai kartu ateina suvokimas, kad ne visko ir reikia 🙂 .
P.S. Galbūt, visko norisi tada, kai galvoji, kad neįmanoma 😉
PatinkaPatinka
Man patiko, kad čia apžvelgta viskas plačiau, o te kaip dažniausiai iš vieno taško. Liuks. Šiaip daugiau tokiu straipsnelių dekit.
P.S. Labai įdomus puslapis apie psichologiją psichologija Lietuvoje“> http://www.psichologas.lt -> psichologija Lietuvoje
PatinkaPatinka
Sveiki, Mirek 🙂
Ačiū už gerus žodžius ir nuorodą 🙂 . Užsuksiu 🙂
PatinkaPatinka
Labai geras straipsnis ir komentaru mintis ,kad viskas imanoma faina ,bet kaz ko truksta …:-)
PatinkaPatinka
Sveiki, Marianai 🙂
Sutinku. Dabar, po kelių metų, matau, kad trūksta ne tik dvasingumo, bet ir vienybės suvokimo. Žmogus negali būti atskirai nuo žmonijos, jis gali būti laimingas tik būdamas visumos – žmonijos – dalimi. Ir kuo daugiau dvasingų, šviesių žmonių – tuo šviesesnė ir vieningesnė visa žmonija, tuo laimingesnis kiekvienas žmogus joje. O vienybės suvokimas ateina tik per dvasingumą.. 🙂
Dėkui, Marianai :), jaukaus vakaro!
PatinkaPatinka