Keistas klausimas, bet man būtent taip susiformavo pavadinimas šitai temai. Ne apie kalbų mokėjimą ar taisyklingą kalbėjimą noriu pasvarstyti. Bet apie tai, kaip sugebėjimas tiksliai išreikšti tai, ką norime pasakyti, įtakoja mūsų bendravimą. Kalba yra bendravimo priemonė, būdas pasakyti savo nuomonę, savo poziciją. Ar visada žodžiais pasakome tai, ką iš tiesų norime pasakyti ir ar kartais žodžiai nėra tiesiog mūsų vidinės būsenos išraiška?
Visi esame susidūrę su situacijomis gyvenime, kai žmonės pratrūksta pykčiu ar net agresija netikėtose situacijose ir vietose, ar atsako šiurkščiai į paprastus klausimus – rodos, visai be priežasties.. Arba, kas pasitaiko rečiau – bet kokioje situacijoje yra geranoriški, optimistiški, kaip mes įvardinam – draugiški, šviesūs 🙂 . Ir gali sakyti tuos pačius žodžius, bet jie įgauna kitą prasmę ir sukuria kitokią nuotaiką.
Dažnai kažkodėl nesakome tiesiai žmogui – ką norime konkrečiai pasakyti, o kalbame užuolankomis, užuominomis, arba tylime ir laukiame, kol susiprotės, ko mes norime. Ir.. pykstame, jei nesupranta. Na, bet jei įsigilinsime – kaip žmogus gali susiprotėti, jei jam tiesiai nepasakysime esmės? “Susiprotės“ yra prielaida. Kalba yra bendravimo priemonė ir jei kalbame užuominomis arba ne iš esmės, žmonės gali niekada nesuprasti, ką iš tikrųjų norime pasakyti ar jaučiame.
Bandyti suprasti ar suprasti žmogų galime tik tada, kai jis atviru tekstu kalba apie tai, kas jam rūpi, ką jis nori pasakyti. Indėnai sakydavo, kad suprasti žmogų iki galo galima tik pragyvenus jo gyvenimą.. Net jei kalbame apie savo išgyvenimus ar lūkesčius atvirai – nėra garantijos, kad būsime suprasti būtent taip, kaip to tikimės. Visi esame skirtingi ir kartais požiūris į vieną ir tą patį reiškinį gali būti visiškai skirtingas. Arba.. galime kalbėti apie tą patį reiškinį, bet kitais žodžiais, ar “iš kitos pusės“, t.y., nesusikalbame ..
Galime tokiu atveju užsidaryti savyje, įsižeisti ir.. nešiotis savyje nuoskaudas, kurios kels įtampą ir įtakos tolimesnį bendravimą. Jei tai artimas žmogus, tos nuoskaudos gali kauptis ir apkartinti ne tik bendrą gyvenimą, bet ir bendravimą su aplinkiniais, nes slopinti įtampą sunku. Kiekviena neišspręsta situacija nuolat plauks į paviršių. Ji būtinai prasiverš: gal ir ne laiku ir ne vietoje, ir gal visai ant niekuo dėto žmogaus.. Galime tapti niūriais, o to priežastis – keliantis įtampą nesusikalbėjimas.
Ką gi daryti, jei jau apima toks jausmas, kad niekas nesupranta? Išsiaiškinti priežastį – jų gali būti įvairių. Bet.. pirmiausia susimąstykime, ar aiškiai ir tiesiai išsakome savo nuomonę, ar apskritai ją pasakome. Ar tikrai suprantam, ko norime. Toliau – ar girdime, ką kitas žmogus sako, ar suprantame. Ar norime suprasti, ar tiesiog principingai įrodinėjam savo tiesą? Kai stengiamės kažką žūt būt įrodyti, negirdime pašnekovo, be to, bet kokią nuomonę galima argumentuotai įrodyti, todėl bet koks ginčas yra beprasmiškas. Nuomonių išsakymui yra diskusijos.
Žiūrime, koks pokalbio tikslas. Jei norime įrodyti savo nuomonę, galime ginčytis, bet turime suprasti, kad šitas procesas pabaigos neturės. Jei norime surasti bendrą sprendimą ar optimalų sprendimą, turime susitarti. Tokiu atveju – ambicijas į šoną ir ieškome to, kas jungia, dėl ko galime susitarti, diskutuoti, kas labiausiai abiems priimtina, o ne gilinti tai, kas skiria ar priešina. Tuomet tai bus bendras susitarimas, kurį, reikalui esant, galima ir koreguoti, t.y., toliau tartis.
Labai svarbus dalykas – nesileisti įtraukiamiems emocijų. Veikiami emocijų, galime priimti karštligiškus sprendimus. Jei pokalbio metu susierzinam, reikia atvirai apie tai pasakyti ir atidėti pokalbį. Emocijos visada atitraukia nuo esmės, pradedame traukti “argumentus“ iš praeities, įžeidinėti, kaltinti, reikšti pretenzijas. Jei norime susitarti, turime kalbėti iš esmės apie reikalą, kurį aptarinėjame.
Jei norime nuoširdžių, atvirų santykių, turime būti atviri ir nuoširdūs – tuomet bendravimas pasidaro paprastas ir artimas. Nelieka neišsakytų nuoskaudų ir nutylėjimų, manipuliavimo, pretenzijų ir nesusikalbėjimų. Visi norime gerų draugų, supratingų mylimųjų, nuoširdaus bendravimo. Bet.. ar mokame patys būti draugais, suprasti, įsiklausyti? Ar mokame aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko tikimės, ar mokame išklausyti? Kartais per ambicijas ar nemokėjimą kalbėtis užsidarome, net pasijuntame nelaimingi, o sprendimas gali būti labai paprastas – atviras ir nuoširdus pokalbis 🙂 ..
ruvi 
Pagrindinė priežastis yra žmogaus ego. Galime nelaikyti savęs svarbiu ar pasikėlusiu, tačiau tiesa yra ta, kad “supykdinti“, “pažeminti“ ar “įžeisti“ galima tik mūsų ego jausmą (ir “skausmas“ proporcingas jo didumui).
Žmonės renkasi politikus ne pagal jų kvalifikaciją, bet, veikiau, kokie “geri“ jie yra (suprask “nežemina žmonių“, etc.). Esame tiek kompleksuoti, jog ieškome savo ego patvirtinimo iš bet kur. Bet štai dar artimesnis pavyzdys. Prieš kelias dienas ragavom vyną su draugais. Pastebėjau, kad jis tikrai reto skonio ir norėjau sužinoti kur pirktas? Kažkas paprieštaravo, jog vynas juk geriamas ne dėl skonio… Nenorėdamas nieko įžeisti, veikiau padėti suprasti apie ką kalbu, paaiškinau, jog priešingai, vynas geriamas pirmiausiai dėl skonio. Trumpai, žmogus rėmėsi “savo patirtimi“, jis “gėre vyną ne pirmą kartą“, ir pagal jį visi (raudoni) vynai savo skoniu yra labai panašūs – į ką nekaltai atsakiau, jog tai tereiškia, jog jo skonio receptoriai nėra išlavinti (ragauti vyną). Buvau apkaltintas tuo, kad jį žeminu…
Antrine priežastimi laikyčiau bendros logikos stoką. Žmonės linkę pateikti “faktus“ ir daryti iš jų išvadas, nors tos išvados logiškai iš pateiktų faktų ir neseka. Tada vienas sako, kad “aš juk tau įrodžiau“, turėdamas galvoje savo pateiktus (teisingus) faktus, tačiau kitas, nors sutinka su pačiais faktais, nemato kaip iš to seka peršama išvada. Vienas pavyzdys būtų LT vyriausybės politikos kritika (neginu pačios politikos, tačiau tiesiog nesutinku su tokiais kritikų argumentais), paremta teiginiu, jog “kitos EU (vakarų) valstybės mažina mokesčius, o ne didina“ – ignoruojamas faktas, kad jų biudžetas nėra toks kiauras, kaip mūsiškis, tad jie turi iš kur kompensuoti susidarantį deficitą.
PatinkaPatinka
Taip, sutinku, Hadrian. Gryna tiesa – kuo menkesni jaučiamės, tuo daugiau reikia patvirtinimų, kad esame “geri“. Tas “ego“ toks slidus reikalas..
Gali atrodyti, kad su savimone viskas gerai, bet praktiškai kiekvienas žmogus skausmingai reaguoja į kritiką, nori savo veiksmų pripažinimo, patvirtinimo..
Man tai iki galo nesuvoktas klausimas.
Patiko vieno psichologo tvirtinimas, kad “ego“ tėra savisaugos instinktas.. Tuomet viskas aiškiau darosi 🙂 ..
Mačiau savo gyvenime labai aukšto dvasingumo ir intelekto žmonių, bet praktiškai kiekvienas sureaguodavo į nemalonią situaciją ar klausimą nuklysdamas į asmeniškumus. Gal tai normalu, gal tas “ego“ – dar ir mūsų “identifikatorius“? 🙂
PatinkaPatinka
Ruvi, su tavim lengva 🙂
Matomai, kiek žmonių tiek ir “dvasingumo“ apibrėžimų, tad prieš tęsdamas apibrėšiu kaip tai aš suprantu. Populiariausia “dvasingumu“ laikyti “gerą“, “užjaučiantį“, “nuoširdų“, “sąžiningą“ žmogų. Tačiau tai nėra dvasingumas tikrąja to žodžio prasme. Šitą gali būti sunku suprasti. Paprastai tai gali būti palaikyta tik kita (mano) nuomone. Dvasiškumas (nesu šio žodžio fanas, bet whatever) yra pasaulio matymas koks jis yra – čia turiu galvoj ne objektus bet subjektus. Žmogus supranti save esant tuo kuo esi, dėl to nei didžiuojiesi nei liūdi, bet ne dėl to, kad “taip reikia“, o kadangi nėra dėl ko. Jei kitas žmogus kažko nemoka, sakai tai ne smerkdamas ar gailėdamas, o konstatuodamas faktą – aiškiai suprasdamas, jog tai nėra tokio dalyko, kaip įžeidimas, nebent kitas žmogus tavo žodžius juo pavers. Nepamenu kas yra pasakęs, kad žemėje nebuvo nei gėrio nei blogio, kol joje nebuvo žmogaus (t.y. to, kuris taip kažką įvardino). Nėra “gražaus dangaus“, “gražios gėlės“, etc. – tai veikiau paties stebinčiojo būsena (priešingai kodėl skirtingi žmonės tuos pačius objektus įvardintų skirtingai?).
Bet kodėl apie visa tai šneku? Nes esant tokioj “dvasinėj“ (ar vadink “prašviesėjimo“) būsenoj, ego neegzistuoja. Ego tėra “mūsų istorija“, kurią mes esam išmokyti sureikšminti, saugoti ir ginti – tačiau tai tėra kuo tai yra – viena iš istorijų… Todėl aš negaliu atsakyti į klausimą gerai ar blogai yra kažkas, kas neturi objektyvaus egzistavimo 🙂
PatinkaPatinka
Hadrian, su tavim taip pat – matyt, bendros mintys 🙂
Dvasingumas.. Čia sutikčiau su apibūdinimu, kad tai yra žmogaus aukščiausias potencialas.
Gėris – blogis.. tai dualaus pasaulio žaidimai. Šiame pasaulyje pažinti (ir suprasti trimačiame išmatavime) bet kokį reiškinį galime, tik pažinę jo priešingas puses ir savybes. Todėl viską tuo matu ir matuojame 🙂
Mačiau žmonių, kurie gyvena aukštesniais suvokimais. Jų pasiūlymas, kaip ir tu siūlai – tiesiog BŪTI, nevertinant. Vadinamas vidurys tarp dviejų priešybių.
Ar įmanoma? Taip, bet tuomet Žemės žmonių gyvenimas atrodo kaip beprotybė. Tuomet nieko su šiuo pasauliu nesieja. Jis įdomus tik trimačiame variante 🙂
Labai įdomiai įvardinai – objektyvus egzistavimas. Reikalas, tur būt, tame, kad šita kūrinija jau yra sukurta, ir tai, ko gero yra tas “objektyvus egzistavimas“. O žmonių dramos, vaidmenys, aistros – tai ir yra ego žaidimai, žmonių “kūriniai“.
Norėtųsi tikėti, kad tai evoliucija 🙂
PatinkaPatinka
“Mačiau žmonių, kurie gyvena aukštesniais suvokimais. Jų pasiūlymas, kaip ir tu siūlai – tiesiog BŪTI, nevertinant. Vadinamas vidurys tarp dviejų priešybių“
Aš nieko nesiūlau 🙂 Beja nekalbu apie “bandymą“ ar “stengimąsi“. Tarp pasaulio matymo koks jis yra ir teorinio to suvokimo yra gili praraja
“Taip, bet tuomet Žemės žmonių gyvenimas atrodo kaip beprotybė“
Nesileisiu dabar į samprotavimus kas kaip atrodo, tik pastebėsiu, kad mes negalime atmesti realybės vien todėl, kad ji neatitinka mūsų norų
“Norėtųsi tikėti, kad tai evoliucija“
Viskas priklauso nuo perspektyvos: pvz kino atsiradimas yra evoliucija, bet tik tiek, kiek žmogus visgi nepainioja jo su realybe. Iliuzija gali būti smagi pramoga, jei mes suprantame, kad tai iliuzija
PatinkaPatinka
Tai aš, tur būt, Hadrian, dar tarp prieštaravimų: dar nemoku žiūrėti į pasaulį, kaip į iliuzijų žaismą, dar įtraukia sumaištis ir svarstymai – kodėl ir kaip tai pakeisti. Savyje, aišku, pirmiausia.
Žinoma, realybes neįmanoma atmesti, manau, reikia išmokti būti joje su nauju matymu 🙂
Mokausi 🙂 ..
Matyt, per trumpas gyvenimas, kad suvokti procesų ciklus, didingumą ir prasmę 🙂 Bet kaip norisi..
PatinkaPatinka
Dauguma kalbėti tikrai nemoka. Na nejau taip sunku tiesiai pasakyti ką galvoji, ko nori? Tiesiai, paprastai, nuoširdžiai…
PatinkaPatinka
Sutinku, dėl to apie tai ir parašiau 🙂
Nežinau, kodėl tai taip sunku.. Kažkodėl žmonės tikisi, kad kiti turi susiprasti.. bet juk neskaitom minčių ir yra vienas būdas jas “perskaityti“ – įgarsinti 🙂 ..
PatinkaPatinka
kadangi bandant suprasti pačiam yra nemaža tikimybė suklysti, ypač kai užuominos ir užuolankos nevienaprasmės, aš kartais elgiuosi nelabai mandagiai ir pertraukęs paprašau pasakyti tiesiai, bet žmonėms ne taip lengva imti ir pasakyti ir jie vėl pradeda kitais žodžiais tą patį veblenti, o kai susinervinu (kam nebūna)- paprašau nekalbėti jei neturi ką pasakyti…
PatinkaPatinka
Pažįstama situacija 🙂 Galima paprašyti aiškiai suformuluoti mintį 🙂
Ypač tai ryšku politikų kalbose.. Užduoda konkretų klausimą, o jie vynioja – vynioja aplink, ir – nieko.. Ir taip keista to klausyti.. Bet gal jų darbas toks 🙂
PatinkaPatinka